„Žmogus keičiasi, bet vaiduokliai lieka tie patys nuo senovės Egipto laikų“, – kažkada tvirtino garsus etnografas, rašytojas ir istorikas škotas Endrius Langas. Anapusiniu gyvenimu žmonija tikėjo nuo neatmenamų laikų.
Senovės egiptiečiai mumifikuodavo mirusiuosius, kad, atėjus laikui, siela galėtų vėl apsigyventi kūne. Kitų tautybių atstovai elgdavosi priešingai – tvirtai surišdavo velioniams rankas už nugaros ir prispausdavo kapus sunkiais akmenimis, kad svečiai iš pomirtinio pasaulio nesumanytų drumsti gyvųjų ramybės.
Šiuolaikinis žmogus į tokius papročius žvelgia su sveikos dvejonės dalele ar humoru. Tačiau net didžiausi skeptikai turbūt prisipažins, kad ir jiems kartais šiurpulys nugara perbėga tuščiame kambaryje sugirgždėjus grindims ar tamsiame kampe pastebėjus neaiškų šešėlį.
Kas ten žvangina grandinėmis…
Tradiciškai vaiduoklis suprantamas kaip mirusiojo vėlė. Tai, kas lieka nebelikus kūno.
Istorijos apie vaiduoklius senos kaip pati žmonija. Pamenate antikos legendą apie Orfėjo kelionę į mirusiųjų pasaulį?
Apie pomirtinį gyvenimą pasakojama ir skandinavų mitologijoje. Pagal ją, žuvusių karių sielos keliaudavo į Valhalą, kur visą amžinybę puotaudavo laukdamos paskutiniojo mūšio.
Na, o krikščionys visada turėjo rojų ir pragarą.
Taigi tikėjimas, kad tam tikromis aplinkybėmis mirusieji gali lankyti gyvuosius, būdingas visoms tautoms ir religijoms.
Iki mūsų laikų išlikęs senovės graikų filosofo Atenodoro pasakojimas.
Susigundęs maža kaina, mąstytojas įsigijo namą. Tos pačios dienos vakarą, paties filosofo pasakojimu, jam pasirodė senis. Nepratarė nė žodžio – tik žvangino grandinėmis.
Senolio vizitai kartojosi kiekvieną mielą naktį.
Naujasis namo šeimininkas iššniukštinėjo viską aplink ir galiausiai rado kieme užkastus grandinėmis sukaustytus griaučius.
Palaikai buvo perlaidoti pagal visas apeigas, ir vaiduoklis liovėsi trikdęs Atenodoro gyvenimą.
Šis pasakojimas laikomas vienu iš seniausių liudijimų apie susidūrimus su vaiduokliais. Tačiau tokios istorijos nėra tik žilos senovės legendos.
Mokslo žodis – griežtas
Egzistuoja daugybė panašių pasakojimų apie tariamus svečius iš ano pasaulio, tačiau mokslui jie – ne įrodymas.
Mokslininkai bendravimo su dvasiomis atvejus dažniausiai vadina haliucinacijomis.
Apie pacientus, kalbančius su mirusiaisiais, buvo užsiminęs dar Hipokratas, o šiuolaikiniai gydytojai žino daugybę sveikatos sutrikimų, galinčių sukelti regėjimus.
Tiesa, pabrėžia specialistai, tam, kad pamatytum vaiduoklį, visai nebūtina sirgti psichikos liga. Haliucinacijos aplanko ir visiškai sveikus žmones.
Pavyzdžiui, daug šansų sutikti šmėklą turi ilgą laiką olose praleidžiantys speleologai. Savo vaiduokliams jie net yra davę vardą – juodasis geologas.
Uždaros erdvės, vienoda aplinka ir žmogaus ausiai įprastų garsų nebuvimas išprovokuoja veidų, daiktų, siaubą keliančių vaizdinių atsiradimą.
Dar paprastesnis paaiškinimas būtų iliuzija.
Prisiminkite: vaikystėje veikiausiai mėgdavote žvalgytis į debesis ir bandyti juose įžvelgti įvairius daiktus ar žvėris? Su vaiduokliais, anot skeptiškai nusiteikusių mokslininkų, viskas gali būti taip pat. Jeigu vietovė garsėja negera energija, tai tokioje tariamai anomalioje zonoje būtinai pasimatys kas nors, ko ten nėra.
Priešskaitmeninėje eroje fotojuostelės ar garso juostos defektai, aparatūros gedimai taip pat galėjo sukelti aibes iliuzijų, kad greta mūsų regimo pasaulio egzistuoja kitas, pamėkliškas.
Naršydami internete tikrai susirinksite visą kolekciją vaiduoklių nuotraukų iš tų laikų. Bet atidžiau jas patyrinėjus beveik visada paaiškėja, kad fotografuojant ant objektyvo užkrito dulkelė ar vandens lašas, tai ir sukūrė perregimo silueto atvaizdą kadre ar blyškaus veido atspindį tamsiame lango stikle.
Apie begėdiškas mistifikacijas fotošopu neverta nė užsiminti.
Vaiduoklius kuriame patys?
Bene paslaptingiausią paaiškinimą dėl vaiduoklių egzistavimo siūlo psichiatrijos ir psichologijos mokslai.
Atitinkamą teoriją pradėjo plėtoti Zigmundas Froidas, o baigė jo mokinys Karlas Gustavas Jungas.
Jei tikėtume Z. Froidu, kiekvienas iš mūsų turime galią kurti savus vaiduoklius.
Šios šmėklos paprastai būna saugiai užrakintos kiekvieno žmogaus pasąmonėje – tai yra mūsų blogiausi instinktai. Kol žmogus sveikas, linksmas, laimingas, jie ten ir lieka. Bet pakanka stipresnio sukrėtimo, ir visi „užraktai“ išlaksto į šipulius, atsiveria pasąmonės durys ir į laisvę išsiveržia didžiausi mūsų baubai.
Kitas didis mokslininkas – Georgas V. Grodekas – psichiatrijos teorijoje pirmasis pavartojo sąvoką „Tas“.
„Tas“ užgimsta pasąmonėje, ten gyvena ir vystosi, paskui prasiveržia išorėn. Tokios žmogaus psichikos duženos gali negailestingai kankinti savo aukas.
Veikiausiai taip 4-ajame dešimtmetyje ir nutiko poniai Forbs, kurią savo knyga „Tarp dviejų pasaulių“ išgarsino vengrų kilmės parapsichologas, psichoanalitikas, rašytojas ir žurnalistas Nandoras Fodoras: moteriškę užkankino jos pačios vaiduokliai.
Kaip pasakojo ponia Forbs, kasnakt ją lankydavo vampyras ir gerdavo jos kraują. Ir nors per gydytojų apžiūras neaptikta jokių požymių, kad pacientė neteko kraujo, ant nelaimingosios kaklo reguliariai atsirasdavo gilių žaizdelių su sukrešėjusiu krauju, o ant viso kūno – stigmų ir įdrėskimų.
N. Fodoras vėliau teigė išsiaiškinęs, kad tokiomis užslėptomis emocijomis pasireiškė vaikystėje patirta seksualinė trauma.
Baisiausia iš pamėklių
Vienas neįtikimiausių reiškinių „iš vaiduoklių gyvenimo“ yra antrininkai.
Vadinti juos vaiduokliais klasikine prasme negalima, nes tai – gyvų žmonių šmėklos. Ir istorijų apie susidūrimus su jomis taip pat yra gausybė.
Pavyzdžiui, išliko užrašyti prisiminimai liudininkų, regėjusių lordą Baironą Londone tuo metu, kai poetas, kankinamas karštinės, blaškėsi ligos patale Graikijoje.
Pasakojama, kad prieš pat mirtį Leninas iki mikčiojimo išgąsdino savo apsaugą, kai pasirodė Kremliuje – be automobilio ir be palydos. Šiek tiek paklaidžiojęs koridoriais, proletariato vadas tiesiog išnyko. Vėliau Nadeždai Krupskajai savo memuaruose teko skubiai prikurti „prisiminimą“ apie šią sutuoktinio kelionę, nors tuo metu Leninas jau nebepajėgė nė piršto pajudinti.
Gyvo žmogaus šmėklą paprastai mato draugai ar artimieji, ir dažniausia kritiniu jo gyvenimo momentu, kai tas suserga arba merdi. Tačiau kartais su antrininku susiduria pats žmogus.
Skirtingų pasaulio tautų tikėjimuose tokie susitikimai traktuojami stebėtinai vienodai: jie nepranašauja nieko gera. Tiksliau, pasimatymas su antrininku beveik visada reiškia greitą mirtį.
Taip nutiko garsiajam anglų poetui Persiui Šeliui: išvydo save ir netrukus nuskendo.
Kaip paskui rašė jo našlė, garsioji „Frankenšteino“ autorė Merė Šeli, Italijoje viešėjęs sutuoktinis – beje, dažnai regėdavęs keistas vaiduokliškas figūras, – ankstyvą rytą išėjęs į terasą buvo pasitiktas savęs paties. Antrininkas P. Šelio neva paklausęs: „Ar dar ilgai ketini būti viskuo patenkintas?“ Praėjus maždaug porai savaičių poetas žuvo jo jachtai nuskendus Viduržemio jūroje.
Šiurpiausia tai, kad netikrąjį P. Šelį tomis dienomis regėjo ir jo susižavėjimo objektas Džeinė Viljams, kurios vyras nuskendo per tą patį incidentą.
Dar vieną keistą antrininko apsireiškimą savo 1940-aisiais išleistoje knygoje „Vaiduoklių šalis Anglija“ aprašė britų folklorininkė Kristina Houl.
Toks Viljamas Napjė keliavo iš Bedfordšyro į Berkšyrą. Savo viešbučio kambaryje ant lovos jis aptiko lavoną. Išvydęs, kad tas kūnas yra jo paties, išgyveno neapsakomą sukrėtimą. Praėjo labai nedaug laiko ir vyriškis iš tiesų pasimirė.
Nebaidykite šmėklų riksmais
Dauguma vaiduoklių yra prisirišę prie konkrečios vietos ar vietovės, bet yra klajojančių po pasaulį.
Parapsichologai tvirtina, kad galimybę juos sutikti turi kiekvienas, ir net siūlomos specialios rekomendacijos.
Fantomas, parapsichologijos entuziastų aiškinimu, gali pasirodyti ir vienam asmeniui, ir grupei. Nors tada jį regi irgi toli gražu ne visi.
Liudininkai tvirtina, kad apsireiškus anapusiniams svečiams jie pajutę kapų šaltį, nepaaiškinamą baimę ir jausmą, jog kažkas yra šalia.
Kartais girdimi keisti garsai ar dedasi kraują stingdantys dalykai: vaiduoklis pasirodo tarsi iš oro, užeina į kambarį, netgi kalba.
Taip nutikus parapsichologai pataria nepanikuoti, nedaryti staigių judesių, nešaukti, o pasistengti elgtis santūriai.
Dar esą reikia turėti omenyje, kad svečiai iš ano pasaulio ateina ne šiaip sau. Miręs giminaitis gali taip pranešti ką nors svarbaus, įspėti, apsaugoti nuo bėdos. Taigi ignoruoti tokių vizitų, sako žinovai, negalima.
Aišku, patikėti, kad pamėklė gali pasakyti ką nors naudinga, gali būti sunku. Nors faktai liudija ką kitą.
Sykį viename nedideliame JAV miestuke gyvenęs kuklus vietos šiukšlininkas Maiklas Derikas ėmė ir pasiskelbė tiesioginiu karaliaus Ričardo Liūtaširdžio palikuonimi. Jam apie tai neva pasakiusi per miegus aplankiusi dvasia.
Nežinia kokiu būdu žinia apie tai pasiekė mokslininkus, jie buvo suintriguoti, taigi nepagailėjo jėgų ir lėšų sudaryti pono Deriko genealoginį medį. Ir, visų nuostabai, sužinojo, kad vaiduoklis buvo teisus: šiukšlininko gyslomis iš tiesų tekėjo karališkas kraujas.
Kartais vaiduoklis pasirodo todėl, kad jam pačiam reikia pagalbos. Turbūt iš savo močiučių esate girdėję, jog dažniausiai jie prašo pasimelsti, sutvarkyti kapą, uždegti bažnyčioje žvakutę ar paprašyti už velionį jo įskaudintų gyvųjų atleidimo.
Kita vertus, parapsichologai įspėja: ne visi vaiduokliai yra draugiški. Ir nuo tokių nemalonių lankytojų pataria gintis ne maldomis, bet… keiksmais. Kuo bjauresniais, tuo geriau. Išgirdusi juos, šmėkla įsižeis ir išnyks.
Senovės romėnai piktąsias dvasias baidydavo būgnais – nė vienos laidotuvės be jų neapsieidavo. O Artimuosiuose Rytuose iki šiol priimta įkalti didelę vinį toje vietoje, kur buvo žmogžudystė, ir taip „prikalti“ dvasią prie ano pasaulio, kad negalėtų iš jo ištrūkti.
Žemėlapis vaiduoklių medžiotojams
Jei tik yra noro, galima sudaryti kelionės po šmėklų pamėgtas vietas maršrutą. Jis apimtų visą Europą ir atrodytų daugmaž taip.
Čekija: pasaka apie Pelenę be laimingos pabaigos. Senovinėje Sovineco pilyje gyvena Bohemijos Baltoji Dama. Vargšelę Perchtą, priklausiusią kilmingai, bet nuskurdusiai Rožmberkų giminei, tėvas ištekino dvidešimtaisiais gyvenimo metais. Sutuoktinis kasdien mušdavo jauną žmoną ir visaip iš jos tyčiojosi. Toji bandė pabėgti į gimtąją pilį, tačiau šeima atsisakė ją priimti. Po dviejų dešimtmečių kankynės Perchtos vyras, jau gulėdamas mirties patale, paprašė žmonos atleisti už visas piktadarystes, tačiau toji nė neketino jo klausyti. „Kad tu ir aname pasaulyje neturėtum ramybės!“ – degdamas pykčiu tada išrėžė smurtautojas. Ir jo prakeiksmas išsipildė. Moters siela vis dar klaidžioja gotiškos XIV amžiaus pilies menėmis. Dažniausiai ją galima sutikti būtent Sovineco tvirtovėje, nors garsiausiu visos Europos vaiduokliu kartais vadinama Baltoji Dama lanko ir kitas Rožmberkų giminei priklausiusias pilis.
Prancūzija: arklių griaučiai ir jų varovas. Bretanėje gyvuoja padavimas apie šiurpų vaiduoklį, vadinamą Anku. Paprastai jį – aukštą išdžiūvusį senį ilgais žilais plaukais ir su dalgiu ant peties – žmonės mato žingsniuojantį greta vežimo, tempiamo dviejų arklių griaučių. Vieni sako, kad kraupusis keliautojas yra ne kas kitas, kaip biblinis Kainas. Kiti tvirtina, neva tai paskutinio ankstesniais metais mirusio žmogaus dvasia, ieškanti sau pakeleivio. Bet kuriuo atveju, susidūrimas su Anku visiems pranašauja mirtį.
Didžioji Britanija: dar vienas Baskervilių šuo. Norfolke šį pamėklišką žvėrį vadina Juoduoju Kevalu, Lankašyre – Rėksniu, Jorkšyre – Klajūnu. Tačiau visur liudininkai pasakoja matę tą patį gyvį – milžinišką juodą šunį didžiulėmis tamsoje raudonai švytinčiomis akimis.
Seniausios legendos teigia, jog tai paties Odino, vyriausiojo skandinavų dievo, šuns palikuonis. Naktimis jis slankioja keliais ir ieško vienišų praeivių. Bet kas, pažvelgęs į akis žvėriui, būna pasmerktas greitai žūčiai.
Škotija: raudotoja, skalbianti įkapes. Prie kai kurių Škotijos šaltinių ir upelių galima sutikti labai liūdną vaiduoklį – moterį, klūpančią ant kranto, skalaujančią vandenyje kruvinas įkapes ir giedančią laidotuvių giesmes.
Tam, kas šmėklą užkalbins, ji papasakos, kieno tai įkapės ir kam greitai lemta bus jas apsivilkti.
Kalbama, kad raudotoja – per gimdymą mirusios jaunos moters vėlė.
Airija: šąlantis berniukas. Tenykštė Gripmeino pilis saugo siaubingą priminimą apie žiaurų nusikaltimą, padarytą dar XV amžiuje. Šešiametis berniukas paveldėjo pilį iš tėvo, tačiau globėju paskirtas dėdė nusprendė teisėto paveldėtojo atsikratyti. Jis pradėjo marinti vaiką badu, o galiausiai išmetė lauk – viduržiemį, spaudžiant speigui ir siaučiant pūgai. Berniukas, suprantama, sušalo. Bet vis pasirodo senosios pilies menėse ir graudžiu balseliu skundžiasi, kaip jam šalta.
Ar žinojote?
Anglija – vienintelė valstybė, kur iš vaiduoklių sugebama užsidirbti. Pavyzdžiui, prieš parduodant namą, kuriame kas nors matė vaiduoklį, savininkai kruopščiai iškrato archyvus ir sudaro šmėklos genealoginį medį.
Štai tik vienas iš skelbimų, kokių gana dažnai galima aptikti Didžiosios Britanijos laikraščiuose, nekilnojamojo turto skiltyje: „Parduodama XVI amžiaus pilis atokiame Sasekso grafystės rajone – su baldais ir draugišku vaiduokliu. Garantuojame, kad jis nepaliks pilies net ir galimos jos rekonstrukcijos atveju.“
Anglai, kuriems vaiduokliai – nacionalinio kolorito dalis, suskaičiavo, kad vidutinė šmėklos gyvavimo trukmė yra apie 400 metų. Paskui vaiduokliai ima blankti, pasirodo vis rečiau, kol galiausiai išnyksta.
Galite tikėti – arba ne
Įdomus eksperimentas siekiant įrodyti vaiduoklių egzistavimą buvo atliktas XX amžiaus pradžioje, kai klestėjo masinis susižavėjimas spiritizmu.
Nuo 1920 metų lapkričio 8-osios iki gruodžio 31-osios prancūzų gydytojas, tyrinėtojas ir Tarptautinio metafizikos instituto direktorius Giustavas Gelejus dalyvavo 14 spiritizmo seansų, surengtų Paryžiuje su garsiu to meto lenkų kilmės mediumu Franeku Kluskiu. Per kiekvieną seansą ant stalo buvo pastatomas dubuo su karštu parafinu, ir F. Kluskis prašydavo dvasių pamerkti ranką pirmiausia į jį, o paskui – į dubenį su vandeniu.
Mediumo tvirtinimu, paskui ore materializuodavosi sustingusio parafino „pirštinė“.
Vaiduokliui pradingus, likdavo žmogaus rankos lipdinys.
Trys analogiški spiritizmo seansai per trejus metus buvo surengti ir Varšuvoje, paties F. Kluskio bute. Taigi nekontroliuojamoje aplinkoje ir neįsitikinus, kad mediumas nesukčiauja.
1924-aisiais daktaro G. Gelejaus išleistoje knygoje įdėtos per tuos tris seansus padarytų lipdinių nuotraukos.
Atkartoti tokį eksperimentą šiuolaikinėmis sąlygomis kol kas niekam nepavyko.
