Be jau visų turimų viržių ir spygliuočių, yra užtektinai kitokių augalų, galinčių sėkmingai žiemoti loveliuose bei vazonuose.
Be jau visų turimų viržių ir spygliuočių, yra užtektinai kitokių augalų, galinčių sėkmingai žiemoti loveliuose bei vazonuose.Tiesa, iš anksto įspėsime, kad omenyje turimi įstiklinti ar bent jau iš dalies apšiltinti balkonai ir lodžijos. Šalčiui, krituliams ir vėjui visiškai atviruose balkonuose žiemą išsilaikyti pajėgūs tik spygliuočiai, ir tie ne visi. Daugelis lauke, atviroje dirvoje žiemojančių augalų vazonuose šalčio neištveria – sušąla šaknys. Tačiau izoliavus balkoną atsiranda galimybė kiaurus metus grožėtis savo miniatiūriniu sodu.
Ožekšniai
Metantys lapus ar visžaliai, ožekšniai visada turės gerbėjų. Ir štai dėl ko.
Jų aukštis priklauso nuo veislės: yra medžių, išaugančių iki 10 metrų, bet yra ir žemaūgių šliaužiančių augalų, ir nedidelių krūmelių iki 1 m aukščio. Pastarieji kaip tik dažniausiai auginami vazonuose.
Ypač gražūs ožekšniai tampa rudenį, kai jų lapai tradicinę žalią spalvą pakeičia į raudoną, purpurinę ar bronzinę. O dar yra margalapių veislių – šios būna dekoratyvios nepriklausomai nuo metų laiko.
Ožekšnių žiedai, deja, visai neišvaizdūs. Tačiau tą su kaupu atperka vaisiai (kaip ir visos augalo dalys, nuodingi!). Keturdalės sėklų dėžutės pribloškia ryškiais atspalviais, mat bręsdamos gali būti ir vyšninės, ir avietinės, violetinės, rožinės ar net oranžinės.
Svarbu turėti omenyje, kad optimali temperatūra ožekšniams vasarą – 18–20 laipsnių. Taigi gerokai mažiau nei paprastai būna įstiklintuose balkonuose.
Žiemą šie augalai gali toleruoti kelis laipsnius žemiau nulio, tačiau su sąlyga, kad vazono sienelės ir dugnas bus apšiltinti.
Patys ištvermingiausi yra fortūno ožekšniai (nuotraukoje): visžaliai, margalapiai, žemučiai ir pakenčiantys 20 laipsnių šaltį.
Erikos
Gal kiek aukštesnės už daugumą viržių, bet neišstypstančios daugiau kaip iki 25 cm, erikos užkariauja vis daugiau sodininkų širdžių savo menkais poreikiais ir labai ilgu žydėjimu.
Erikų žiedai pradeda skleistis rugsėjo gale ar spalio pradžioje ir džiugina iki gegužės (augančias lauke jas uždengia sniegas, o šiam nutirpus, augalai žydi toliau).
Žydėjimo metu vazonai su erikomis turėtų stovėti gerai apšviestoje vietoje (tinkamiausia joms – išsklaidyta šviesa), nes šešėlyje šios gražuolės menkai žydi.
Nužydėjusios erikos iškart nugenimos.
Bruknuolės
Idealiai tinkančios mūsų klimato sąlygoms, jos gali ištverti net 30 laipsnių speigą.
Nedidukai, vos 10–15 cm aukščio bruknuolių krūmeliai yra visžaliai, tad keičiasi kartu su metų laikais – oro temperatūrai nukritus, žali buvę lapai nusidažo kraujo raudonumo spalva. Žiedai, priklausomai nuo veislės, gali būti balti arba rožiniai, uogos – ryškiai raudonos arba tamsiai mėlynos.
Raudonuogės bruknuolės dažnai naudojamos kalėdinėms kompozicijoms.
Sunku patikėti, bet bruknuolės – viržio giminaitės: priklauso tai pačiai šeimai. Tik, skirtingai nei viržių, jų neužgaidžiomis niekaip nepavadinsi.
Kad bruknuolės atsiskleistų visu grožiu, reikalinga silpnai rūgšti puri ir humuso turinti dirva. Sausra joms pražūtinga, tad svarbu reguliariai tikrinti žemės drėgnumą.
Perlaistyti bruknuolių irgi negalima – kaip ir sausra, drėgmės perteklius augalą gali pražudyti. Kad taip nenutiktų, sodindami bruknuoles paberkite ant vazono dugno drenažo sluoksnį.
Alūnės
Jas myli ir augina daugelis, bet paprastai gėlynuose, ne balkone.
Negalima nesižavėti alūnių lapų įvairove – tokių atspalvių mūsų kraštuose gamtoje retai sutiksi. Visokio įmanomo žalumo lapija nors graži, alūnėms, galima sakyti, nuobodi: jų būna ir raudonų, tamsiai vyšninių, rožinių, violetinių, geltonų, gintarinių ir kone visiškai juodų.
Esama ir margalapių hibridų – jų lapai raštais, dėmelėmis, spalvingomis gyslomis išpaišyti.
Dar smagiau tai, jog grožėtis galima ne tik alūnių lapais, bet ir žiedais. Nors smulkučiai, aplipę ilgastiebius žiedynus jie visą vasarą subtiliai puošia alūnių kupstelius.
Žiedų spalvų įvairovė gal ne tokia didelė kaip lapų, bet irgi nemenka: jie būna geltoni, balti, avietiniai ir vyšniniai arba kraujo raudonumo.
Alūnės nėra reiklios – pakenčia net sausras. Vis dėlto sodindami jas, ypač vazonuose, pasirūpinkite tinkamu substratu: lengvai šarminiu, maistingu, gerai praleidžiančiu orą.
Šilokai
Daugelio sodininkų numylėtiniai šilokai žavi savo įvairove. Tik balkonuose auginti tinka, deja, ne visi.
Tokiam tikslui rinkitės išskirtinai šalčiams atsparias veisles, kurių esama daug ir, tarp kitko, tiek aukštaūgių, tiek šliaužiančių.
Pastarosios auginamos ir kaip svyrantieji augalai pakabinamuose vazonuose. Na, o iš aukštaūgių šilokų balkonams dažniausiai pasirenkami puošnieji arba paprastieji.
Visi šilokai nereiklūs priežiūrai – gali augti ir saulėkaitoje, ir daliniame šešėlyje. Be to, skirtingai nuo kitų augalų, labiau mėgsta skurdžią nei derlingą žemę.
Dėl laistymo gali būti šiokios tokios painiavos: šliaužiančiųjų šilokų nereikia dažnai drėkinti, tačiau aukštaūgiams kaip tik reikia daugiau vandens.
Pluoštinės jukos
Jeigu jūsų balkonas arba lodžija kaip reikiant apšiltinti ir žiemą temperatūra viduje nenukrinta žemiau nulio, būtinai pasisodinkite juką.
Kaip turbūt prisimenate, tai visžalis augalas, taigi įspūdingas ne tik žydintis. Aišku, gelsvai balti žiedai ant aukšto stiebo nepranokstami grožiu, tačiau ir nužydėjusioms jukoms pakanka dekoratyvumo – vien pilkšvai žalsvi lapai ko verti.
Pluoštinėms jukoms būtinas geras apšvietimas, drėgnas oras ir puri žemė su daug smėlio. Kitais požiūriais jos visiškai nereiklūs augalai.
Tik laistykite nuosaikiai, nes drėgmės perteklius gali sukelti pražūtingą šaknų puvinį.
Japoniniai bereinučiai
Bereinutis – dar vienas erikinių šeimos augalas, puikiai tinkantis auginti vazonuose.
Dailiai žydintis visžalis krūmas puoš jūsų balkoną visais metų laikais. Ankstyvą pavasarį, kovo–balandžio mėnesiais – baltais mažyčių varpelių formos žiedukais aplipusiomis šluotelėmis, be kita ko, skleidžiančioms ir švelnų aromatą.
Akį trauks ir blizgūs japoninio bereinučio lapai: priklausomai nuo sezono, jie keičia spalvą. Visai jaunučiai gali būti kreminiai – kone balti, rožiniai, raudoni. Bręsdami tampa žali.
Šie krūmai nebijo kenkėjų, gali augti tiek saulėkaitoje, tiek pavėsyje. Visgi pagrindinis bereinučių pranašumas, augintojų nuomone, yra atsparumas šalčiams: išlaiko iki –30 laipsnių speigą. Tik kad lapų nenudegintų žiemiškos saulės spinduliai, ant augalų vertėtų užmesti baltos agroplėvelės atraižą.
Naudinga žinoti
Balkone sėkmingai peržiemoja dekoratyviniai kopūstai, eleborai, rudgrūdėlės, astilbės, bergenijos, aubretės. Tik jeigu oro temperatūra nukrenta žemiau 10–15 laipsnių šalčio, tokius augalus vis dėlto vertėtų uždengti.
Ramybės būsenoje augalams reikalingas minimalus drėgmės kiekis, todėl balkone žiemojančius augintinius laistykite tik tuomet, kai žemė vazonuose visiškai išdžiūva.
Į vazoną, net ir didelį, telpa ribotas žemės kiekis. Todėl, skirtingai nei atviroje dirvoje, šaltukui stipriau paspaudus augalų šaknys juose gali visiškai sušalti. Kad taip nenutiktų, reikėtų vazonus apšiltinti maišiniu audiniu, porolonu, putplasčiu ar pan. Ir ne tik šonus, bet dugną taip pat, o žemę mulčiuoti pjuvenomis arba durpėmis.
