Pirmoji skulptūra Senvagėje

Panevėžys neįsivaizduojamas be meno kūrinių viešosiose erdvėse.

Senvagė – Panevėžio miesto širdis, mėgstama panevėžiečių ir miesto svečių.

O ar žinote, kad pirmajai Senvagėje pastatytai skulptūrai – Aloyzo Smilingio „Besimaudanti“ (torsas) šįmet sukanka 40 metų!

Šis kūrinys – tai ir įrodymas, kaip laikui bėgant keičiasi mūsų požiūris.

Skulptorius Aloyzas Smilingis dirbtuvėje prie skulptūros „Besimaudanti“ (torsas). Nuotr. V. Žigo. 1984 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, dienraščio „Panevėžio tiesa“ fondas

1984 m. skulptūra sulaukė nemažai kritikos, kai kam atrodė nepadori, neverta eksponuoti Panevėžio centre. Dabar moters torsas laikomas vienu iš vertingiausių kūrinių miesto viešosiose erdvėse.

„Aloyzo Smilingio skulptūra „Besimaudanti“ (torsas) vaizduoja nuogos moters figūrą. Ji iškalta iš granito. Kaip išduoda pavadinimas, nuogos moters atvaizdas yra pagrindinė autoriaus idėja, o jo tikslas – parodyti besimaudančią moterį. Besimaudanti moteris kelia asociacijas su gaivumu, švara, skaistumu. Maudymasis yra gana simbolinis veiksmas, nes jo metu žmogus gali nusiprausti ne tik kūną. Apsiplovimas simboliškai gali būti suvokiamas ir kaip dvasios, minčių apsivalymas. <…>

Skulptūrai parinkta tinkama vieta – kūrinys stovi netoli vandens. Daugiausia dėmesio šioje skulptūroje skirta nuogai moters figūrai, skulptūra pasibaigia ties moters krūtine – tai klasikinis torsas. Toks vaizdavimo tipas turi ilgaamžę tradiciją Europos skulptūros istorijoje“, – rašo dizaino istorikė ir tyrėja dr. Karolina Jakaitė mokslo straipsnyje „Skulptūriniai ženklai Panevėžio miesto centrinėje dalyje: idėja ir plastika“.

Panevėžiui savotišką Senvagės simbolį sukūręs menininkas A. Smilingis, gerbėjams ir kolekcininkams Lietuvoje ir už jos ribų geriau žinomas kaip Elis, gimė 1938-aisiais metais mažame Žemaitijos kaime, Plungės rajone.

Neturėdamas jokio profesionalaus pasiruošimo įstojo į Vilniaus dailės institutą studijuoti grafikos, tačiau šia technika neapsiribojo, tad kūrė ir tapybos darbus bei skulptūras. Po grafikos studijų įsikūrė Didžiokų koplyčioje prie Molėtų, ten pradėjo intensyviai dirbti su skulptūra. Menininko gyvenimas spalvingas, nukeliavęs į Niujorką susipažino su įžymiuoju tapytoju Vilemu de Koningu, pirmasis užsiėmė tuomet niekieno nenaudota metalizacijos technika, ėmėsi bronzos liejimo ir, išstudijavęs šią technologiją, įrengė savo liejyklą.

Kaip pats A. Smilingis geriausiai ir įvardija: „Svarbu pats kūrybos procesas – pasinerti, džiazuoti spalvomis… Tai labai individualu, tai savas gyvenimas, vidinė laisvė, aistra…“

G. Kartano nuotr.

Bendrinti šį straipsnį

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

- Advertisement -
Ad image
- Advertisement -
Ad image