Panevėžiečio Tomo Joso gyvenimo scenarijų rašęs autorius, regis, turėjo ir humoro jausmą, ir gerą fantaziją.
Nuo pat vaikystės tarsi nematoma ranka vis įstumdavo į tokias situacijas, kad dabar ir pats stebisi, kaip pavyko iš jų išsikapstyti.
Scenarijus kino filmui
Mama, Sibire įsodinusi trylikametį sūnų su bendraamžiu draugu į traukinį, dardantį Lietuvon, meldė tik vieno: kad niekieno nelydimi vaikai daugiau nei 10 tūkst. kilometrų įveiktų nepasiklydę ir sveiki.
Pati būdama mokytoja matė – gabiam sūnui Sibire nebus perspektyvų.
Galbūt jau tada motinos širdis jautė, kad Tomo laukia nepilka ateitis.
Buvęs Panevėžio meras, Panevėžio apskrities viršininkas, ilgametis politikas dabar sveiksta po traumos ir vėl mokosi vaikščioti. Nors liga jo pasaulio ribas sumažino iki buto sienų, T. Josas nė akimirkai nepasidavė nevilčiai ir jau svajoja, kaip po mėnesio kito sės prie seniai nevažinėto automobilio vairo ir leisis į Vilnių aplankyti brolio – žmogaus, su kuriuo nesieja kraujo ryšys, bet nepaaiškinami sutapimai sujungė visam gyvenimui.
„Mūsų su Algirdu istorija verta kino filmo“, – prasitaria 84-erių T. Josas.
Vaikystėje Sibiro suvestus du berniukus, gimusius tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tik kelių valandų skirtumu, gyvenimas tai suvesdavo, tai vėl išskirdavo, bet visada galvodavo vienas apie kitą.
Šią savaitę likimo broliai susitiko nuo paskutinio pasimatymo praėjus 50-iai metų.
„Dabar man sveikatos prideda Algirdas ir konjakas“, – juokauja T. Josas, aplankytas mokslininko Algirdo Mažuikos.
Nors jį į Panevėžį atvežę anūkas su žmona su T. Josu ir jo namiškiais ką tik susipažino, visi jautėsi kaip patys artimiausi giminės.
Užteko skundo
„Sibiras tremtinius sujungia neišskiriamai, visam gyvenimui. Ir nei laikas, nei atstumas nieko nebereiškia“, – svarsto T. Josas.
Jam nebuvo nė 10-ies, kai 1949 metų rugsėjo 1-ąją į kiemą įsuko sunkvežimis su ginkluotais rusų kareiviais ir sovietų pakalikais lietuviais.
„Kas yra žmoniškumas? Kai atvažiavo mašina mūsų išvežti, rusų kareivis prie manęs priėjęs rusiškai sako: vaike, bėk už tvarto, tu bėk. Aš dar dairiausi, sprukti ar ne, bet pamatė mane lietuvis su šautuvu, už pakarpos ir atgal. Rusas leido pabėgti, o lietuvis sugrąžino“, – atsidūsta T. Josas.
Kokia ta šeimos nuodėmė, už kurią sulaukė tokios bausmės, Tomas ir dabar nežino.
Mama buvo mokytoja, patėvis – elektrikas. Tėvelį, Kvėdarnos viršaitį, 1941 metų birželio 24-ąją sušaudė enkavėdistai. Tie patys, kurie siautėjo Rainiuose.
„Turbūt mūsų „nuodėmė“ buvo skundas. Tėveliui dirbant viršaičiu, mūsų šeima turėjo tarnaitę. Po tėvelio sušaudymo ji kartu su mano mama atvažiavo į Tauragės rajoną, Batakių kaimą. Paskui mamytė ištekėjo antrą kartą. Tarnaitė irgi ištekėjo – už vadinamojo stribo. Nežinau, ar teisybė, kad ji apie mūsų šeimą pasakojo kaip apie baisius žmones, bet taip kiti kalbėjo“, – pasakoja T. Josas.
Tuomet jis dar buvo vienintelis vaikas šeimoje. Mama gyvuliniame vagone į Sibirą važiavo jau po širdimi nešiodama dukrytę.
Šeima atsidūrė pačioje Rusijos glūdumoje, tarp Vladivostoko ir Chabarovsko, Antunio kaimelyje.
„Apgyvendino namelyje, viename gale rusai, kitame mūsų kambarėlis su virtuve. Mama mokėjo rusiškai, ji buvo savotiška tarpininkė tarp komendatūros ir tremtinių“, – pasakoja T. Josas.
Šiek tiek rusiškai buvo pramokęs ir jis.
Į atmintį įsirėžė bitės ir lašišos
Tuo pačiu metu gyvulinis vagonas į Sibirą atvežė ir A. Mažuikos šeimą, ištremtą iš Biržų rajono.
„Pirmiausia sugrūdo į barakus, sužymėtus ne vardais, o kilometrais, į vieną didelę patalpą 20 šeimų.
Paskui ir mus perkėlė į Antunio kaimą. Ten gyvenome barake iš rąstų, bet jau turėjome porą atskirų kambarėlių“, – pasakoja Algirdas.
Du lietuvių tremtinių vaikai susitiko toli nuo tėvynės, rusų mokykloje. Nors buvo bendraamžiai, Tomas tik viena diena vyresnis už draugą, jiems neteko sėdėti viename suole.
A. Mažuika ištremtas būdamas penktokas. Vaikas rusiškai nemokėjo nė žodžio, tad Sibire mokslus teko pradėti nuo 3-ios klasės.
Abu jo tėvai dirbo vietos plytinėje, taip pat, kaip ir dauguma tremtinių, miške.
Dabar susitikę likimo broliai dalijasi per daugiau nei septynias dešimtis metų išsaugotais vaikystės atsiminimais.
„Tėveliai laikė avilį bičių“, – pasakoja T. Josas.
Algirdas tuoj pat jį pataiso: ne avilį, o du!
Tiek užteko medumi aprūpinti ne tik šeimą, lietuvius tremtinius, bet ir vietiniams rusams likdavo.
„O bulvės kokios užaugdavo! Kibirą pasodindavo, o nukasdavo tiek, kad užtekdavo visą žiemą valgyti ir dar sėjai. Ir moliūgus su kukurūzais augindavo, kedrų riešutų buvo. O lašišų tiek, kad jomis šerdavo kiaules“, – pamena T. Josas.
Antunio upėje net tiršta būdavo, kai lašišos neršdavo.
Dabar, sako A. Mažuika, nei lašišų, nei paties kaimo nebėra. Bičiuliai girdėję, kad šis sudegintas.
Be tėvų vienuolika tūkstančių kilometrų
Tomui ir Algirdui jau buvo sukakę trylika, kai tremtinius pasiekė žinia – mirė Stalinas.
Netrukus nepilnamečiams paskelbta amnestija – jie galėjo keliauti namo. Tik su sąlyga – tėvai lieka Sibire.
Išleisti vienus vaikus į tokią tolimą kelionę, juolab į Lietuvą, kur nežinia, kas jų laukia, pasiryžo reta šeima.
Chabarovske į Maskvą riedantį traukinį įlipo tik du mažieji lietuviukai – T. Josas ir A. Mažuika.
„Kai rusė pamatė stotyje raudančią mano mamą, pradėjo raminti, kas čia tokio, kad vaikas išvažiuoja mokytis už 20 kilometrų. Kas galėjo pagalvoti, kad mūsų, dviejų vaikų, laukia ne 20-ies, o 11 tūkstančių kilometrų kelionė.“
T. Josas
„Mūsų šeimos bendravo, tėvai susitarė abu išleisti į Lietuvą. Matė, kad nesam kvaili, gerai mokėmės, o perspektyvų Sibire mums nebuvo. Kaime tik septynmetė mokykla, vidurinė už 20 kilometrų ir nežinia, kas mūsų lauktų toliau“, – pasakoja Algirdas.
Likimo ironija: jam kelias į Lietuvą atsivėrė, kai Antunio septynmetėje baigė penkias klases – tiek, kiek prieš tremtį Lietuvoje. T. Josas tais metais jau būtų atsisveikinęs su mokykla – baigė septintą klasę.
„Kai rusė pamatė stotyje raudančią mano mamą, pradėjo raminti, kas čia tokio, kad vaikas išvažiuoja mokytis už 20 kilometrų. Kas galėjo pagalvoti, kad mūsų su Algirdu laukia ne 20-ies, o 11 tūkstančių kilometrų kelionė. Niekas nerizikavo išleisti savo mažųjų į tokią kelionę, o mes drąsuoliai“, – įstrigo T. Josui.
Dvylika parų traukiniuose
Dabar būtų sunku įsivaizduoti dviejų trylikamečių kelionę traukiniais iš Sibiro gilumos į Lietuvą. T. Josas dabar ir pats stebisi, kiek buvo rizikos.
Bet du bičiuliai, regis, jautėsi drąsiai.
„Važiavome pro Baikalo ežerą. Geografijos vadovėlyje skaitėme, kad tai vienas didžiausių nesūraus vandens telkinių. Kai sustojo traukinys, iki vandens buvo 30 metrų šlaitas. Sugalvojau nulipti paragauti to vandens. Vos nusileidau, traukinys užkaukė. Gerai, kad nežinia kodėl buvo nusileidę ir du kareiviukai, tie už rankų mane tempė aukštyn – į paskutinį vagoną vos spėjome užšokti“, – pamena T. Josas.
Iš Chabarovsko traukinys vaikus atvežė į Maskvą. Ten visą parą teko bastytis laukiant traukinio į Vilnių. Du nepilnamečiai su maišais ant pečių atkreipė milicijos dėmesį. Nuo valdiškų namų mažuosius išgelbėjo komendanto pažyma apie paleidimą iš tremties.
Ir pagaliau po 12 parų trukusios kelionės mažųjų tremtinių kojos pasiekė lietuvišką žemę. Traukiniui sustojus Vilniuje, bičiulių keliai išsiskyrė – T. Josas sėdo į traukinį, riedantį Tauragėn, į jo namų Batakiuose pusę. A. Mažuika kitame traukiny pro vagono langą stebėjo besikeičiančius vaizdus Šiaulių link, ten persėdęs į siauruką pagaliau pasiekė gimtinę Biržų rajone.
Tėvams likus už tūkstančių kilometrų, sugrįžusius mažuosius priglaudė giminės.
„Su tėvais bendraudavome tik laiškais. Sibire gimusiai sesutei Redai siųsdavau lietuviškų pasakų knygeles“, – pasakoja T. Josas.
Jo tėvai į Lietuvą grįžo tik po ketverių metų. Į tuos pačius Batakius, iš kurių buvo išvežti.
Už Sibire sutaupytus pinigus iš tarybinio ūkio nusipirko savo pačių namą. Visą likusį gyvenimą tėveliai ten ir pragyveno.
Maskvai mokslų daktaras netiko
Dar kartą T. Josą ir A. Mažuiką keliai suvedė jau Kaune. Tais pačiais metais abu įstojo į Kauno politechnikos institutą, tik į skirtingus fakultetus.
„Buvo staigmena atsitiktinai susitikus“, – sako A. Mažuika.
Likimo broliams gyvenimas buvo parengęs dar ne vieną staigmeną.
Baigęs studijas T. Josas sulaukė paskyrimo, kuris, teikė mažai džiaugsmo. Jaunasis geležinkelių statybos inžinierius pasiųstas į Jelgavą Latvijoje. Ir gavo namus ant bėgių tiesiogine prasme. Su žmona Stasele apgyvendinti traukinio vagone įrengtame bute. Taip ir važinėjo su visais namais iš vieno Latvijos galo į kitą tvarkyti geležinkelio reikalų.
A. Mažuikai irgi gyvenimas klostėsi kitaip, nei gabus jaunuolis planavo.
Baigęs studijas gavo paskyrimą į Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklą.
„Ten man darbas nepatiko, todėl įstojau į aspirantūrą instituto Statybos fakultete. Paruošiau disertaciją, netgi apgyniau“, – pasakoja A. Mažuika.
Tačiau disertaciją dar turėjo patvirtinti komisija Maskvoje. Argi galėjo buvęs tremtinys tapti pripažintu mokslininku?
Disertacija liko nepatvirtinta. Instituto katedroje atlyginimas tesiekė 100 rublių, tad be penkių minučių mokslų daktaras paliko Kauną ir pasirinko Šiaulius. Čia atsirado viršininko vieta statybos tresto laboratorijoje, vėliau Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto filiale, kur išdirbo iki pat pensijos.
„Tik prasidėjus perestroikai tokius kaip aš reabilitavo ir pagaliau apgyniau disertaciją“, – pasakoja A. Mažuika.
Bičiulis prisikėlė iš mirusiųjų
Šiauliai dar kartą suvedė likimo brolius. Keletą metų pagyvenęs vagone Latvijoje, T. Josas iš Jelgavos sugrįžo į Saulės miestą.
„Dirbdami Šiauliuose vėl susitikom. Bet ir vėl keliai greitai išsiskyrė. Sutarėme pasimatyti, o nuėjęs pas Tomą į darbovietę išgirdau, kad jis staigiai iškeltas į Panevėžį“, – pasakoja A. Mažuika.
Nuo tos dienos turėjo praeiti penki dešimtmečiai iki kito, išties jaudinančio, susitikimo.
Bičiuliai stebisi, kad juodu abu tarsi sujungti telepatiniais ryšiais. O kaip kitaip paaiškinti, kad prabėgus tiek laiko vienu metu abiem kilo mintis pasimatyti.
Nė nenutuokdamas, kuriame Lietuvos krašte draugas galėtų būti, T. Josas nusprendė paieškas pradėti nuo Algirdo gimtinės Biržų rajono. Bet iš šios savivaldybės socialinių reikalų skyriaus sulaukė liūdnos žinios – A. Mažuika miręs.
Kai mintyse pralėkė visi bendri išgyvenimai, kartu praleistos akimirkos, kai su bičiuliu jau buvo atsisveikinęs, T. Josas sulaukė sukrėtusio skambučio.
„Sako, čia Algirdas. Kaipgi taip, nustebau, juk tu miręs!“ – dabar kvatoja T. Josas.
„Jis taip nustebo, kad iš mirusių prisikėliau. Dabar ilgai gyvensiu“, – juokiasi ir A. Mažuika, jau kurį laiką gyvenantis Vilniuje, o draugo telefoną iškaulijęs iš Panevėžio savivaldybės darbuotojų.
Ir abu kone vienbalsiai ištaria: tremtis mus taip sujungė, kad ir po penkiasdešimties metų traukia pasimatyti.
O štai laikinais namais buvusio kaimo Sibire nei pamatyti, nei prisiminti nesinori.
Ir, sako T. Josas, sapnai apie Sibirą niekada neaplanko.
Sunkūs metai
Šie metai, atsidūsta T. Josas, jam labai nelaimingi. Metų pradžioje susimušė ranką, taip ištino, kad pirštai nesilankstė.
Dar po kurio laiko praradęs sąmonę pargriuvo buto koridoriuje, lūžo stuburo slankstelis.
Lovoje teko praleisti beveik tris mėnesius. Visiškai nevaikštantį vyrą slaugė žmona Staselė.
Kai atrodė, kad reikalai pagerėjo, kai jau pakilo iš lovos, tualete bandydamas pasiekti spintelės viršutinę lentyną, tėškėsi nuo klozeto ir stipriai susimušė koją.
Be viso šito, dar patyrė širdies priepuolį, o dabar širdutei darbą palengvina įdėtas defibriliatorius.
„Dabar sveikatą taiso Algirdas ir konjakas“, – gero ūpo neprarado T. Josas.
„O mes su Stasele?“ – juokais susirūpino sesuo Reda.
„Judvi irgi negadinat“, – sesei atšauna T. Josas.
Baimė nepaleido
Ir T. Josas, ir vienuolika metų jaunesnė jo sesuo R. Čekanauskienė svarsto: nepatyrusiems tremties sunku suvokti, kas tai yra ir kaip toks išbandymas paženklina visam gyvenimui.
„Kai su tėveliais grįžom iš tremties, man, ypač jau paaugusiai panelei, norėdavosi ko nors gražaus – naujesnių baldų, gražesnių indų. O tėvukui – nieko. Sakydavo, mes viską turėjom ir visko netekom. Jis visą gyvenimą praleido su tuo jausmu, kad nieko nebereikia, nes kad ir ką turėtų, gali vėl netekti, vėl būti išvežtas. Taip ir gyvenome su sena spinta, sena išdubusia sofa“, – pamena Reda.
Kai mama iš Tauragės rajono 1988 metų rugsėjo 11 dieną atvažiavo į pirmąjį Sąjūdžio mitingą Panevėžio sporto rūmų stadione, su suaugusiais savo vaikais stovėdama 30 tūkstančių žmonių minioje raudojo – tik tada baimė liko praeityje.
