Tragiško likimo Aukštaitijos žvaigždė

Panevėžietė poetė Elena Mezginaitė paskutinę spalio dieną būtų šventusi 83-iąjį gimtadienį.

Ir, greičiausiai, kartu su būriu draugų bei gerbėjų kėlusi taures, kaip ji viename eilėraštyje rašė „už mus – prakeiktus, šventus, laimingus“.

Jau devyniolika metų poetės gimtadieniai švenčiami be jos pačios.

Įkvėpimo šaltinis

Turbūt daug kas nė neįtaria, kad daugiau kaip trys dešimtys garsių dainininkų ir aktorių atliekamų dainų parašytos pagal poetės Elenos Mezginaitės eiles.

Įkvėpimo šaltiniu Elena tapo kompozitoriams Laimiui Vilkončiui, Alvydui Jegelevičiui, populiariajai grupei „Hiperbolė“, vienam iš dainuojamosios poezijos žanro pradininkų Alfredui Kukaičiui ir kt.

E. Mezginaitės kadaise į posmus sudėlioti žodžiai ir mintys niekur nedingo – traukia ir jaudina kaip anksčiau. Kad ir populiarioji Kastyčio Kerbedžio atliekama „Melodija“, Žilvino Žvagulio „Dešimt žingsnių“ ar aktorių Kristinos Kazlauskaitės ir Vlado Bagdono „Baltas lino gyvenimas“ – daina, tapusi savotiška E. Mezginaitės kūrybos vizitine kortele, poeto Valdo Kukulo pavadinta netgi savotišku Panevėžio himnu. Dažnai žmonės mano, jog tai liaudies daina…

Išleista ir kompaktinė plokštelė tokiu pat pavadinimu. Joje aštuoniolika kompozitoriaus A. Jegelevičiaus dainų, sukurtų pagal E. Mezginaitės eilėraščius.

Panevėžiečio kompozitoriaus Sigito Stankūno kompaktinėje plokštelėje „Elenai…“ tarp 20 dainų, skirtų poetei, viena pavadinta „Aukštaitijos žvaigždė“.

Žvaigždė, iki šiol spindinti Panevėžyje, Kupiškyje, Rokiškyje – miestuose, kur poetė buvo ir visada liks sava.

Elenos metas

Visose E. Mezginaitės poezijos knygose aptiksi eilėraščių apie rudenį.

Gal todėl, kad ruduo buvo jos metas – poetė labai aiškiai jautė šio laiko atnešamas permainas, kai gelstant lapams vieną etapą keičia kitas, ateina laukimas, kad viskas tuoj turėtų stoti į savo vietas jau su naujomis laukimo ir išsipildymų viltimis.

„Dabar trumpėja spalis – kaip voratinklis…“ – Elenos Mezginaitės eilėraščio eilutė. Kaip ji tinka šiam šlapiais lapais pakvipusiam metui nusakyti! Taupiai, taikliai, eleniškai. Taip, ruduo buvo Jos metas“, – sako E. Mezginaitės poezijos gerbėjas, jos kūrybinio palikimo puoselėtojas Arnoldas Simėnas.

Ji pati – rudens vaikas, gimusi 1941-ųjų spalio 31 d.

„Gimiau savo tėvų krašte netoli Rokiškio. Mokiausi iš senų žmonių, savo klaidų, knygų ir teatro. O galbūt daugiausia iš gamtos, kuri visuomet teisi“, – rašė Elena.

Išnešė ant rankų

Seniai nebėra gimtosios poetės sodybos, ją sunaikino gaisras, kai būsimajai Aukštaitijos žvaigždei tebuvo dveji.

Tas klaikus nelaimės vaizdas liko dabar anapilin jau iškeliavusios Genovaitės Mezginaitės atsiminimuose, užrašytuose 2006 m.

„Man buvo 6 metai. Aš negirdėjau nieko. Mano akys buvo įsmeigtos į duonos riekę su sviestu. Kada gi pagaliau mama man ją duos? Mama išgirdo baisų trenksmą. Iškrito duonos kepalas, peilis ir riekė su sviestu. Mama sušuko (tą gerai atsimenu): „Vaikai, bėkim!“ Mes, basi ir alkani, išbėgom pro atviras duris į kiemą. Mama Elenytę išnešė ant rankų iš degančio namo. Aš kieme pamačiau, kaip pro langus (stiklų jau nebuvo) veržiasi ugnies kamuoliai. Ant namo lėktuvas numetė padegamąją bombą. Karštą vasaros dieną namas supleškėjo kaip degtukų dėžutė“, – rašė poetės sesuo.

Suvedė poezija ir Sąjūdis

Nebūtina gilintis į E. Mezginaitės biografijos faktus, tikslinti gyvenimo įvykių datas. Visa šios talentingos moters esybė veriasi skaitant jos eilėraščius, keturiose poezijos knygose, rinktinėje „Mano senas drauge“ sudėtus ar spaudos leidiniuose, „Poezijos pavasariuose“ išbarstytus. Skaitai ir netrukus imi manyti seniai šią autorę pažįstantis ir ją suprantantis.
E. Mezginaitė daugeliui sava – ir tiems, kurie ėjo šalia ar tik prasilenkė gyvenimo kelyje, ir tiems, kurie, nė karto nesutikę, ją pažinojo iš knygų ar dainų, ir tiems, kuriems atsitiktinai į rankas pateko plonytis eilėraščių tomelis.

Ir Arno Simėno pirmasis susitikimas su poete taip pat buvo neakivaizdinis – pirmiausia jis pažino eilėraščius, tik gerokai vėliau – ir pačią poetę.

Tuo metu jis gyveno ir mokėsi Šiauliuose, labai domėjosi poezija, muzika, dalyvavo Virgio Stakėno įkurtos Dainuojamosios poezijos studijos veikloje.

Netikėtai paskaičius Šiaulių miesto laikraštyje išspausdintus E. Mezginaitės eilėraščius, jie palietė pačią širdį – nuo tada ši poetė, apie kurią anksčiau nė girdėjęs nebuvo, tapo A. Simėno kūrybos vedle, viena iš mėgstamiausių autorių.
A. Simėnas ir dainas pagal panevėžietės eilėraščius pradėjo kurti, su jomis pasirodyti.

„Ji ypač vertino Žodį. Jo prasmę“, – sako pašnekovas.

Likimas taip susiklostė, kad šiaulietis 1986 metais persikėlė gyventi į Panevėžį ir tik tada gyvai su mylima poete galėjo susipažinti. Pasimatydavo renginiuose, literatūriniuose susitikimuose.

Vėliau juos artimiau suvedė Sąjūdis – abu buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo nariais. „Elena man buvo žmogus – lakmuso popierėlis, pagal ją galėdavai tikrinti, kas gera, teisinga“, – sako A. Simėnas.

Tiesos jausmas poetei visada buvo labai svarbus. Ji pati yra rašiusi, kad ir savo eilėraščius tikrindavo vadovaudamasi principu: ar nesumelavau?

Tau ir apie tave

Eilėraščius E. Mezginaitė pradėjo rašyti besimokydama vidurinėje mokykloje.

Pirmuosius spausdino Rokiškio rajono laikraštis, žurnalas „Jaunimo gretos“.

Nuo 1971 metų jie publikuojami rinkiniuose „Poezijos pavasaris“. 1990 metais E. Mezginaitė tapo Poezijos pavasario laureate.

Daug kas dar pamena ją, Panevėžio literatų būrelio vadovę, organizavusią ne vieną literatūrinį renginį. Kas suskaičiuos, kiek plunksną bandančių jaunų, o ir vyresnių žmonių nedrąsiai siuntė ar nešė E. Mezginaitei savo eilėraščius. Žinojo, kad juos Elenai galima rodyti drąsiai – ji niekada nepasijuoks, neatstums, suras padrąsinantį žodį, patars. Visiems buvo dėmesinga, atidi, draugiška – net ir visai beviltiškiems eiliuotojams.

Labai daug laiko poetė atidavė pradedantiesiems – mokė žengti nelengvu kūrybos keliu, ieškoti, nebijoti braukti ir braukti ir vėl ieškoti iš naujo.

O savimi – savo kūrybos publikavimu, knygų leidimu – ji rūpinosi daug mažiau negu kitų.

E. Mezginaitės eilėraščiai – tie, kurie dažnai, regis, būtent tau ir apie tave rašyti, skaitomi ir mėgstami ir šiandien.

„Atsidusk iš giliai, paklausyk iš toli, / o vis tiek neramumo nusmaugt negali. / Nes atodūsis tils – kaip nutyla pūga, / o klausa neišgirs, ar tikrai pabaiga, / ar tikrai pabaiga, / ar toli ir giliai / atklampoja per sniegą šarmoti arkliai“, – paukščiai, augalai, gyvūnai taip pat gana dažnai užklysdavo į Elenos eilėraščius.

Tragiškos lemties nuojauta

E. Mezginaitė nuo 1983-iųjų buvo Rašytojų sąjungos narė.
2005-ųjų vasario 4-ąją poetė ruošėsi dalyvauti Vilniuje vykusiame Lietuvos rašytojų sąjungos neeiliniame suvažiavime.

Tuomet ji darbavosi laikraščio „Panevėžio balsas“ redakcijoje, turėjo įvairių ateities planų.

Tačiau, kaip vėliau prisimins bičiuliai, Elenos mintyse tarsi kirbėjo keista nuojauta.

Į suvažiavimą palydėjusių draugų poetė prašė nelinkėti kloties ir, tarsi nujausdama tragediją, prasitarė: „Tikiuosi, kad šiame suvažiavime niekas nemirs.“
Ji turėjo omenyje ankstesnį, 2002-aisiais, vykusį suvažiavimą, per kurį mirė rašytojas Jurgis Kunčinas.

Tačiau vienas poetės žingsnis tapo lemtingas.

Ji griuvo ant Rašytojų sąjungos pastato stačių laiptų ir patyrė sunkią galvos traumą. Raudonojo Kryžiaus ligoninės medikai, gelbėdami poetės gyvybę, atliko sudėtingą, penkias valandas trukusią galvos operaciją.

Deja, jų pastangos laukiamų rezultatų nedavė.

Po kelių dienų E. Mezginaitės gyvybė užgeso.

Bet jos mintys ir jausmai pasiliko eilėraščiuose – pilnuose meilės, švelnaus liūdesio, paslaptingos nuojautos, nesuvaidintos tikrovės ir neabejotino poetinio talento: „Nebelaukia gyvenimas, eina / ir pastato žvakelę kalne. / Efemerija. Spalvos ir dainos. / Viskas tikra. Gyvenimas – ne.“

E. Mezginaitė mirė 2005-ųjų vasario 9 dieną.