Nuo pat gimimo kiekvieno lietuvio gyvenime skambėjusios dainos partizanų kartą išlydėjo ir į miškus. Jos teikė stiprybės sunkiausiais pasipriešinimo sovietiniams okupantams metais, tapdavo išgyvenimų metraščiais ir laisvės šaukliais užgrobtai tautai.
Sielos balsu neretai vadinamos partizanų dainos ilgą laiką buvo dainuojamos tik slapta, tačiau dabar išgyvena atgimimą.
Sugulė į knygą
Kraštotyrininkas, knygos „Aukštaitijos partizanų eilės ir dainos“ sudarytojas Vaclovas Slivinskas sako, kad jo knygoje daugiausia pateikiama Vyčio apygardos, veikusios Panevėžio, Ukmergės, Kėdainių rajonuose, partizanų kūryba.
Ši apygarda jam itin artima, nes kilęs iš Ukmergės krašto.
Dalis į knygelę sugulusios kūrybos yra iš Ramygalos, Vadoklių.
Partizanų kūrybą kraštotyrininkas pradėjo rinkti 2007–2008 metais. Tuo laiku daugelis pokarį, partizanų kovas išgyvenusių žmonių buvo gyvi ir mielai dalijosi laisvės kovotojų dainomis. Susakę, ką patys žinojo, dargi nukreipdavo pas kitus, dar daugiau dainų mokančius, o tie – vėl pas kitus.
„Anksčiau kiekviena kaimo panelė turėjo dainų sąsiuvinį, kuriame tas dainas rašė. Daug dainų esu taip prisirinkęs“, – pamena V. Slivinskas.
Originalus jis sako atidavęs Kėdainių krašto muziejui.
Daug dainų pateikė vadoklietė Kazimiera Imbrasaitė-Kisielienė.
Ši partizanų ryšininkė gimė Giedraitynės kaime, tarp miškų, kur svetimi rečiau užklysdavo. Tad ir partizanai čia galėjo kiek laisviau jaustis.
„Ryšininkė, dainininkė – ji turėjo labai gerą atmintį, – pasakoja pašnekovas. – Pažinojo daug partizanų, juos globojo. Man per naktį ji tris sąsiuvinius dainų surašė iš atminties.“
Dabar ir šios dainos saugomos Kėdainių krašto muziejuje.
Pasak kraštotyrininko, dainų sąsiuvinį, surinktą Vytauto Ilekio, leido nusikopijuoti ir viena Ramygalos mokytoja.
Ukmergės kraštotyros muziejuje saugoma partizanų kūryba taip pat pateko į rinktinę. Knygoje yra ir partizano Albino Bilinkevičiaus-Balčio kūryba.
V. Slivinskas džiaugiasi, kad nors gal ir vėlokai susigriebus, vis dėlto spėta surinkti daug partizanų kūrybos pavyzdžių. Dabar tai padaryti jau būtų sudėtinga – pasipriešinimo kovų paliesta karta jau baigia išeiti amžinybėn.
Kartu su partizanų amžininkais nežinion grimzta ir jų turėtų rankraščių likimas.
„Seneliai rinko, o anūkams gal neįdomu, išmeta“, – nuogąstauja V. Slivinskas.
Įaugusios į kraują
Kraštotyrininko teigimu, dainos partizanams buvo labai svarbios – jose išreikšta tų metų realybė. Dėl tos pačios priežasties mums ši kūryba tapo neįkainojamu palikimu.
„Kiekvienas žodis prasmingas, reikia paskaityti, įsijausti“, – sako V. Slivinskas ir primena, jog partizanai į miškus ėjo iš idėjos.
„Ejo savo noru, žinojo, kur eina, ir buvo pasiryžę kovoti, žinojo, už ką kovoja. Jiems dar mokykloje tai buvo įkalta į galvą“, – mano jis.
Pasak V. Slivinsko, 1922–1923 metais prasidėjo tautinė mokykla, tad tų laikų jauni žmonės buvo ugdomi ypatinga dvasia. Atėjus lemtingiems 1944-iesiems, patriotizmas, tautiškumas tai kartai jau buvo tiesiog įaugęs į kraują.
„Ir kodėl nekenčiat savo brolių?“
Kraštotyrininkas sako, kad 1944–1953 metų partizaninio karo dalyviai savo laikmečiui pritaikė nemažai ankstesnių Lietuvos laisvės kovų dainų, tačiau sukūrė ir labai daug naujų.
V. Slivinsko surinktose partizanų dainose galima rasti visko – išvysti visą to meto tragizmą, įvykius ir istoriją. Tiek namų ilgesys, Tėvynės meilė, apdainuojamos konkrečių partizanų, partizanų vadų žūtys, sunki buitis, kankinimai.
„Tą vardą – Šarūnas – / Žinojo plačiai, / Iš kelio jam traukės / Pasiutę skrebai. / Į laisvę jis žengė / Visuomet drąsus, / Ir Siesikų vardas / Paliko garsus!“ – dainuota apie pirmąjį Algimanto apygardos vadą Antaną Slučką-Šarūną.
Liejosi dainose ir neapykanta okupantams – bolševikams, stribams bei jų piktadarystėms.
„Saulutė nusileido, sutemo vakarai, / Mūs Tėviškėlę brangią užvaldė ubagai. / Ateina bolševikas per Tėviškės laukus / Ir klausia: – Motin, motin, kur yr tavo sūnus? / Motulė nepasakė – neišdavė sūnaus, / Nors ji per visą amžių Sibire vergaus“, – dainavo partizanai.
Skausmu persunktos K. Kisielienės iš Vadoklių užrašytos vienos dainos eilutės, skirtos stribams:
„Stribai stribokai, / Jums Dievas nepadės. / Nušovėt bernelį, / Kas mane mylės? / Nekentėt jūs rusų, / Nekentėt vokiečių. / Ir kodėl nekenčiat /Savo brolių lietuvių?“
Dar vienoje dainoje kliūna bolševikams: „Rusų kareivėliai, / Tie pilki pacukai, / Jiems ant rankų žiba / Vogti laikrodukai“.
Kartu dainose išreiškiama viltis, kad Lietuva vėl bus nepriklausoma: „Gedimino seną miestą / Partizanai atvaduos, / Kad jis vėl klestėtų, šviestų, / Kaip sostinė Lietuvos“.
Kadangi dainos sklido iš lūpų į lūpas, galima aptikti ne vieną tos pačios dainos variantą.
Kūrė kita karta
Liaudies dainų tyrėja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Austė Nakienė sako, kad partizanų dainos skiriasi nuo senųjų liaudies dainų, nes jas kūrė jau kita karta. Jai įkvėpimo šaltiniu tapo nacionalinio romantizmo poezija, lietuviškoji kultūra. Juk į partizanus ėjo jaunimas, kuris mokėsi lietuviškose mokyklose, lankė literatūros būrelius, patys bandė rašyti eiles. Kai kurie netgi tapo poetais.
„Jiems buvo labai svarbūs mūsų poetai romantikai – Valiūnas, Maironis, Vienažindys. Tai buvo kūrybos pavyzdžiai“, – sako liaudies dainų tyrėja.
A. Nakienės manymu, dabar tą patį galima stebėti ir Ukrainoje, kur romantizmo poezija ir Taraso Ševčenkos kūryba iškilo į naują lygmenį.
Tautosakininkės pastebėjimu, pati partizanų dainų kalba išskirtinė – labai lietuviška, be svetimybių.
„Senųjų dainų kalba dažnai būna tarmiška, dažnai būna visokių dvaro prabangą reiškiančių žodžių: „torielkėlių“ ir pan. Kartais būna ir krikščioniškos literatūros terminų, – sako liaudies dainų tyrėja. – O partizanų dainos sukurtos bendrine kalba, tarmybių ir regioninių skirtumų nedaug.“
Dr. A. Nakienės teigimu, tai rodo, kad partizanams labai rūpėjo lietuviška kultūra, jie ją labai gerbė ir vertino.
Dar vienas skirtumas – partizanų dainos yra rimuotos.
„Senosioms liaudies dainoms nebūdingi rimai, o partizanai bandė rimuoti. Jie norėjo būti poetais, bardais – tarsi nebe liaudies dainininkais. Atrodytų, kad partizanų dainos šiuolaikiškos ir artimesnės šiuolaikinei bardų kūrybai“, – sako ji.
Pilnos simbolių
Pasak dr. A. Nakienės, partizanai neperkūrė kitų poetų dainų. Tik stengėsi kurti ta pačia dvasia kaip ir jie, naudojo romantizmo simbolius. Šie, pasak tyrėjos, seniai žinomi: aušra, saulės patekėjimas, rytas simbolizuoja laisvę, ateitį, tikėjimą, kad Tėvynė bus laisva.
Pavojai, kovos, susirėmimų simboliai taip pat išreiškiami romantiniais simboliais.
„Ir perkūnai griaudžia, ir trankosi griaustiniai, ir šiaurus vėjas pučia. Vadinasi, priešas puola tėvynę, yra priešiška jėga, kurią reikia nugalėti, pasipriešinti“, – pasakoja ji.
Save partizanai taip pat vaizduodavo kaip romantinius herojus.
„Jei kas paklaustų, kas yra šių laikų Lietuvos romantiniai herojai, atsakyčiau, kad turbūt pokario partizanai, mūsų laisvės kovų dalyviai, – mano dr. A. Nakienė. – Jie jauni išėjo į miškus ir paaukojo savo gyvybę. Jie dažnai lyginami su sakalais ar vanagais – galingais paukščiais, kurie kyla į erdvę ir jiems svarbiausi ne kažkokie žemiški dalykai, išlikimas, bet aukštesni idealai – kova už laisvę.“
„Mums partizanų dainos sako, kad laisvė yra aukščiausia vertybė. Labai norėtųsi taikos, bet reikia žiūrėti, kad ją sudarant būtų įtvirtintos tokios vertybės, kaip teisingumas, lygybė, žmonių laisva saviraiška, demokratija ir kita.“
Dr. A. Nakienė
Atgarsiai – ir Ukrainoje
Atskiras ir labai svarbus partizanų dainų motyvas – išsiskyrimas.
„Kaip ir dabar matome Ukrainoje, kai dainos yra kuriamos karo metu, bet jose dainuojama ne tiek apie karą, kiek apie gyvenimą. Partizanai, išėję į mišką, žinojo, kad gyvens neilgai. Netgi vienoje dainoje parašyta, kad „kai kitąkart žydės vyšnios, nebebus manęs“, – cituoja partizanų dainų tyrinėtoja.
Apie atsisveikinimą su mylimąja partizano Petro Bartkaus sukurtame eilėraštyje sakoma:
„Liki sveika, mergyte, mano, – / Ramunės žiedu laimę burk! / Man gi – likimas partizano: / Šiandien aš čia, o ryt – kažkur“.
Tokie motyvai – išlydėjimo, laukimo, sugrįžimo ar išsiskyrimo amžiams, – pasak dr. A. Nakienės, būdingi ir senosioms karo dainoms.
„Tos dainos yra ne tiek apie karą, bet apie karį, jo likimą. Dėl to jos jautrios ir jaudinančios. Ir anuomet, ir visais laikais“, – pažymi tautosakininkė.
Svarbiausia buvo ne taika
Partizanų dainų tyrėjas Kostas Aleksynas manė, jog tiek daug partizanų dainų sukurta siekiant pagerbti žuvusius bendražygius.
„Su kuriais dar ir nebuvo galima deramai atsisveikinti“, – primena dr. A. Nakienė.
Tad daina būdavo ir atminimas – romantiškais, poetiškais posmais ne tik pagerbiami kritusieji už Lietuvos laisvę, bet ir užtikrinimas, kad laisvė vis tiek kada nors bus susigrąžinta.
Dainose pilna tokių vilties atspindžių ir svajonių apie tai, kaip gyvensime, kai priešas bus pagaliau nugalėtas. Žadėta, kad grįžusiųjų iš kovų lauks artimieji, plevėsuos Trispalvės, „skambės gitarų stygos, lietuvaitės dainuos“.
Mokslininkė svarsto, kad dabar mes turbūt panašiai džiaugėmės minėdami Nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį ar jos atkūrimo trisdešimtmetį.
„Mes pakartojome partizanų svajonę, kaip jie norėjo sulaukti laisvos Lietuvos, matyti žmonių džiaugsmą, gyvenimą laisvėje“, – sako ji.
Ar partizanai buvo idealistai? Anot dr. A. Nakienės, tai aiškinosi partizanų kūrybos tyrėjas literatūrologas Vytautas Kubilius.
„Ir padarė išvadą, kad vis dėlto žmogaus likimas skiriasi, kai jis gyvena okupuotoje valstybėje ir kai laisvoje, demokratiškoje“, – sako ji.
Partizanams svarbiausia vertybė buvo ne taika, kuri būtų sudaryta nepalankiomis tautai sąlygomis, bet laisvė.
„Mums partizanų dainos sako, kad laisvė yra aukščiausia vertybė. Labai norėtųsi taikos, bet reikia žiūrėti, kad ją sudarant būtų įtvirtintos tokios vertybės, kaip teisingumas, lygybė, žmonių laisva saviraiška, demokratija ir kita“, – pabrėžia A. Nakienė.
Įkąsdavo priešams
Kūrė partizanai ne tik lyrines, bet ir humoristines dainas. Šiuolaikiškais terminais kalbant, jos buvo svarbi hibridinio karo dalis, sako dr. A. Nakienė.
„Kas mokėjo lengvai eiliuoti, sukurdavo humoristinius eilėraštukus: „Mes partizanukai, /
Žalio miško vyrai, / Miškas mus globoja, / Ir mes mišką mylim. / Miške yra uogų, / Miške yra grybų – / Tai geriausias maistas / Prie valdžios tarybų“, – cituoja ji.
Partizanai dainose ne tik pasijuokia iš savo sunkumų, bet ir pašiepia sovietų valdžią, teigusią, jog gyvenimas geras, nieko netrūksta.
„Bet kaip šaipomasi kitame kuplete: „Nėr duonytės, nėr mėsytės,/ Tik raudonos vėliavytės“, – priduria dr. A. Nakienė.
Išgyvena atgimimą
Partizaninio karo dalyvių kartą daina lydėjo nuo lopšio. Tautosakininkės dr. A. Nakienės aiškinimu, tuo laiku buvo gaji vakarojimo kultūra, kur susirinkę žmonės užsiimdavo įvairia veikla, o kartu ir dainuodavo.
Ne išimtis buvo ir partizanai.
Pirmaisiais ginkluoto pasipriešinimo metais, kol partizanų būriai buvo dideli, dainos buvo ypač svarbi jų gyvenimo dalis, teigia tyrėja. Dainos skambėdavo per įvairias šventes, apdovanojant kovotojus, kitomis progomis. Vėliau jos nutilo – dainuoti tapo įmanoma tik slapta. Mokslininkės teigimu, netgi yra išlikę liudijimų, jog partizanai dainuodavo tik ūžiant vėjui, siaučiant audrai, smarkiai ošiant medžiams – kad priešo ausys nenugirstų.
„Paskui tos dainos tilo, tilo ir sovietmečiu buvo dainuojamos tik tarp savų, labai artimų žmonių, nes šias dainas dainuoti buvo pavojinga“, – pasakoja dr. A. Nakienė.
Sovietmečiu per folkloro ekspedicijas jaunimui buvo rekomenduojama nerinkti romansų, prieškario dainų, literatūrinių dainų, nes jos netradicinės, netinkamos. Primygtinai siūlyta ieškoti senųjų liaudies dainų.
„Turiu prisipažinti, kad ir aš pati beveik nesu užrašiusi partizanų dainų, nes buvau jauna ir važinėjant į tautosakos rinkimo ekspedicijas taip buvome instruktuojami“, – pamena tyrėja.
Partizanų dainos vėl suskambo jau tik Sąjūdžio laikais, atkūrus Nepriklausomybę.
„Ačiū Dievui, kad buvo spėta jų surinkti“, – dabartiniu partizanų dainų atgimimu džiaugiasi tautosakininkė.
