Margaspalvio rudens peizažas – ir spalio jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnoje „Nevėžis“ savo kūryba dalijasi Panevėžio „Minties“ gimnazistės.
Vestai Bajoriūnaitei (mokytoja Emilija Gedraitienė) ruduo kvepia paryžietiška kava ir intriga. Tos pačios gimnazijos auklėtinė Urtė Merfeldaitė ieško „išėjimo iš šio beprasmybių labirinto“.
Vesta Bajoriūnaitė (9 klasė)
Absurdas
Prieš pradedant. Norint skaityti šią novelę svarbu susipažinti su jos veikėjais. Pagrindiniai veikėjai: Vesta ir Alberas. Alberas, išties geriau žinomas kaip Alberas Kamiu, yra rašytojas, parašęs ne vieną romaną plėtodamas absurdo sampratą. Vesta (tik šios novelės veikėja) – literatūros studijas pasirinkusi studentė, kuri domisi filosofija, ieško gyvenimo prasmės, yra perskaičiusi ne vieną Kamiu knygą.
1955 metų priešpietis Paryžiuje. Kamiu pusryčiavo „Les Deux Magots“ kavinėje, staiga jo akis patraukė susivėlusi, tačiau elegantiškai apsirengusi mergina, einanti kavinės link. Ji užsisakė vieną eklerą ir puodelį kavos su pienu. Kavinė buvo sausakimša, vienintelė neužimta vieta buvo šalia Albero.
Vesta užsisakiusi kavos apsidairė, priėjo prie Albero ir paklausė:
– Laba diena, ar ši vieta neužimta?
Alberas kelias sekundes tylėjo ir atsakė:
– Ne. Prašome. Vietos užteks.
Vesta prisėdo ir pradėjo rašyti savo baigiamąjį literatūros darbą. Tuomet Alberui parūpo, apie ką taip intriguojamai ši mergina rašo, kad net jos kava pradeda aušti:
– Sakyk, mieloji, apie ką rašai? Stebina toks tavo susikaupimas.
– Apie egzistencializmą. Noriu sudėlioti mintis, kaip kiekvienas turi suprasti, kad žmogiškai, paprastai elgiantis įmanoma rasti gyvenimo prasmę.
Tiems žodžiams nuskambėjus Kamiu iškart sau užsibrėžė tikslą pakeisti šios nepažįstamosios nuomonę apie gyvenimą (net pats nesuvokdamas kodėl). Tad jis paklausė:
– Ar esi susipažinusi su absurdo teorija?
– Taip. Alberas Kamiu yra mano mėgstamiausias rašytojas, tačiau aš jo idėjoms negaliu pritarti. Galvodama apie visumą tam negaliu pritarti. Mane apima liūdesys ir sielvartas, kyla nekokios mintys: kodėl aš darau tai, dėl ko gyvenu? Kodėl Kamiu ir toliau rašo knygas, jei tos prasmės išvis nėra…
Tai, ką atsakė Kamiu, nėra taip svarbu skaitančiajam šį dialogą. Svarbu tai, kaip jo atsakymas paveikė merginą. Po kiek laiko jiedu lyg susitarę pakilo nuo savo kėdžių. Prieš jiems išsiskiriant į skirtingas puses, Alberas be jokio paaiškinimo, lyg tarp kitko jai tarstelėjo:
– Išgerti puodelį kavos ar nusižudyti?
Vesta apstulbusi negalėjo pajudėti iš vietos. Alberas, lyg nieko nebūtų pasakęs, ramiai nužingsniavo gatve. Būtent tą akimirką ji suprato, kad visą laiką tai buvo ne tik nepažįstamasis, kuris užsuko atsigerti kavos, o pats Alberas Kamiu (kaip apsižioplino, juk žinojo, kad jis gyvena tame mieste).
Praėjus kelioms valandoms nakties tyla apgaubė miestą. Deja, Vestos galvoje anaiptol nebuvo ramu: ten tūnojo nesibaigiantis vidinis dialogas, kurio ji niekaip negalėjo nutildyti. Išaušus naujam rytui merginos išvaizda nepakito, bet iš jos poelgių nebebuvo įmanoma jos atpažinti. Vieni manė, kad to priežastis buvo nuolatinis rašymas ir kūrybinis išsekimas, kitiems pasirodė, jog jos darbui reikia naujų patirčių ir naujos mąstysenos, tad dėl to daugelis pažįstamų net nesuko galvos. Vesta susirūpinusių veidų net nepastebėjo ir gyveno tarsi ne savo gyvenimą (kaip tas vienas veikėjas iš Kamiu knygos ,,Svetimas“ ).
Šitaip praėjo penkeri metai. Jos gyvenimas buvo kupinas laimės, be rūpesčių. Vieną vakarą ėjo „Les Deux Magots“ kavinės link skaitydama laikraštį, kurio pirmajame puslapyje buvo trumpa informacija: ,,Garsus rašytojas Alberas Kamiu mirė būdamas 47 metų.“ Būtent tą pačią sekundę universiteto dėstytojas Vestos ieškojo, kad praneštų, jog bus išbraukiama iš studentų sąrašų (ši tuo metu dar nežino apie tai). Mergina taip ir nepabaigė savo diplominio darbo apie absurdo problemą literatūroje. Vestai tai, tos analizės žinios, buvo lyg peilis į širdį. Staiga ji suvokė, kad tie penkeri metai narpliojant absurdo temą sugadino visą likusį gyvenimą. Bandydama sulaikyti ašaras pasiekė kėdę kavinėje, savo kelionės tikslą, ir atsisėdo būtent į tą pačią vietą, kur kažkada sutiko Kamiu. Mintyse ji vėl rašė savo diplominį darbą… apie egzistencializmą.
Priėjusiai padavėjai Vesta tyliai, švelniai tarė:
– Prašyčiau juodos kavos.
Padavėja, norėdama būti pati paslaugiausia pasaulyje, mandagiai pasiteiravo:
– Ar tai būtų viskas?
Vesta, nė nepažiūrėjusi į padavėją, linktelėjo galvą ir prisidegė cigaretę…
Vietoj pabaigos. Kartais tokius nutikimus žmonės vadina liudijimais iš aukščiau, kartais – gyvenimo paradoksais. Vestai tai atrodė kaip likimo ženklas.
Urtė Merfeldaitė (12 kl.)
Ilgesys
Nebenoriu kentėti,
noriu turėti ir mylėti, būti priklausoma tik tau
ir dėl tavęs.
Laikyti prispaudus ir šnabždėti,
ištarti garsiai žodį „myliu“, kurį nutyliu.
Aš viliuosi, jog prisiminsi jį, kai šalia manęs jau nebebus…
Ir, tikiuosi, leisi padėti surasti tau kelią
ir atsakyti į klausimą.
Leisk pamilti tave iš naujo ir suprasti, ko taip stipriai trokšti.
Papasakok man slapčiausią svajonę ir nusišypsok dar kartą,
kad šnibždėčiau tau savąją.
Prašau, suteik man viltį palydėti tave į rojų,
pabučiuoti dar kartą tave
aistringai,
pajaust alsavimą širdies.
Kodėl?
Nes kalbėti ir tylėti su tavimi taip gera.
Pajutau ramybę būdama kartu, piktnaudžiaudama šaltu melu.
Palikau tave – sau taip sakiau,
gyvenau toliau.
Save aš pamiršau, klaidžiojau
vienatvėje, kuri galbūt primindavo tave.
Skilau kaip taurė karšto vyno.
Maniau, jog ištrūkau ir kad tau trukdžiau,
bet laikas kito
ir abejonės liko,
ir akys nebesugebėjo rasti išėjimo iš šio beprasmybių labirinto.
Tad noriu pamatyti tave vėl ir vėl,
nepaisyti melo ir aistros,
klausytis tavo žodžių ir mėgautis jais vakarais,
paskęsti saulės šviesoje,
grožėtis ir spindėti tyloje.
Regėti tavo kūno šviesą – tai pasaka, kurioje aš užmiegu.
Tavo balsas – melodija, kuri
skamba kaip meilė.
