Kasmet vis daugiau vaikų išgirsta cukrinio diabeto diagnozę.
Lapkričio 14-ąją minima Pasaulinė diabeto diena siekia atkreipti dėmesį, kad cukraligė jau tampa kone epidemija.
Lietuvoje sergančių šia liga žmonių skaičiai nuolat auga.
Higienos instituto duomenimis, 2014–2022 m. vaikų, kuriems diagnozuotas diabetas, padaugėjo 34 proc., suaugusiųjų – 28,8 proc.
Septynmetė Miglė iš Panevėžio rajono su cukriniu diabetu gyvena jau ketverius metus.
Pasak Miglės mamos Silvijos Šeštokienės, tuo metu atrodė, kad žemė slysta iš po kojų, nors cukrinio diabeto diagnozė jų šeimoje nebuvo visiškai naujas terminas.
Prieš daugiau kaip du dešimtmečius, kai pačiai S. Šeštokienei buvo dešimt metų, jai buvo nustatyta ši liga.
Pradėjus stipriai kristi svoriui, Silvijos mama paprašė šeimos gydytojos padaryti tyrimus. Gydytoja bandė raminti, kad čia tik prasidedančios paauglystės požymiai. Visgi mamos nuogąstavimai pasitvirtino. Silvijai glikemija tuo metu siekė 22,6 mmol. Toliau sekė reanimacija, vėliau kelios dienos Panevėžio ligoninės Endrokrinologijos skyriuje ir galiausiai ilgas laikas Kauno klinikų Vaikų endokrinologijos skyriuje.
„Tuo metu atrodė viskas baisiau, nei gali būti. Bet su laiku, šeimos narių, aplinkinių palaikoma susitaikiau su man nustatyta diagnoze. Nebe tokie baisūs tapo ir adatų dūriai. Prieš pat sueinant 18-ai, per Editos Mildažytės projektą gavau insulino pompą, kuri tuo metu buvo sunkiau prieinama. Po truputį prisijaukinau ir nuolatinio stebėjimo sistemą. Cukrinis diabetas netrukdė gyventi visiems įprasto gyvenimo“, – pasakoja S. Šeštokienė.
Sugrįžo po dviejų dešimtmečių
Cukraligės diagnozė nesutrukdė Silvijai baigti mokslų, sukurti šeimą ir susilaukti dviejų dukryčių.
Tačiau praėjus dar keleriems metams, kai mažajai Miglei buvo 3 metukai, nerimą pradėjo kelti jos nuolatinis troškulys, mergytė visiškai atsisakė net sulčių, kurias labai mėgo.
Taip pat ji ėmė dažnai šlapintis, labiau nei visada pabalo oda, labai greit pavargdavo. Kadangi namuose yra aparatas glikemijai matuoti, nieko nelaukdama Silvija pati pamatavo dukrai gliukozės kiekį. Aparatėlis parodė 12,4 mmol.
„Praėjus lygiai 20 metų nuo mano cukrinio diabeto pradžios diagnozė grįžo į mūsų šeimą kaip viesulas. Tuo metu atrodė, kad gyvenimas slysta iš po kojų, rėkiau, verkiau. Tik tada supratau, ką visą tą laiką jautė mano mama. Nurimusi pakartojau tyrimą jau dukrai pavalgius, buvo viltis, kad gal klystu, bet aparatas parodė 19,6 mmol. Iškart susidėjome daiktus ir išvykome į Kauno klinikų priėmimo skyrių. Iš ten – į Vaikų endokrinologijos skyrių su nuostabiu kolektyvu, palaikymu, padrąsinimu“, – kalbėjo S. Šeštokienė.
Stengiasi gyventi įprastai
Praėjus vos kelioms dienoms po diagnozės, Miglė jau buvo su insulino pompa, glikemiją sekė nuolatinio stebėjimo sistema. Pasak mamos, padedama psichologės, klinikų kolektyvo, šeima susitaikė su likimu. Po kiek laiko mažylė grįžo ir į darželį. Buvo būtina nuolat sekti Miglės glikemijos svyravimus, tad tuometė darželio direktorė mamą įdarbino padėjėja.
Šiandien Miglė jau pirmokė. Šiuolaikinės technologijos leidžia stebėti glikemijos rodmenis telefone, o insuliną mergaitė pompa pati gali susileisti, tereikia dukrai pasakyti kiekį pagal sunaudojamus angliavandenius.
„Kai palyginu, kaip viskas pasikeitė cukrinio diabeto priežiūros klausimais, galiu tik pasidžiaugti, kad šiuolaikinės technologijos labai padeda „cukrinukams“. Kasdienybėje mes nesiekiame tobulumo, nedarome tragedijos pakilus glikemijos rodikliams, tariamės dėl norų įgyvendinimo ir tiesiog stengiamės išlaikyti pastovumą, stabilumą, gyventi įprastą gyvenimą. Kai dukrai kyla klausimas „kodėl man?“, visada jai pabrėžiu, kad mes, nors ir gyvendami su cukrinio diabeto diagnoze, galime viską: keliauti, šokti, pramogauti, sportuoti, o yra žmonių, kurie nė pusės to negali “, – į gyvenimą pozityviai stengiasi žvelgti S. Šeštokienė.
Kaip perkūnas iš giedro dangaus
Su šia nesaldžios ligos diagnoze jau beveik devynerius metus gyvena ir dešimtmetis panevėžietis Tautvydas.
Kaip pasakojo jo mama Eglė Pešelienė, aiškių požymių, rodančių sunkią ligą, nebuvo.
Įtarimų, kad sūnui kažkas ne taip, sukėlė tai, kad vos metukų ir dviejų mėnesių mažylis tapo vangus, mieguistas, padažnėjo kvėpavimas. Taip pat šiek tiek nukrito svoris, atsirado didesnis troškulys. Kadangi berniukas dar ir vėmė, įtarę, kad sūnus pasigavo kokią infekciją, nieko nelaukdami tėvai išvyko į Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų kliniką. Jau tą patį vakarą mažylis atsidūrė reanimacijos skyriuje, vėliau pervežtas į Kauno klinikas. Pasak mamos, visi rodikliai buvo kritiniai.
„Prireikė nemažai laiko, kol medikai nustatė tikrąją diagnozę. Šeimoje jokių cukraligės atvejų nėra buvę. Tikriausiai kaip ir daugeliui šeimų, susidūrusių su sunkia vaiko liga, kilo labai daug neatsakytų klausimų, kodėl tokia dalia teko mūsų sūnui“, – kalbėjo E. Pešelienė.
Mamos teigimu, tuo metu technologijos dar nebuvo tiek pažengusios. Norint nuolat sekti glikemijos rodiklius, teko nuolat badyti mažylio pirštukus. Lietuvoje dar nebuvo modernių sensorių, padedančių atlikti šį darbą. Šeima juos siųsdavosi iš užsienio. Tai kainavo didžiulius pinigus, tačiau tėvai kaip įmanydami stengėsi palengvinti sūnaus savijautą.
Šeima džiaugiasi, kad dabar jau ir Lietuvoje kompensuojamos šiuolaikinės technologijos, padedančios kontroliuoti cukrinį diabetą.
„Tai labai brangi liga, ji turi būti prižiūrima 24 valandas per parą, be jokių laisvadienių ir atostogų. Dabar jau ir mūsų šalis šias priemones kompensuoja, mažyliams nebereikia kasdien po kelis kartus badyti pirštukų“, – sako E. Pešelienė.
Mama visada šalia
Nors cukralige serga ir vaikai, anot E. Pešelienės, tai nevaikiška liga, todėl būtina nuolatinė suaugusiojo priežiūra.
Šeima planavo Tautvydą leisti į darželį nuo dvejų metukų, tačiau šiuos planus teko nukelti dar metams.
O darželio teko ieškotis kuo arčiau mamos darbovietės, kad prireikus skubios pagalbos mama atvyktų vos per kelias minutes.
Dabar Tautvydas jau ketvirtokas, gerokai savarankiškesnis, tačiau vis tiek jam būtina suaugusiojo priežiūra.
Kartais tereikia penkių minučių, kad cukraus lygis pradėtų smarkiai kristi. Tą gali išprovokuoti ir intensyvesnė kūno kultūros ar šokių pamoka.
„Kai Tautvydas buvo mažas, labiausiai trūko laiko sau, visas 24 valandas nė per žingsnį negalėjau atsitraukti. Dabar šiuolaikinės technologijos leidžia bent naktimis išsimiegoti. Susitaikius su diagnoze, dabar stengiuosi matyti ne ligą, o savo augantį ir nuolat tobulėjantį vaiką“, – sako E. Pešelienė.
Rasa KOPŪSTIENĖ
Panevėžio „Diabeto IQ“ klubo vadovė
Žinia, kad pačiam žmogui ar jo artimajam nustatytas cukrinis diabetas, išmuša iš po kojų žemę ir negrįžtamai pakeičia gyvenimą.
Pyktis ir dvasinis skausmas, nerimas dėl ateities, nuolatinė įtampa bei kaltės jausmas dėl prastesnių nei norėtųsi ligos kontrolės rezultatų, bemiegės naktys ir dar daug kitų, aplinkiniams dažniausiai nematomų, jausmų bei aplinkybių – visa tai kone kasdien lydi daugelį cukriniu diabetu susirgusių asmenų ar jų artimųjų.
1 tipo cukrinis diabetas kasmet diagnozuojamas vis daugiau vaikų ir jaunų žmonių. Visuomenė mažai žino apie šią ligą, dažniausiai painioja ją su 2 tipo diabetu bei yra klaidingai įsitikinusi, jog cukralige serga tik vyresnio amžiaus žmonės, o šios ligos priežastis – besaikis saldumynų vartojimas. Realybė visai kitokia – 1 tipo cukriniu diabetu susergama, kai organizmo imuninė sistema pradeda pulti ir naikinti insuliną išskiriančias kasos beta ląsteles. Tai – lėtinė autoimuninė liga, daug retesnė už 2 tipo diabetą.
1 tipo cukriniu diabetu paprastai suserga vaikai, paaugliai ar jauni žmonės, jiems būtinos insulino injekcijos.
2 tipo cukrinio diabeto susirgimų mastai kasmet didėja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Liga, kurią dažniausiai lemia netinkama mityba, fizinio krūvio stoka, antsvoris, dažniau suserga vyresnio amžiaus žmonės, tačiau vis daugėja atvejų, kai ši liga užklumpa ir jaunesnius, ir vaikus.
Pradedant gydymą pirmiausiai keičiama ir sureguliuojama mityba, įtraukiamas didesnis fizinis krūvis, jei reikia, vartojamos tabletės, rečiau – insulinas.
Dažnu atveju 2 tipo cukrinio diabeto galima išvengti, o štai 1 tipo cukriniam diabetui prevencinių priemonių nėra, liga neišgydoma.
Tiek 1, tiek 2 tipo cukrinis diabetas valdomas pasitelkus žinias, išmaniąsias technologijas, visavertiškai maitinantis ir užsiimant aktyvesne fizine veikla.
Į klubą susibūrę cukralige sergantys suaugusieji ir vaikai bei jų tėvai vienareikšmiai pripažįsta – būnant kartu, dalijantis patirtimi bei palaikant vienam kitą, ligą prisijaukinti lengviau. Tai ypač svarbu naujokams, neseniai susidūrusiems su diagnoze – supratę, kad yra ne vieni, matydami optimizmu trykštančius kitus, neseniai susirgusieji įsitikina, kad išgirdus šią bauginančią diagnozę gyvenimas nesibaigia. Klubas „Diabeto IQ“ vienija 8 Lietuvos miestuose įsikūrusius diabeto klubus.
