Panevėžio rajono savivaldybės taryba skyrė 4400 eurų paramą du nepilnamečius vienai auginančiai mamai, užkluptai agresyvaus, gydymui sunkiai pasiduodančio vėžio. Nepaisant, kad tai ne tokie ir maži pinigai, jų pakaks tik vienai valstybės nekompensuojamų vaistų dozei bei papildams.
Panevėžio rajone gyvenanti 40-metė nuo praėjusių metų sausio iš visų jėgų varžosi lenktynėse su ją užklupusiu vėžiu.
Didelių išbandymų prislėgta moteris ryžosi finansinės pagalbos kreiptis į rajono Savivaldybę. Ir nors gydymui jai reikalingi dideli pinigai, visgi ji neprašo visuomenės aukos, nenori viešumo. Papasakoti apie save ligos užklupta rajono gyventoja sutiko pasivadinusi Simona.
Išsituokusi Simona viena augina du paauglius, tad, nepaisant nustatyto nedidelio darbingumo lygio, nepasitraukė iš darbo.
Jį tenka derinti su nuolatinėmis kelionėmis į Nacionalinį vėžio institutą Vilniuje. Važiuoti procedūrų, tyrimų, konsultacijų tenka kas porą savaičių, kartais ir dažniau.
Simonai diagnozuotas metastazuojantis krūties vėžys. Jai jau atlikta operacija, taikyta chemoterapija bei radioterapija. Tačiau net ir tokiam intensyviam gydymui vėžys nepasidavė. Ligai progresavus, gydytoja Simonai prasitarė apie brangų imunoterapinį gydymą. Bet jis nėra kompensuojamas valstybės.
Simona prisimena gydytojos komentarą: kad galėtum gydytis imunoterapiniais medikamentais, reikia turėti naftos gręžinį.
Nepaisant to, Simona tam pasiryžo.
Kad pailgintų gyvenimą, jai reikės 35 imunoterapijos dozių, kurių vienos kaina siekia 3370,71 euro.
Imunoterapija – ne taip seniai mokslininkų išrastas vėžiu sergančiųjų gydymo metodas, už kurį jie gavo Nobelio premiją.
Vieną imunoterapinių vaistų dozę moteris jau išbandė, jos teigiamas poveikis – akivaizdus.
Išvydęs tyrimus, gydytojas susikeikė
„Dar nesu to amžiaus, kai moterys pagal prevencines programas siunčiamos tirtis dėl krūties vėžio. Guzelį krūtyje praėjusių metų sausį aptikau pati. Skubiai kreipiausi į šeimos gydytoją, kuri iš pradžių dar bandė sakyti, kad guzelis atsiradęs dėl hormoninių organizmo pokyčių ar kitų priežasčių. Bet man atrodė kitaip“, – pasakoja Simona.
Sunerimusi ji kreipėsi ir į privačią gydymo įstaigą. Ir dabar prisimena ją tyrusio puikaus specialisto reakciją – šis susikeikė. Tai patvirtino pačios Simonos spėjimą apie užklupusią sunkią ligą.
Išgirdusi vadinamos agresyvia, sunkiai gydymui pasiduodančios vėžio formos diagnozę, ji atvyko į Nacionalinį vėžio institutą atlikti išsamesnių tyrimų ir gydytis.
Vizitai į šią gydymo įstaigą trunka bemaž tiek pat, kiek ir pati Simonos liga – jau metus ir aštuonis mėnesius.
Metė iššūkį vėžiui
„Kai pirmą sykį patekau į chemoterapijos skyrių ir išvydau ne vieno ligonio veidą, kuriame jau nebebuvo matyti vilties, pasakiau sau, kad tokia nebūsiu, nepasiduosiu. Tad liga mane privertė dar labiau pasitempti, nepraradau noro puoštis“, – šypsosi Simona.
O kaip pagrindinį kovos su vėžiu ginklą ji įvardija ta pačia liga sirgusios rašytojos Erikos Umbrasaitės knygą. Joje autorė dalijasi savo patirtimi ir moko net ir sunkiai sergant džiaugtis gyvenimu.
„Šios knygos paskatinta ėmiau ryškia raudona spalva dažytis lūpas, rengtis gražiomis suknelėmis, o tai į gera keičia ir mano savijautą“, – prisipažįsta Simona.
Netgi ruošdamasi į ligoninę operuotis, nusipirko puikią raudono šilko pižamą.
Netiki, kad serga
Simona darbuojasi socialinėje srityje.
Dabar tarsi likimo bandymas ją perspėti atrodo praeities šešėlis, kai vėžiu susirgo kolegė psichologė. Buvo netgi svarstoma sergančią specialistę pakeisti kita, tačiau Simona niekada nebūtų ryžusis kolegei pasakyti, kad atsisakoma jos paslaugų.
„Kai susirgau pati, pirmiausia ir kreipiausi pagalbos į šią psichologę. Ji man labai padėjo. Dabar pati puikiai suvokiu, kaip susirgusiam žmogui reikalinga tokia pagalba“, – teigia Simona.
Pasak jos, susirgus ne mažiau svarbus ir artimųjų, draugų palaikymas.
„Prieš chemoterapijos procedūras, po kurių vėžiu sergantieji paprastai labai blogai jaučiasi, yra gerai atlikti vadinamąsias jėgos treniruotes. Jos sustiprina, tuomet geriau jautiesi“, – tvirtina Panevėžio rajono gyventoja.
Simona neslepia iš tų, kurie ją mato pasitempusią, ryškiai padažytomis lūpomis, ne kartą išgirdusi, kad jokia ji ne ligonė. Anot jos, ne vienam sunku suvokti, kaip sergant agresyvia vėžio forma galima dar ir gerai atrodyti, dirbti, šypsotis.
„Nieko aš tokiems nesakau, nebandau aiškintis ar, tuo labiau, ko nors įrodinėti“, – pabrėžia ji.
Dėkoja už kiekvieną dieną
Simona sako, kad liga ją išmokė džiaugtis kiekviena diena.
„Dėkoju už kiekvieną man skirtą, mano nugyventą dieną“, – tvirtina pašnekovė.
Nepaisant, kad yra patekusi į ligos gniaužtus, Simona pasidžiaugė šiemet jau porą kartų aplankiusi jūrą, o būti ten, stebėti horizontą, jai – vienas didžiausių malonumų gyvenime.
Paklausta, kiek jau kainavo jos grumtynės su vėžiu, Simona sako niekuomet to neskaičiavusi, bet svarsto, kad gydymuisi jau išleista dešimtys tūkstančių eurų.
Vien už automobilį, pastatytą mokamoje aikštelėje prie Nacionalinio vėžio instituto, kol jai leidžiami vaistai nuo vėžio, tenka pakloti po 10–12 eurų.
Nepigios kelionės ir į Vilnių, tenka primokėti net ir už beveik šimtu procentų kompensuojamus vaistus.
O dar – papildai, reikalingi tam, kad mažintų vaistų nuo vėžio šalutinį poveikį, stiprintų kovojantį organizmą.
Išlaisvino iš baimių
Kad ir kaip atrodytų keista, Simona pripažįsta, kad vėžys jai suteikė laisvę. Ši sunki liga ją išlaisvino iš baimės, ką kiti apie ją pagalvos, kaip įvertins, ką pasakys.
„Aš ir pati dabar galiu drąsiai niekšą pavadinti niekšu, o anksčiau nedrįsdavau“, – prisipažįsta Simona.
Ji tikina, jog dabar, gyvendama su vėžio diagnoze ir stengdamasi pasveikti, patiria mažiau streso nei tada, kai buvo sveika.
O streso Simonos gyvenime liko mažiau suvokus, kad siekiant rezultatų, norint darbą padaryti gerai, nebūtina karštligiškai verstis per galvą.
Tokių pat rezultatų pasiekiama ir ramiai darbuojantis.
Simona svarsto, kad jai, vos perkopusiai 40-ies metų ribą, vėžį galbūt ir galėjo sukelti įtampa, patiriama persidirbant, persistengiant, netausojant savęs.
Tad Simonos patarimas – skirti laiko ne vien darbui, šeimai, namų puoselėjimui, bet ir sau. Nes kitaip rūpintis savimi gali būti priverstas užklupusios ligos.
Si moteris turetu rinkti lesas, tikrai mielai prisideciau, ir ne as vienas. Baugu, kad tokioj valarybej tenka gyventi – tuo turetu pasirupinti valstybe!