Siaubo filmuose galbūt matėte, kaip žmonės bendrauja su mirusiųjų pasauliu naudodami lentą su raidėmis ir skaičiais. Šis prietaisas paprastai vadinamas Vidža (Ouija) lentele – jis gyvuoja jau daugiau nei 100 metų ir vis dar yra labai populiarus tarp mistikos mėgėjų.
XIX amžiuje jis buvo naudojamas spiritizmo seansuose, o šiandien dažnai perkamas Helovyno šventei.
Kai kurie žmonės tikrai tiki Vidža lentos gebėjimu sukurti kontaktą tarp dviejų pasaulių. Žinoma, tai visiška nesąmonė – bet koks paranormalus reiškinys gali turėti mokslinį paaiškinimą. Tačiau kaip veikia šis „dvasių išmanusis telefonas“ ir kaip jis perduoda žmonėms tai, ką jie nori išgirsti iš mirusių artimųjų ar draugų?
Technologiškai – primityvi
Vidža lenta yra praktiškai bet koks plokščias paviršius, ant kurio parašoma abėcėlė, skaičiai nuo 0 iki 9 bei žodžiai „taip“ ir „ne“, „viso gero“, „galbūt“. Gaminama ji iš bet kokios rūšies medienos ir paprastai yra lakuojama dėl didesnio slidumo. Prie lentos pridedama plokštelė smailiu galu arba skylute viduryje. Gan dažnai naudojama porcelianinė lėkštelė su rodykle.
Šiuolaikinė lentelės versija gali būti plastikinė arba net kartoninė – nuo to priklauso jos kaina, kuri bet kuriuo atveju yra nedidelė.
Instrukcija, bet be garantijos
Vidža lentelės naudojimo taisyklės yra labai paprastos ir išliko nepakitusios šimtus metų. Ji dedama ant stalo ar ant vieno iš seanso dalyvių kelių. Po to visi susirinkusieji užduoda klausimą dvasiai ir uždeda rankas ant plokštelės.
Ji pradeda judėti po lentą, rodydama į raides ir skaičius – juos sudėjus galima gauti atsakymus į klausimus.
Spiritistai tiki, kad atsakymus jiems diktuoja dvasios, mirusių žmonių sielos, kitų planetų gyventojai ar koks nors aukštesnysis kosminis protas.
Išradėjų laurai – seserims
Manoma, kad Ouija lentelės koncepciją sugalvojo seserys Foks, XIX amžiaus spiritizmo pradininkės.
Pasakojama, kad fermerio Fokso namuose prasidėjo keisti reiškiniai – vakarais ir naktimis kažkas perstumdinėjo baldus, tai kambaryje, tai už sienos girdėjosi keisti nepaaiškinami garsai ir pan. Kai šeimos nariai (tėvai ir trys dukros) susėsdavo
prie stalo ir visi kartu padėdavo ant jo rankas, šis neva imdavęs judėti ir skleisti neįprastus garsus.
Neilgai trukus, šeimos nariai susikūrė savo „kodą“, kurio padedami pradėjo kontaktuoti su paslaptingu ir nematomu padaru. Žmonės patikėjo, kad jos su mirusiaisiais gali bendrauti tardamos esą perduodamos abėcėlės raides ir klausydamos mistiškų seansuose girdimų beldimų.
1855 m. jos turėjo daugiau nei milijoną sekėjų, bet po 30 metų buvo demaskuotos – seserys prisipažino, jog pačios kojomis stuksendavo į stalą. Tačiau džinas jau buvo paleistas…
Žodinis abėcėlės raidžių atpasakojimas buvo labai ilgas bei varginantis, todėl amerikietis mediumas Elijas Bondas tam pradėjo naudoti lentą. Jo partneris pasiūlė, kad „išradimas“ būtų pristatomas kaip senovės Egipto žaidimas. Idėja pasirodė įdomi ir buvo priimta – taip sugalvota legenda, kad žodis „ouija“ tarp egiptiečių reiškė sėkmę.
Lengvatikių niekada netrūko
Amerikoje atsirado dešimtys tūkstančių, tokių „mediumų“, savo seansuose stulbinančių žmones judančiais stalais, kėdėmis, skraidančiais po kambarį daiktais ir neįprastais garsais, o spiritizmas palengva išplito ir už vandenyno.
Tačiau XX a. pirmoje pusėje spiritistiniai užsiėmimai praktiškai nebuvo rengiami, juos užgniauždavo greiti ir šiurkštūs žmonių, „galinčių bendrauti su dvasiomis“, demaskavimai.
Visgi pokario metais susidomėjimas vėl išaugo – Vidža lentą galima buvo rasti dažnuose namuose.
Gan populiarus yra šis mistinis prietaisas ir mūsų laikais, nes tikinčių mistika ir norinčių bendrauti su anuo pasauliu net ir šiame mokslo bei technologijų amžiuje tebėra vis dar daug. Lentos populiarumą palaiko ir siaubo filmai.
Ką sako mokslas
Po to, kai žmonės užduoda klausimą tam tikrai dvasiai, jie uždeda rankas ant plokštelės ar lėkštutės ir atrodo, kad ji pati juda lenta. Tuo pačiu metu „parodytos“ raidės sudaro logiškus, užbaigtus sakinius ir byloja žmonėms, ką jie nori žinoti. Kaip tai paaiškinti, jei ne mistika?
Mokslininkai įsitikinę, kad plokštelė Vidža lentele pradeda judėti dėl ideomotorinio efekto. Moksliškai įrodyta, kad žmogaus galūnės sugeba atlikti subtilius, nesąmoningus judesius.
Manoma, kad kai žmonės užduoda klausimą dvasiai, bent vienas iš grupės pateikia į jį atsakymą pasąmonės lygmenyje ir perduoda tai judindamas lėkštutę prie reikiamų raidžių – tuo metu dalyvis yra tikras, kad ji juda savaime.
Kitaip sakant, mąstydami mes įsivaizduojame, jog jei nenorime, savo minčių nepalydime jokiais matomais veiksmais (gestais, mimika), tačiau tai nereiškia, kad jokių judesių nėra. Jie visada yra, tik tokie nežymūs, kad paprasčiausiai nepastebime.
Tačiau kodėl kiti seanse dalyvaujantys seka „vadovaujančią“ ranką ir nepastebi apgaulės? Manoma, kad taip yra dėl „emocinio užkrato“.
Pavyzdžiui, šokiruojantys įvykiai gali priversti žmones jausti tokias pačias emocijas. Be to, tikėjimas gyvų žmonių gebėjimu bendrauti su mirusiųjų pasauliu gali labai gąsdinti, o būdami tokios būsenos žmonės gali tikėti bet kuo.
Taigi čia nėra nieko antgamtiško – viską galima paaiškinti žmogaus mąstymo ypatumais.
