Ginkluoto pasipriešinimo sovietams kovas menantiems paminklams siūloma užtikrinti teisinę apsaugą. Vieno tokio objekto Panevėžio rajone, pačių partizanų kadaise juokais praminto Kremliumi, likimas spręsis jau kitą savaitę.
Pašilių miške netoli Krekenavos prieš aštuonis dešimtmečius partizanai įsirengė miško stovyklą. Pačių partizanų juokais pramintą Kremlių sudarė šešios slėptuvės-bunkeriai, septyni šaulių lizdai, ginklų sandėlis.
Tokia stovykla miške užėmė beveik pusės hektaro teritoriją, juosiamą apkasų.
„Kremlių“ 1944 metų rudenį įrengė vienas didžiausių su okupantais Panevėžio krašte kovojusių – buvusio policijos kapitono Stasio Eitminavičiaus-Rupūžėno būrys, vienu metu vienijęs apie 140 partizanų.
Visgi šis nemažas statinių kompleksas laisvės kovotojams tarnavo neilgai – vos kelis mėnesius.
1945 metų pradžioje ryšininkui pranešus apie eiguvoje įsikūrusį ir pulti besirengiantį didelį enkavėdistų dalinį, partizanai suskubo pasitraukti į saugesnę vietą.
Nieko stovykloje neradę ir grįžtančių laisvės kovotojų nesulaukę enkavėdistai galiausiai žemines susprogdino, atsitiktinai palikę nepaliestą tik ginklų bei šaudmenų sandėlį. Dar tų pačių metų vasarą partizanai sėkmingai jį ištuštino.
Prižiūri tik teritoriją
Šis Panevėžio krašte išlikęs čia vykusių partizaninių kovų liudytojas – buvusi partizanų stovykla – iki šiol nebuvo saugomas kaip kultūros paveldo vertybė.
Pasak Panevėžio rajono savivaldybės vyriausiojo specialisto Skirmanto Vertelkos, partizanų bunkeriai į Kultūros vertybių registrą pradėti įtraukti tik keletą pastarųjų metų. Ir, jo žiniomis, iki šiol tebevyksta aktyvios diskusijos, kurie objektai išties verti tokios apsaugos, mat bunkerių būta labai daug.
Tad Pašilių miško kompleksą ir toliau prižiūri Krekenavos regioninio parko grupė, kurios teritorijoje jis yra.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Krekenavos regioninio parko grupės patarėjos Almos Kavaliauskienės teigimu, nors lankytojų srautų niekas neskaičiuoja, ši vieta tikrai lankoma – užsukantiems susipažinti su kovotojų už Lietuvos laisvę palikimu pastatytas specialus informacinis stendas, užtikrintas priėjimas prie dar įžiūrimų buvusių apkasų, žeminių vietų.
A. Kavaliauskienės žiniomis, 2004 metais viena žeminių buvo atstatyta, tačiau laikui bėgant ji vėl sunyko, įgriuvo stogas. Dabar išvysti, kaip ji galėjo atrodyti iš vidaus, galima tik nuotraukose.
„Be šios vietos pažymėjimo, mes neplanuojame daugiau čia nieko daryti“, – A. Kavaliauskienė sako, kad, išskyrus buvusios partizanų stovyklos teritorijos priežiūros darbus, jokių kitų parko administracija nenumato, nes tam ir nėra lėšų.
Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai priėmus teigiamą sprendimą, situacija pasikeistų.
Prieglobstis legendiniams kovotojams
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istoriko daktaro Dariaus Juodžio teigimu, ginkluoto pasipriešinimo sovietams, trukusio nuo 1944 metų iki pat 1953-iųjų, pirmajame etape bunkeriais beveik nesinaudota. Dideli partizanų būriai apsistodavo miško slėptuvėse, žeminėse. Šių buvo įvairiuose šalies regionuose, kur tik veikė partizanai.
„Nes jie vis dar nesuprato, kas gresia“, – teigia istorikas, aiškinantis, jog susibūrę tokiose stovyklose kovotojai tapdavo lengvai aptinkami, prieš juos galėjo būti mestos didelės pajėgos.
Tad jau 1945 metų pabaigoje ėmė rastis vis daugiau bunkerių, tapusių būtinybe norint atremti gausesnį priešą.
„Partizanai greitai pamatė, kad prieš didesnį kiekybine prasme priešininką paprastose stovyklose neatsilaikys“, – anot dr. D. Juodžio, to mokytasi iš skaudžios patirties.
Pirmus porą partizaninio karo metų sutikdavę priešą akis į akį, likdavę gintis savose stovyklose net ir iš anksto žinodami apie gresiantį puolimą, ilgainiui partizanai pradėjo taikyti kitokią taktiką – laiku pasitraukti. Ji 1945-aisiais ir išgelbėjo Rupūžėno būrį.
Beje, „Kremliaus“ žeminėse Pašilių miške kurį laiką slapstėsi ir legendinis Panevėžio krašto partizanas Bronislovas Juospaitis-Direktorius. Būtent jis dr. D. Juodžiui papasakojo vertingų smulkmenų apie gyvenimą stovykloje.
„Atsimenu ir pasakojimą, kad būrio vadas S. Eitminavičius-Rupūžėnas tokius bunkerius Antrojo pasaulinio karo metais nusižiūrėjo Baltarusijoje – iš raudonųjų partizanų“, – priduria istorikas.
Griūva ir ne po kartą
Dr. D. Juodžio teigimu, dalis partizanų bunkerių nepriklausomybės metais buvo atstatyti, tačiau daugybė jų greičiausiai prarasta visiems laikams: net ir ieškant neįmanoma būtų surasti, nes miškai iškirsti, landšaftas neatpažįstamai pasikeitęs.
Kai kurie bunkeriai bei žeminės nuo 1990-ųjų atstatinėti entuziastų – pavienių žmonių, įvairių organizacijų – iniciatyva. Tarp tokių buvo ir Pašilių miško kompleksas.
Tačiau archeologiniai tyrimų čia niekas niekada neatliko.
„O jie, manau, atskleistų dar daugiau praeities paslapčių“, – svarsto istorikas.
Deja, anot dr. D. Juodžio, pirmieji bunkeriai moksliškai tirti pradėti tik XXI amžiuje ir net jau perlipant į antrą jo dešimtmetį. Iki to laiko dalis atstatytų bunkerių spėjo sugriūti antrąkart.
„2013 metais pats apvažiavau visus atstatytus bunkerius, kurių buvo virš 40, bet didelė dalis jų jau tuo laiku buvo sugriuvę“, – sako jis.
Nuolat neremontuojamus tokius statinius ardo pati gamta.
Dr. D. Juodžio teigimu, vienu metu net keltas klausimas, ar verta atstatinėti bunkerius, jei po kurio laiko šie vėl tampa nesaugūs. Tuo labiau kad atstatant toje pačioje vietoje suardomas istorinis paveldas.
„Mano manymu, racionalus pasiūlymas yra atstatyti juos muziejuose“, – daro išvadą istorikas, primenantis, kad taip jau padaryta šalia Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose, greta Gargždų krašto muziejaus filialo Priekulėje.
„Tikslas atstatyti bunkerius turėtų būti tam, kad juos lankytų žmonės, o ne dėl paties atstatymo“, – įsitikinęs D. Juodis.
