Buvo laikai, kai tatuiruotėmis kūnus puošdavosi tik jūrininkai. Dabar jos gula ant absoliučiai visų tokio meno gerbėjų odos. Tatuiruočių menas ir verslas Lietuvoje tapo itin populiarus. Jomis dekoruojasi ir jaunimas, ir senjorai.
Šį kartą panevėžiečių klausiame, ką jie mano apie tatuiruotes? Ar patys jų turi?
Rima LAUCIUVIENĖ
Senjorė
Matau, kad tatuiruotės šiuo metu ypač madingos, o nemažai jaunų žmonių, sakyčiau, net lenktyniauja, kuris turės jų daugiau, ryškesnių, išmoningesnių, matomesnių.
Esu skaičiusi, kad darytis tatuiruotes nėra sveika, kad tai gali sukelti odos vėžį. Tačiau man patinka subtilios, nedidelės tatuiruotės.
Ir aš tokią turiu virš dešinės rankos alkūnės ant žasto. Tatuiruotę pasidovanojau sau prieš 17-ka metų sulaukusi jubiliejaus.
Paprašiau, kad man ištatuiruotų saulutę – ženklą, kuriame būtų visos mūsų šeimos Zodiako ženklai. Tad ant rankos nešioju tatuiruotus Aviną, tai manasis ženklas, Ožiaragį, po šiuo ženklu gimusi mūsų dukra, Šaulį, kuris yra sūnaus ženklas, ir vyro ženklą Aviną.
Turiu ir iš tokių pat ženklų iškaltą auksinį medalioną. Man ir medalionas, ir tatuiruotė – priminimas apie labai brangią mūsų šeimą. Kai kas nors pamato tą mano tatuiruotę ir paklausia, kas joje, visuomet su malonumu paaiškinu.
Tokios prasmę turinčios tatuiruotės man patinka. Tačiau nelabai suprantu žmonių, kurie taip išmargina savo kūnus, kad juose nedaug lieka netatuiruotų vietų. Ne mano reikalas tokį skonį kritikuoti, bet didelių tatuiruočių pati tikrai nesidaryčiau.
Beje, tatuiruoti esame visi: aš, vyras Vaclovas, mūsų dukra, sūnus ir marti. Vaikų tatuiruotės kiek didesnės, o vyras turi dar sovietinėje armijoje ant rankos ištatuiruotą mano vardą. Vardą jam ištatuiravo rusiškom raidėm, lietuviškai perskaitai „Puma“.
Kai būsimasis vyras taip mane įsiamžino ant savo odos, man, tuometei panelei, buvo malonu.
Vijolė MIŠKINIENĖ
Panevėžio savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorė
Jei patinka, tegul darosi. Tik saugiai. Ir reikėtų gerai pagalvoti, ar po keleto metų tatuiruotė tikrai dar patiks. Tos mados nesustabdysi, kaip ir kitų grožio industrijos dalykų. Bet vertėtų darytis maksimaliai saugiai pas profesionalus.
Bet kokia intervencija į žmogaus kūną yra rizikinga. Darant tatuiruotę pažeidžiama oda, tad šią procedūrą reikia patikėti specialistui, tikrai išmanančiam savo darbą, neiti į pirmą pasitaikiusį saloną.
Yra tekę girdėti, kad kartais tatuiruotes vieni kitiems daro neprofesionalai. Taip galima pažeisti odą, sukelti infekciją.
O profesionalumo trūksta visose srityse, taip pat ir grožio. Pasižiūri žmonės jutube ar dar kur ir įsivaizduoja, kad jie viską sugeba, viską žino. Tai yra pavojingiausia.
Aš pati neturiu tatuiruočių ir apie jas nė nesvarsčiau. Gal jos tinkamesnės jaunimui. Esu mačiusi tikrai gražių tatuiruočių, o noras puošti savo kūną yra natūralus. Tik visada reikia pagalvoti apie saugumą.
Paulius ŽIDONIS
Fotografas
Pirmąją tatuiruotę pasidariau prieš daugiau nei penkerius metus – fenikso abstrakciją spalvotų rašalo dėmių fone.
Dažnai pagalvodavau apie tatuiruotes, bet vis stabdydavo mintis, kad procesas bus skausmingas, kad ateityje gali tekti gailėtis, jog pasidariau. Visgi tikros tatuiruotės nenusiplauna.
Gyvenime buvo toks momentas, kai norėjosi pokyčių, padaryti tai, ko dar neteko išbandyti. Taip ir atsirado pirmoji tatuiruotė. Ji iki šiol yra didžiausia iš visų mano turimų – užima beveik visą viršutinę rankos dalį. Šiuo metu turiu dvylika tatuiruočių. Vos kelios jų turi reikšmes. Jos – tarsi gerų praeities įvykių simboliai.
Kai pasidariau pirmąją tatuiruotę, iš artimųjų sulaukiau kelių komentarų, kam man tokiame amžiuje prisireikė „išsiteplioti“ kūną. Bet per gana trumpą laiką pasidarius dar kelias tatuiruotes, pasidarė aišku, kad jokie komentarai ar replikos mano norų ir apsisprendimų nepakeis.
Iš aplinkinių neteko sulaukti neigiamų atsiliepimų. Kai kurie žmonės iš smalsumo paklausia, kodėl pasirinkau būtent tokio stiliaus tatuiruotes.
Prieš porą metų teko įamžinti krikštynas vienoje bažnyčioje ir kunigas, pamatęs mano tatuiruotes, pasakė, jog mano rankos purvinos. Į tai atsakiau paprastai: juk jos nieko neužgauna ir, deja, nenusiplauna.
Tatuiruočių darymas yra kiekvieno savanoriškas apsisprendimas. Juk sakoma, kad žmogus turėtų daryti tai, kas jam patinka, tad ir tatuiruotės yra savotiška saviraiškos forma.
Kasdienybėje ir darbe visada vadovaujuosi etikos principais, esu tolerantiškas, tad, manau, jog ir tatuiruotės gali būti įvairios – kol jos nepažeidžia etikos normų.
Nors anksčiau skausmo ir šiokia tokia adatų baimė mane sulaikydavo nuo tatuiruočių, iki šiol visos jos buvo neskausmingos, o ir gijimo procesas – sklandus.
Tad nuojauta kužda, kad mano tatuiruočių kolekcija ateityje pasipildys. Tuščių odos plotų dar yra užtektinai.
Žydrūnas VAINAUSKAS
Tatuiruočių meistras, skaitmeninio turinio kūrėjas
Tatuiruotės šiais laikais yra savotiška saviraiškos forma. Aš pats esu išsitatuiravęs 90 proc. kūno. Liko vos pora mažų plotelių.
Kai kurios tatuiruotės yra kaip simboliai, primenantys man brangias datas, įvykius ar žmones, kitos – kaip meno kūriniai. Pavyzdžiui, turiu išsitatuiravęs ant rankos 1956 m. fotografiją „Kitas vaikis“, Niujorke laimėjusią daug apdovanojimų. Šioje fotografijoje tarsi pamačiau save vaikystėje.
O yra tatuiruočių, kurios tam tikrą reikšmę įgijo tik po kurio laiko.
Pats sau pasidariau pirmą tatuiruotę ant rankos būdamas keturiolikos. Tai buvo apskritimas su spygliais, o viduje parašyta „Evil“. Tuo metu tai atrodė labai kieta. Dabar ši tatuiruotė praktiškai uždengta. Dabar pats sau nedarau – važiuoju pas kolegas, kuriais pasitikiu.
Aplinkinių reakcijų jau daug rečiau sulaukiu. Tokių žmonių, kurie atvirai demonstruotų savo tatuiruotas kūno vietas, tikrai nemažai, bet vis dar pasitaiko įvairių aplinkinių reakcijų. Kartą tarpduryje pagyvenusių moterėlių grupelė mane iškeikė. Traukdamosi atgal vienai kitai sakė: „Bėgam nuo šito velnio.“ Su jaunimu kitaip – jie neslepia susižavėjimo ir tikina, kad kada nors irgi turės tiek tatuiruočių.
Kaip tatuiruočių meistras pastebiu, kad būna žmonių, kurie kažkur pamato tatuiruotę ir tokios pat užsinori. Net jei bandai pasiūlyti ką nors originalesnio, nenori nieko keisti. Tenka daryti taip, kaip pageidauja klientas, bet dažniausiai pavyksta perkalbėti ir pasiūlyti kažką išskirtinio ir originalaus.
Kai mūsų paklausia, o kaip atrodysit senatvėje, sakome, kad juoksimės iš tų, kurie tatuiruočių taip ir nepasidarė, nes tokių bus mažuma.
Dabar tatuiruočių salonų duris praveria ne tik jaunimas, bet ir tėvai su paaugliais, kartais vos 13–15 metų, kurie svajoja pasidaryti tatuiruotę. To neleidžia įstatymai, o ir mes esame griežti, vaikams tatuiruočių nedarome, nes tai skausminga procedūra. Pačios skausmingiausios vietos – kur ploniausia oda ir arčiausiai nervai, pavyzdžiui, galva, plaštakos, pilvas, vidinė rankų dalis, pažastys. O pilnamečiai dėl tatuiruotės pasiryžę pakentėti.
