Ir Bažnyčia, ir Lietuvos etninės kultūros globos taryba ragina susilaikyti nuo šventės, kurioje trykšta kraujo purslai, gąsdinama pakaruokliais, iš tamsos iššokančiais vaiduokliais, tačiau į įvairius siaubo kambarius ar parkus nebetelpa visi norintieji. Į Šiurpnakčio linksmybes panevėžiečius kviečia net dvasininko įkurtas siaubo kambarys.
Helovino šventė vis labiau įtvirtina savo pozicijas.
Tiek Bažnyčia, tiek Lietuvos etninės kultūros globos taryba (EKGT) ragina susilaikyti nuo šventės, kurioje trykšta kraujo purslai, gąsdinama pakaruokliais, iš tamsos iššokančiais vaiduokliais, grandininiais pjūklais. Tačiau į siaubo kambarius ar parkus nebetelpa visi norintieji, o moliūgų ir šventinės atributikos pardavimai kasmet muša rekordus. Šiemet į Šiurpnakčio linksmybes panevėžiečius kviečia net dvasininko įkurtas siaubo kambarys.
Etninės kultūros globos taryba dar spalio viduryje kreipėsi į kultūros, švietimo ir socialines institucijas, nevyriausybines organizacijas, atkreipdama dėmesį į senuosius Vėlinių papročius ir į šiurpaus Helovino neigiamą įtaką vaikams bei jaunimui.
Pasak Etninės kultūros globos tarnybos, mūsų Vėlinių papročius, grindžiamus pagarba, meile ir padėka protėviams, tuo pačiu laikotarpiu vis labiau užgožia visiškai kitokį mirties ir anapusinio pasaulio suvokimą skatinantys Helovino renginiai.
Vaiduoklių šventę organizuoja valstybinės švietimo ir kultūros įstaigos, o kai kur net vaikų lopšelių-darželių aplinka dekoruojama šiurpą keliančia atributika.
Į Helovino renginius įtraukiami vaikai, neretai jie vaidina įvairius siaubūnus ar krauju apsipylusias aukas.
Etnologų nuomone, tai neigiamai veikia vaikų ir jaunimo pasaulėjautos formavimą, nes mirties samprata iškreipiama pabrėžiant būtent demonišką jos pavidalą.
Skatina skleisti šviesą
Vietoj lietuviams svetimos Helovino šventės Etninės kultūros globos taryba artėjant Vėlinėms siūlo alternatyvą – gerumo, atminimo ir bendrystės akciją.
Šiuo tamsiu metų laiku raginama skleisti šviesą – uždegti žvakeles ant kapų, daryti gerus darbus.
„Į šią akciją kviečiame įsitraukti šalies ir savivaldybių institucijas, kultūros, švietimo ir socialines įstaigas, bendruomenes, taip pat šeimas. Tikimės, kad ji ilgainiui taps tradicija ir padės puoselėti senuosius lietuviškus papročius, kurių esmė – atminti ir pagerbti išėjusiuosius, o kartu atnaujinti giminystės ir bendruomeninius ryšius, sušildyti šį metą žvakių šviesa ir iš žmonių širdžių sklindančia šiluma“, – rašoma EKGT kreipimesi.
Pamėklių gąsdinimai
Tačiau atrodo, kad Etninės kultūros globos tarybos prašymas liko neišgirstas.
Ne tik įvairios paslaugų, linksmybių, prekybos vietos, bet ir švietimo bei kultūros įstaigos pasipuošė pūstažandžiais moliūgais, vaiduokliais ar kaukolėmis.
Į kai kuriuos siaubo parkus savaitgaliais nusidriekia net kelių valandų laukimo eilės, o dėl adrenalino ir siaubo dozės žmonės pasirengę plačiai atverti pinigines.
Kasmet įvairių siaubo parkų ar kambarių pasiūla tik auga.
Užsidirbti iš populiarėjančio Helovino panoro net dvasininkas.
Kunigo Rimanto Gudelio valdomas Bistrampolio dvaras Panevėžio rajone šiemet lankytojus pakvietė į siaubo kambarį antrame dvaro aerodromo aukšte.
Kaip rašoma kvietime, „šis kambarys – tai atgijęs košmaras, kuriame baimė tyko už kiekvieno kampo. Per kūną bėgiojantys šiurpuliukai, kraują stingdantys klyksmai ir baimę keliantys garsai – visą tai patirsite siaubo kambaryje „Paskutinis skrydis“. Čia gyvena įvairūs sutvėrimai ir dvasios, keisčiausios būtybės –paklydusios sielos, raganos, išprotėję klounai ir daugelis kitų pamėklių“. Už apsilankymą siaubo kambaryje suaugusiesiems tenka susimokėti 10 eurų, o vaikams – trimis eurais mažiau.
Svarbiausia – malda
Tokios Helovino šėlionės Panevėžio vyskupui Linui Vodopjanovui pasirodė nepriimtinos. Anot jo, Bažnyčia Helovino niekuomet nešventė, ši šventė turinti ne krikščioniškas, o protestantiškas šaknis.
„Liūdna. Man tai visiškai nepriimtina nei kaip su žmogui, nei kaip kunigui. Tai tikrai nėra geras pavyzdys“, – apie kunigo R. Gudelio iniciatyvą atsiliepė vyskupas.
Pasak vysk. L. Vodopjanovo, šiomis dienomis yra tik dvi datos, kurios krikščioniškame gyvenime labai svarbios – Visų Šventųjų diena ir Vėlinės, kai prisimenami visi mums brangūs išėję artimi žmonės. Tomis dienomis svarbiausia yra malda už mirusiuosius.
„Kartais atrodo, kad mirusiajam bus geriau, jeigu nunešime daug gėlių ir uždegsime kuo daugiau žvakučių, bet užtenka ir vienos. Žmogus yra trapus, darantis klaidų ir nuodėmių, tad labai svarbu yra kiekvieno iš mūsų malda. Tai daug svarbiau nei gėlės ir žvakės“, – pabrėžė vysk. L. Vodopjanovas.
Veda į tamsos pasaulį
Pasak vyskupo, Helovinas lietuviams svetima šventė, tačiau komercija labai agresyviai ją bruka.
Dvasininkas atkreipia dėmesį, kad lietuviai turi panašią, savo tradicinę ir labai smagią šventę su įvairiausiais persirengėliais ir personažais – Užgavėnes, bet kažkodėl jos taip nešvenčia kaip Helovinas.
„Gaila, kad perimame kitų šalių šventes, bet pamirštame savo. Kodėl reikia kažką kopijuoti? Patys turime Užgavėnes, bet švenčiame Heloviną, kuris kalba apie žiaurumą, kūno suniekinimą. O juk apaštalas Paulius sako, kad kūnas yra šventosios dvasios šventovė, mes turime jį gerbti“, – kalbėjo vyskupas.
Anot jo, gaila, kad ne tik jaunimas, bet ir vyresni žmonės pasidavė šiai madai, nors gąsdinimo ir smurto šiuo metu turėtų būti kuo mažiau.
„Pasaulyje yra tiek smurto ir blogio, kad mes patys turėtume ieškoti šviesos ir gėrio, o ne tą blogį kurstytume. Tokios siaubo atrakcijos tik veda į tamsą. Jeigu dar įdedama okultizmo ar magijos prieskonių, susiduriama su kitu, piktuoju pasauliu. Einame klystkeliu, o turėtume eiti ten, kur galime patirti tikrąjį džiaugsmą“, – mano L. Vodopjanovas.
Išlaisvino kūrybiškumą
Kiti mano, kad reikėtų ne priešintis naujoms tradicijoms, o jose atrasti tai, kas gali būti labai naudinga.
Prieš pat moksleivių atostogas Panevėžio „Šaltinio“ progimnazijos vyresnių klasių moksleiviai rinkosi į visą naktį trukusią stovyklą „Tamsos karalystė“. Joje gamino heloviniškas instaliacijas ir dekoracijas.
Kaip teigė šios progimnazijos direktorė Zina Stripeikienė, nors ji pati šios šventės namuose nešvenčia, tačiau suprasdama, kad neįmanoma pakeisti iš Vakarų į Lietuvą ateinančios kultūros, neprieštarauja, jog tam tikri Helovino elementai būtų pritaikyti ir mokykloje ugdymo tikslais.
„Kokia ta šventė mums būtų nepriimtina, bet ją puikiai galima išnaudoti vaikų kūrybiškumui ugdyti, tą mes ir darome jau ne pirmi metai“, – sako Z. Stripeikienė.
Direktorės teigimu, kasmet mokykloje rengiama skaptuotų moliūgų paroda. Helovino simbolius paprastai skaptuoja visa šeima. Ši tradicija – smagus savaitgalio laiko praleidimas, suvienijantis šeimą. Net ir tėčiai, kurie paprastai mokykloje reti svečiai, į ją užsuka per Heloviną – o kas kitas atneš sunkų didžiulį moliūgą.
Prieš pat rudens atostogas 5–8 klasių vaikai, persirengę įvairiais personažais, per naktį mokykloje kūrė įvairias instaliacijas, savotiškus pojūčių kambarius.
„Žinoma, reikia labai aiškių susitarimų, kad nebūtų jokių mirties ženklų, dalgių, žudymo ar kraujo. Galiu pasakyti, kad tai, ką vaikai sukūrė, buvo kažkas nepaprasto. Jiems patinkanti Helovino tema išlaisvino kūrybiškumo potencialą ir leido vaikams atsiskleisti“, – teigiamą šios šventės pusę mato Z. Stripeikienė.
