Žolynų, žiedų, lapų ir žievių, šaknų, sėklų ir vaisių gydomosios savybės yra išties neįkainojama gamtos dovana.
Žolynų, žiedų, lapų ir žievių, šaknų, sėklų ir vaisių gydomosios savybės yra išties neįkainojama gamtos dovana.Nesvarbu, kur augo šie žalieji vaistai – miške ar jūsų sode, jie vis tiek tinka laiko patikrintiems liaudies medicinos receptams, pasiekusiems mus dar iš senelių ir net prosenelių laikų.
Žalios gamtos dovanos
Tradicinis gydomųjų žolelių paruošimo būdas yra džiovinimas. Surinktus žolynus suriškite į ryšelius ir pakabinkite džiūti sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje – tik ne virtuvėje, nes ten pernelyg daug drėgmės.
Galima paskleisti žoleles ant tinklelio arba plonu sluoksniu ant popieriaus.
Džiovinamos vaistažolės nuo penkių iki dešimties dienų, kol pasidaro traškios. Tada laikykite popieriniame arba drobiniame maišelyje sausoje ir vėsioje vietoje.
Mažiau paplitęs gydomųjų žolelių laikymo būdas – šaldiklyje. Jis puikus tuo, kad ilgam ir geriau išsaugo naudingąsias vaistažolių savybes. Ištrauktas iš šaldiklio jas galima susmulkinti prieš pat gaminant nuovirą, nes paliktos lėtai atitirpti žolelės neteks daugumos vitaminų ir kitų sveikatai naudingų medžiagų.
Prieš dedant į šaldiklį mėtas reikia įsukti į foliją, o petražoles, šalavijus ir čiobrelius – susmulkinti ir suberti į sandarią plastikinę dėžutę. Rozmarinų ir bazilikų lapelius derėtų pabarstyti druska. Prieš vartodami ją nukratykite.
Sveikam gyvenimui ir grožiui
Žmonės, kenčiantys dėl šlapimtakių ar šlapimo pūslės uždegimo, gerai žino vaistingąsias meškauogių savybės. Tačiau jų lapelius tenka pirkti briketais vaistinėse. O juk pačios paprasčiausios ir lengvai prieinamos petražolės pasižymi analogiškomis savybėmis. Šaukštą smulkintų petražolių lapų (gali būti džiovinti) užpilkite stikline verdančio vandens ir gerkite po šaukštą (galima ir daugiau – iki trečdalio stiklinės, tai priklauso nuo įpročio ir ligos sunkumo) tris kartus per dieną.
Sergantieji radikulopatija (kitaip – radikulitu) turėtų jau dabar pradėti džiovinti varnalėšų lapus. Užklupus priepuoliui sudėkite sausus lapus į koštuvą ir palaikykite virš garų, kol perdrėks (jei radikulitas suriečia sezono metu, varnalėšų lapus užtenka gerai nuplauti). Tada pridėkite šviesiąja puse prie skaudamos vietos ir apvyniokite šiltu audiniu.
Beje, vaistažolės renkamos tik sausu oru ir į kuo didesnius maišelius, o dar geriau – į pintines. Sutrinti, sulaužyti žolynai netenka veikliųjų medžiagų ir džiovinant patamsėja.
Vasara būna geriausias metas prisidžiovinti dilgėlių, ramunėlių, kraujažolių, medetkų. Žiemą jų nuoviru galėsite skalauti plaukus.
Jeigu smarkiai slenka plaukai, sumalkite mėsmale žalių arba džiovintų dilgėlių ir ta mase įtrinkite plaukų šaknis, paskui apsiriškite polietilenine plėvele ir maždaug dviem valandoms apsukite galvą šiltu frotiniu rankšluosčiu. Pagal poreikį šią procedūrą atlikite kartą per savaitę arba per mėnesį.
Vitaminų šaltinis
Jau netrukus sulauksime šermukšnių derliaus. Džiovintos šermukšnių uogos – nors derėtų sakyti vaisiai – turi daug cukraus, pektinų, organinių rūgščių, vitaminų C ir P, karoteno, kalio druskų, kalcio ir magnio. Jos, kaip polivitaminai, dedami į įvairiausias vitaminingas arbatas ir nuovirus, vartojamos kaip tulžį ir šlapimą varantį priemonė.
Šermukšniai skinami kekėmis (tiksliau – jos nukerpamos aštriomis žirklėmis). Vaisius galima džiovinti įkaitintoje iki 60–80 laipsnių temperatūros orkaitėje. Uogos būna tinkamos vartoti, kai stipriau sugniaužus kekę nebesulimpa į gniutulą.
Žiemą iš džiovintų šermukšnių galima gaminti vitaminingą antpilą: šaukštelį uogų užvirinkite stiklinėje vandens, palikite nusistovėti valandą ir per 2–3 kartus išgerkite (tai paros norma).
Dar greičiau nei šermukšniai subręsta erškėtuogės. Vitaminu C turtingiausias erškėčių rūšis galima atpažinti iš besistiebiančių taurėlapių. Rinkti derėtų tik visiškai prinokusius vaisius – oranžinės, raudonos ar rusvos spalvos (tai priklauso nuo rūšies). Ir tik iki pirmųjų šalnų, mat gavusios šalnos erškėtuogės atitirpdamos praranda didžiąją dalį vitamino C. Nors jose taip pat gausu ir kitų nepaprastai naudingų medžiagų: vitaminų B, B2, P, PP, K, E, karoteno, geležies druskų, mangano, fosforo, magnio ir kalcio, taip pat kalio, molibdeno, kobalto, chromo, vario.
Surinktas erškėtuoges būtina nedelsiant sudžiovinti – paskleisti plonu sluoksniu krosnelėje ar džiovintuve. Erškėtuogių nuovirai ir antpilai žiemą vartojami gripo ir avitaminozės profilaktikai, gydymui. Jie ypač veiksmingi, kai organizme stinga vitaminų C ir P – tokia avitaminozė išsivysto sutrikus kraujagyslių sienelių laidumui.
Erškėtuogių arbata taip pat tinka organizmui pastiprinti sergant infekcinėmis, kepenų, tulžies pūslės ligomis. Ji ruošiama taip: 20 g sausų erškėtuogių nuplauti šaltu vandeniu, sutrupinti, užpilti 1,5 l verdančio vandens ir pavirinti 10 minučių uždengtame inde. Paskui pastatyti šiltoje vietoje 4–6 valandoms ir nukošti. Vitaminų ir mineralinių druskų prisotintą gėrimą galima pagardinti pagal skonį cukrumi, medumi arba kokių nors uogų sirupu ir gerti po pusę stiklinės triskart per dieną.
Erškėtuogių nuoviras laikomas šaldytuve, bet ne ilgiau kaip tris dienas.
Tokie gėrimai itin greitai papildo organizmo vitamino C atsargas, didina atsparumą infekcinėms ligoms, intoksikacijai, stiprina imunitetą.
