Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos fojė praėjusį mėnesį atidaryta jaunojo kūrėjo Roko Serafino dailės darbų paroda „92 dienos“. Ją sudaro beveik šimtas piešinių, kuriuos gimnazistas kūrė kiekvieną birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesio dieną. Skirtingų formatų popieriaus lapuose įvairiomis tapybos bei piešimo technikomis savo mažuose etiuduose abiturientas pavaizdavo paskutines mokyklines vasaros atostogas.
Vasarą skyrė kūrybai
Parodoje „92 dienos“ R. Serafinas pateikia savo paskutinių mokyklinių vasaros atostogų kasdienybę, sudėtą į devyniasdešimt du piešinius.
Kad ir kur būtų, Rokas kiekvieną vasaros dieną su savimi nešiojosi popieriaus lapą ir dailės priemonę: paprastus spalvotus pieštukus, flomasterius, anglį, tušinuką, grafinį rašiklį, akvarelę ar guašą.
„Šiame piešinių cikle dažniausiai naudojau paprastus pieštukus. Guašu piešiau tik vieną kartą, kai labai norėjau nutapyti šiltnamyje pastatytą krepšį su pomidorais“, – pasakoja R. Serafinas.
Kai artėjant vasarai gimė mintis apie tokį kūrybinį iššūkį, Rokas buvo nusprendęs piešti tik ant A5 formato popieriaus lapų. Būtent ant tokių nugulė trisdešimt birželio akimirkų.
„Tačiau įpusėjus liepai pasiilgau didesnio formato, tad nuo septynioliktos mėnesio dienos pradėjau vis įtraukti A4 formato piešinius – neapsakomai gerai ėjosi! Atsirado daugiau vietos ekspresijai“, – sako jaunasis dailininkas.
Dovana gimnazijai
Gegužei einant į pabaigą, R. Serafinas nuobodžiaudamas netikėtai sugalvojo įamžinti kiekvieną vasaros dieną, kad šios sugultų į malonius prisiminimus.
Pačią parodos ekspoziciją sudėliojo birželio pirmą savaitę – vasaros etiudus nusprendė eksponuoti kalendoriaus mėnesių principu.
Iš pradžių parodos viziją Rokas matė teatre „Mene“ arba Panevėžio dailės mokykloje, bet niekaip nesugalvojo, kaip darbus eksponuoti tokiose didelėse erdvėse. Tad pasirinko papuošti Juozo Miltinio gimnazijos sienas ir parodą skirti savo mokyklos bendruomenei.
Įgyvendinti sumanymą padėjo dailės mokytoja ir draugai, pagelbėjo iškabinant visas devynias dešimtis piešinių.
Dialogas su savimi
Kurdamas šį išskirtinį piešinių ciklą, R. Serafinas nusprendė atsiriboti nuo telefono, kuo labiau įsitraukti į vasaros kasdienybę, stebėti aplinką iš įvairių vietų ir kuo įvairesnėmis, bet rečiau naudojamomis piešimo priemonėmis įamžinti netikėtus, akiai patrauklius vaizdus.
Kasdien piešdamas Rokas taip pat siekė labiau pažinti save ir bandė išsiaiškinti, ar jam patinka toks intensyvus kūrybinis procesas.
„Išsiaiškinau tik vieną dalyką – šie 92 piešinukai man labai imponuoja kaip apčiuopiamas vasaros prisiminimas“, – šypteli R. Serafinas.
Jaunasis dailininkas svarsto, kad kada nors tokį ciklą teks pakartoti vien tam, kad galutinai nuspręstų, ar iš tikrųjų jam kiekvieną dieną patinka eskizuoti ir tiek daug darbų, ar vis dėlto geriau vienas darbas, kuriam skirs daug laiko, darbo ir meilės.
Nuo augintinių iki panoramų
Vasaros etiuduose R. Serafinas įamžino namų aplinką, kaip pats sako, savo kambario natiurmortišką netvarką, miegančius augintinius šunelius ar katiną Debesėlį, dinamišką Čekijos kalnuotą gamtos panoramą nuo Šnežkos kalno. Prahos architektūrą. Draugus. Senąjį Panevėžio autobusų stoties pastatą. Močiutės, švelniai vadinamos tiesiog babyte, „kūrybinį židinį“ – kaimo virtuvėlės dujinę viryklę, pačią babytę ir jos dukrą, kemšančias namines dešras.
Audrą ant Palangos tilto ir dar daug įvairiausių vaizdinių-akimirkų, artimoje aplinkoje ir socialiniuose tinkluose išgirstas ar skaitytas patikusias sentencijas.
Kai kuriems darbams Rokas negalėjo sugalvoti pavadinimo, niekas neateidavo į galvą, tad šie liko bevardžiai.
„Nupiešęs visus 92 piešinius supratau, kad kūrinių pavadinimai man rūpi mažiau negu pats piešimo procesas. Kūrinys turi pats kalbėti už save ir lavinti žiūrovo mąstyseną“, – svarsto R. Serafinas.
Ypatingas katinas mūza
Pačiam Rokui reikšmingiausias ir mieliausias vasaros etiudas – „Vienis“. Jame jaunasis dailininkas įamžino katiną Debesėlį kaime pas senelius birželio 28 dieną.
„Debesėlis man yra įkvėpimo šaltinis. Jį tapant ar piešiant man gimsta geriausi darbai. Kai gimė etiudas „Vienis“, leidau laiką kaime kambaryje, kuriame daugiau nieko nebuvo – tik aš ir Debesėlis. Jis ramiai gulėjo ant kilimo tarsi atostogaudamas, dėl nieko nesijaudindamas“, – pasakoja Rokas.
Akį iš karto patraukė katino impozantiška poza – elegantiškai viena ant kitos sudėtos letenėlės.
„Debesėlis gulėjo lyg deivė iš Renesanso paveikslo. Tuomet sėdėjau ant sofos, po ranka turėjau pieštuką ir piešimo albumą. Išsiplėšiau popieriaus lapą ir nupiešiau jį. Lyg žinodamas, kad baigiau piešti, katinas pabėgo“, – juokiasi R. Serafinas.
Tą pačią dieną grįžęs namo, prieš laukiančią ekskursiją į Čekiją, Rokas pradėjo šiek tiek jaudintis ir nerimauti, nes tai buvo pirmoji jo tokia tolima ekskursija – kad numalšintų jaudulį, nusprendė dar paeksperimentuoti kurdamas.
Sukomponavo koliažą iš nupiešto Debesėlio etiudo, seniau braižytų ornamentų ant popieriaus lakštų ir nubrūkšniuotos savosios blauzdos su senelio kroksu miniatiūros. Čia puikiai tiko ir stalčiuje užsilikusių senų, nenaudojamų „Perkūno“ degtukų dėžučių iškarpos.
„Kai pradėjau derinti savąją ir vieną iš Debesėlio kojų, jos kompoziciškai idealiai derėjo. Sudėliotos mūsų kūno dalys atrodė kaip vienis – taip ir nusprendžiau pavadinti šį savo darbą“, – piešinio pavadinimo istoriją mena Rokas.
Tiesiai į parodą
Įtraukiantis komponavimo procesas R. Serafiną paskatino dar daugiau žaisti iškarpomis, turimomis detalėmis, kol gavo rezultatą, kurį grįžęs iš kelionės Čekijoje įrėmino po stiklu.
„Tai tapo mano vienu iš mylimiausių darbų, įsitaisiusiu ant kambario sienos tarp kitų kūrinių, kol vieną šio rudens dieną naršydamas telefone pamačiau draugės pasidalintą konkurso „Meno kryptis“ skelbimą“, – pasakoja Rokas.
Nusprendė jame dalyvauti su savuoju „Vieniu“.
„Atėjo konkurso laimėtojų paskelbimo diena, paaiškėjo, kad tarp jų esu ir aš! Perėjo šiurpuliukai vien nuo minties, kad manasis etiudas bus eksponuojamas konkurso parodoje „Persona“ – pirmą kartą už Panevėžio ribų, kad žmonės galės išvysti jį gyvai, ne vien tik socialiniuose tinkluose.
Verta kurti, eksperimentuoti ir rizikuoti, kai matai, kad žmonės įvertina“, – sako jaunasis kūrėjas.
Etiudas durnaropei
R. Serafinas skaičiuoja, kad įprastai vienam vasaros etiudui nupiešti prireikdavo nepilnos valandos. Kartais – beveik dviejų. Tokiais atvejais nustebindavo labai vykęs rezultatas.
„Būdavo smalsu užmesti akį į laiką telefone ir sužinoti apytikslę piešimo trukmę. Aišku, kiekvienam piešinukui laiko prireikė skirtingai. Tai priklausė ir nuo vietos, ir nuo susiklosčiusių situacijų“, – pasakoja kūrėjas.
Anot jaunojo dailininko, „Viskas bus gerai“ – vienas piešinių, kurį kuriant sukrito bene pačios geriausios kortos.
„Tai buvo ramus vakaras kaime, leidau laiką lauke ir tąsyk pamačiau prie babos garažo durų durnaropę. Ten nėra kur atsisėsti, nebent ant žolės. Atsitempiau iš pavėsinės fotelį ir patogiai įsitaisęs piešiau šį augalą“, – pasakoja gimnazistas.
Piešinys kalno viršūnėje
Pasitaikydavo, kad viršų paimdavo nuovargis. Tokiu atveju piešinį su po ranka pasitaikiusia priemone R. Serafinas nupiešdavo per kelias ar keliolika minučių.
O kartais Rokas net užmiršdavo apie piešimą ir prisimindavo tik dienai baigiantis.
„Buvo vienintelis kartas, kai teko piešti jau kitos dienos naktį, laikrodžiui rodant keliolika minučių po vidurnakčio. Tądien vėlai grįžau namo. Matyt, pamačiau kažkokį daiktą, susijusį su daile, ir susivokiau, kad nenupiešiau rugpjūčio 6 dienos etiudo“, – pamena R. Serafinas.
Tada Rokui tai atrodė kone tragedija, nes tos pačios 2024-ųjų rugpjūčio 6-osios jau niekada nebebus.
„Bet žinojau ir daugelį kartų girdėjau, kad niekada nevėlu ką nors padaryti. Taip ir pavadinau šį piešinį. O diena ir laikas yra tik rėmas, kuris leidžia orientuotis. Greitai nupiešiau iš turgaus nemokamai parsineštus smailius aukštakulnius ir šį etiudą dedikavau rugpjūčio 6-ajai“, – pasakoja Rokas.
Birželio 30-ąją Rokui teko piešti kalnuotą Čekijos panoramą ant aukščiausios šalies viršukalnės – Snežkos. Ekskursijoje turėjo nedaug laisvo laiko, dėl to teko skubėti piešti.
„Užfiksuotą ant popieriaus lapelio vaizdą pavadinau „Snežka“. Ir įamžinta akimirka, ir vaizdai, kuriuos mačiau priešais save, atrodė įspūdingai. Verta buvo užlipti į kalną, nors širdis ir daužėsi“, – šypsosi jaunasis kūrėjas.
Į filmavimą – išaugtais drabužiais
Su šia paroda Rokas spėjo debiutuoti ir televizijoje. Tiksli filmavimo diena nebuvo numatyta, bet jaunasis kūrėjas žinojo, kad tai vyks per mokyklines rudens atostogas.
„Atostogos jau buvo prasidėjusios, kaip tik grįžau iš Berlyno. Kitą dieną išvažiavau į kaimą pailsėti. Tik atvažiavau, pasidėjau kuprines su daiktais, spėjau persimesti keliais žodžiais su baba kieme, ir jaučiu, kad skamba telefonas mano striukės kišenėje“, – pasakoja R. Serafinas.
Skambino gimnazijos direktorė.
„Pasakė, kad šiandien mane nori nufilmuoti ir turiu būti mokykloje. Pati direktorė pasisiūlė mane pavėžėti. Vienas rūpestis atkrito, o tada atsirado kita problemėlė – į kaimą atvažiavau vienomis pižaminėmis kelnėmis ir marškinėliais“, – juokiasi menininkas.
Močiutės spintoje dar spėjo rasti pusbrolio išaugtų drabužių.
„Tam kartui jie labai tiko. Bet būčiau važiavęs nors ir su pižama, – juokiasi Rokas. – Reportažas išėjo tikrai linksmas – visą laiką jį žiūrėjau su šypsena.“
Žinias gilins Lietuvoje
Meistriškai teptukais ir pieštukais žongliruojantis aštuoniolikmetis piešė nuo ankstyvos vaikystės. Kai buvo mažas, labai mėgdavo animacinius filmukus. Kad bergždžiai nesėdėtų priešais televizorių, mama įduodavo popieriaus lapą ir flomasterius.
Kruopelė kūrybiškumo jau degė, o augant – vis labiau.
Kitoks pasaulio matymas dar labiau atsiskleidė R. Serafinui pradėjus lankyti Panevėžio dailės mokyklą. Ten ėmė labiau domėtis menu ir atsirinkti, kas jam prie širdies.
Šiandien R. Serafinas neįsivaizduoja gyvenimo be dailės.
Šie metai Rokui – paskutiniai gimnazijoje. Abiturientas tvirtai žino: jo širdis veda į Vilniaus dailės akademiją.
„Dar turėjau minčių stoti į kurią nors užsienio akademiją, plėsti akiratį svetur, bet pagalvojau, kad Vilniaus dailės akademija ne prastesnis pasirinkimas“, – įsitikinęs panevėžietis.
Vaikinas pamąstydavo ir apie psichologijos ar architektūros studijas, tačiau biologijos pamokos mokykloje nebuvo prie širdies, o architektūra, nors ir žavi vaikščiojant įvairių miestų gatvėmis, kaip gilesnis mokslas taip pat nesudomino.
