Šįmet 12-ą klasę baigusi Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos abiturientė Meda Jankauskaitė liečia egzistencines temas.
Meda Jankauskaitė (12 kl.)
„Negalėčiau pasakyti, kad rašau nuo tada, kai išmokau pažinti raides ir jas parašyti. Meluočiau, jei teigčiau, jog rašau kiekvieną laisvą minutę, o įkvėpimo semiuosi prie upės ar romantiškai lūkuriuodama po obelimi. Rašau, kai man liūdna, kai linksma, kai atsibosta galvoti ir norisi svajoti, kai atsibosta gyvenimas ir imuosi keisti savo fiktyvių veikėjų likimus. Taip, galiu gyventi be rašymo, bet nenoriu“, – sako Meda.
O ar tu ateisi man pašokti?
Ištiškęs rašalas išbėgo paraštėse. Aš taip maniau, nors tikrame pasaulyje jau nerašoma plunksna. O galėtume – mūsų žodžiai susilietų su tais skraidančiais gamtos lėktuvais. Gal tada ne taip retai nusileistų, nepridarytų katastrofiškų padarinių jautriausiems planetos gyventojams – žmonėms. O dabar, įsikandę „plastikiukus“, raitom tik rankai paklūstančius simbolius, su jais keliaujam nebent į šiukšlinę. Rašalas vis bėga, neaplenkdamas ir kitų puslapių ir net išeidamas iš sąsiuvinio ribų. Supratau, kad situaciją suvaldyti jau bus sunku, tad tik stebėjau procesą. Rašalas staiga tapo upe, o aš jaučiausi kaip joje paskendęs turistas. Laimingas, juk kelionėje! Bet liūdnas, nes ji baigsis greičiau, nei tikėtasi: liks nepanaudoti pramogų kuponai, dar trys dienos ir naktys „viskas įskaičiuota“ viešbutyje ir tūkstantis niekur neįkeltų nuotraukų. Plaukti taip pat beprasmiška, kaip ir suvaldyti tą rašalą. Tad tik laukiu, kur tai nuneš. Visada girdėjau posakį: reikia plaukti kartu su upe, kad viskas eitųsi sklandžiai gyvenime. Turbūt per daug tiesiogiai priėmiau šį pasakymą, bet jau esu gana toli nuo kranto, kad išlikčiau sausas. Upėje lieka du pasirinkimai: arba plaukti, arba skęsti. O aš, kaip ir minėjau, jau nuskendau.
Nebūčiau nuskendęs, jeigu nebūčiau įklimpęs į visą šį reikalą. Kaip supranti, kad būsi aptaškytas ir iki apatinių permirkęs balos vandeniu, nes priešais reaktyviniu greičiu atvažiuoja mašina, taip ir buvau aplietas šia ,,palaima“, kai sutikau priimti pasiūlymą. Taip, tai mano darbas, taip, tai mano pajamų šaltinis. Bet vėlgi, kaip ir viskas realiame gyvenime, šis šaltinis daug purvinesnis už tyrąjį gamtos. Tąsyk visi biure traukėme burtus. Suaugę vyrai ir moterys rimtais monotoniškų spalvų kostiumais. Pora merginų truputį per ryškiais nagais tai aplinkai, šaukiančiais, ką jų šeimininkės veikia po penktos vakaro šiokiadieniais; jau nežinia kurią dešimtį perkopęs vyriškis, visada einantis į darbą su džinsais ir šypsena, taip norintis prisigretinti prie jaunų kolegų, bet vasarą vis vien besipuošiantis per ilgų kojinių ir sandalų deriniu; ir tas keistas vaikinas, dažnai po savaitgalio ateinantis su bučinio žyme ant kaklo ir nuliu pareigingumo galvoje, įstrigęs, atrodo, dešimtoje klasėje, kai kietumas pasireikšdavo žaizdomis ant krumplių ir dūmų kvapu, visada sekančiu paskui. Tarp jų aš – nežinantis, kaip atrodau iš šono, bet visada išsilyginęs rūbus ir drėgna servetėle nusivalęs batus, prieš keldamas koją į viešumą. Ir tąsyk tas tvarkingas vaikinas laikė nelemtą šulinį dešinėje rankoje, tuose kvailuose burtuose.
Nors pagal visus įsakymus popieriuje šį darbą turėjo atlikti viena iš ryškianagių merginų, žinoma, jokia brošiūra nesvarbi, kai kolegė sėdi su pilvu. Ko gero, vienas iš šiokiadienių praėjo itin smagiai. Žiūriu tada į tą pilvuką, žiūriu į šulinuką ir mąstau, kodėl visi taip vengiam rašyti apie mirtį. Ši mintis dar labiau paaštrėjo mąstant apie tą mažą darinį po aptempta ryškianagės palaidine. Linija tarp gimimo ir mirties – siaura kaip akrobatinis lynas, kaip horizontas, tupintis ant lauko, kaip trumpa akimirka tarp užmerktų ir atmerktų akių. Lyg šokdami „Jurgelį meistrelį“ sustojam ratu aplink savo mylimą artimą, išlydėdami jį anapilin, braukiam džiaugsmo ašarą, stebėdami lovoje klykiančią naują gyvybę. Ir ši didžioji pasaulio priešprieša, literatūrinė antitezė, biblijinė pragaro ir Rojaus kova, prieina arčiau viena kitos ir tampa filosofine in ir jang. Atėjus laikui, mirtis duoda ranką gyvybei, o jam pasibaigus, gyvybė paleidžia ją.
Plaukioju vis rašalo upėj. Tiksliau, mano kūnas, nes mintimis aš nuskendęs. Ko verta odos ir kraujo krūva be minčių, svajonių, žinojimo, kad mirsi? Tai tik neorganinė medžiaga, palaikai, kurių nelaiko raumenys, o į priekį nestumia galva. Kūnas niekada nežudo sielos, bet ji nuolatos kankina kūną. Ir Jis nebuvo išeitis, Jis guli, o aplink tuoj šoks svečiai „Jurgelį“.
Jau nesupratau, kaip rašalo buteliukas parvirto ant šono ir išpylė savo turinį. Keista, kad sakau, kad jis tai galėjo padaryti pats. Bet kaip kitaip galima tai paaiškinti, juk net nejudinau nei jo, nei stalo, net nebuvau atidaręs lango, aplink nemačiau vaiduoklių, o turint omeny dar tai, kad išvis neturėjau to buteliuko. Aš žurnalistas. Man netikėtai skirta užduotis buvo parašyti straipsnį apie poetą, kuris nusižudė. Tą trumpą tekstuką turėtų sudaryti keli biografiniai faktai, kurie tiktų ir „Vikipedijai“; iš kažkur ištraukta pusiau tikra, labai jautri situacija iš jo gyvenimo (išgelbėjo mirštantį vaiką, apgyvendino pas save benamį, atsisakė vertingos premijos, nes moralė svarbiausia ir t. t.); ir užuojauta artimiesiems. Žinau, kad kiti tai parašytų su kava ir sausainiu rankoje, įdėję į nuvalkiotą šabloną ir internete suradę degančios žvakės nuotrauką, skirtą prie straipsnio. Bet aš norėjau daugiau. Geidžiau peržvelgti visas Jo eiles ir skaityti tarp eilučių, rasti atsakymus baltame tarpelyje tarp posmų, apvalioje „o“ raidės ertmėje, o gal ant jos kraštų. Troškau žvelgti į ranka rašytus Jo rašmenis, įžvelgti, kiek stipriai tada rašiklis įsispraudė drobėje, rasti paraštėje išdžiūvusią ašarą ir spėti ją nubraukti Jam nuo skruosto, kol dar nepasiekė sąsiuvinio lapo. Svajojau bėgti per Jo kaimynus ir belsti jiems į langus, klausti, ar nesigirdėjo už sienos vykstanti vidinė kova, kodėl jie niekada nesibeldė į duris, išgirdę riksmą, verksmą, tylą.
Nesu įpratęs kapstytis jausmuose. Tad pirmąkart užėjęs pas juos į svečius, jaučiausi nejaukiai. Iš pradžių viskas atrodė kaip lygi nesibaigianti plynė, aprėpianti visą pasaulio rutulį. Nežinojau, į kurią pusę bėgti, neatskyriau šiaurės nuo pietų. Prasiskverbiau pro Žemės plutą, į karštą magmą. Nemačiau ten pragaro ar dramblio, laikančio visą pasaulį ant savo nugaros. Buvo daug kalnų ir duobių, jie mane kvietė lipti ir kristi. Dariau viską, ką man liepė, bet man nesisekė. Nuo prakaito sulipo mano plaukai ir kelias dienas nekeisti drabužiai, mano kojos buvo pilnos mėlynių ir žaizdų.
Dirbau nuotoliu, tad sėdėjau savo kambaryje. Arši akistata su tuščiu popieriaus lapu. Anksčiau jis man daug lengviau prabildavo: ta jo tuštuma bemat užpildydavo mano idėjų pilną galvą, mes kalbėdavome valandų valandas, kartais darbiniais reikalais, kartais asmeniniais. O dabar jis tyli. Jaučiausi kaip įsimylėjęs paauglys: nežinojau, kaip pradėti pokalbį, ką sakyti, kur dėti rankas, akis. Net pradėjo atrodyti, kad pats popieriaus lapas išraudo nuo didžiulio nejaukumo. Prisiminiau jo brolio syvuose seniai įspaustas raides:
O ar tu ateisi man pašokti?
Kaip saulei šviečiant,
Pirmą kartą išvydai
Mano akį merkiant.
O ar tu ateisi man pašokti?
Kai rūkui nesisklaidant,
Pamosi mano sielai,
Nuo pasaulio tolstant.
Aš jau visiškam dugne. Jau nesuprantu, ar kūrybine, ar moraline, ar finansine prasme, bet aš kojomis jaučiu dumbliną dugną. Aplink mane vanduo, jis skverbiasi į mano vidų, plaučius, smegenis. Mąstau, ką apkaltinti: ryškianagę, šeimą, likimą, save? Gal tai vanduo, gal tai rašalas, o gal tik mano ašaros. Įkritau čia per šulinį, per tylųjį popierių, per neegzistavusį buteliuką. Mano ausyse nutyla agresyvus rašiklio ir lapo trynimasis, nebesuprantu, ką jiedu kalba. Dabar lyg iš tunelio išgirstu trankų liaudiškos muzikos skambesį. Galvoju, kiek žmonių susirinks man pašokti. Jis rato viduryje, Jis dėmesio centre, čia Jo šventė.
