Išpildžiusi svajonę gyventi Naujamiestyje, Panevėžio rajone, diplomuota agronomė Simona Steponavičienė pasinėrė į aštrų nuotykį – aitriųjų paprikų auginimą. Gražios, spalvotos, įvairiausių formų šios daržovės ne tik traukia akį, degina gerklę, bet ir tampa šeimos pragyvenimo šaltiniu.
Išpildžiusi svajonę gyventi Naujamiestyje, Panevėžio rajone, diplomuota agronomė Simona Steponavičienė pasinėrė į aštrų nuotykį – aitriųjų paprikų auginimą. Gražios, spalvotos, įvairiausių formų šios daržovės ne tik traukia akį, degina gerklę, bet ir tampa šeimos pragyvenimo šaltiniu.Kiek daugiau nei 10 kilometrų nuo Panevėžio nutolusiame Naujamiestyje įsikūrę Simona ir Rimantas Steponavičiai netoli namų išsinuomojo 18 arų žemės. Jų sklype veši įvairios daržovės, prieskoninės žolelės, tačiau svarbiausią vietą užima šiltnamis. O šiame noksta ne tik įprasti pomidorai, bet ir šeimininkės didžiausia aistra – net 30 veislių aitriųjų paprikų.
Kai kurios jų tokios aštrios, jog geriau į burną nedėti – užgniauš kvapą.
Vienos geltonos, kitos dar violetinės, bet pradėjusios nokti taps oranžinės, o visai prinokusios bus raudonos. Susiraukšlėjusios, ištįsusios, varpelio formos ir kitokios – tokia paprikų įvairovė būtų įdomi ne tik šeimininkėms, bet ir turistams.
Nenuostabu, kad šie augalai tiesiog užbūrė jauną moterį. Simona netgi pasipuošė tatuiruote su paprika.
„Aš jas įsimylėjau dėl tokio grožio. Norėjau įvairovės, turėti egzotinių veislių, kurių negalima nusipirkti Lietuvoje, pabandyti pačiai užsiauginti, pažiūrėti, ar pavyksta“, – pasakoja 27-erių S. Steponavičienė.
Kai prieš trejetą metų pradėjo auginti paprikas, jų pasiūla buvo gerokai mažesnė nei dabar. Tad tokį neįprastą daržą Simoną sodino turėdama ir praktinių sumetimų – abu su vyru mėgsta aštrų maistą.
Nustebino save pačią
Simona kilusi iš Berčiūnų. Nuo vaikystės jos gyvenimas sukosi aplink gretimą Naujamiestį – čia gyvena draugai, lankė vaikų darželį, dirbo tėvai.
„Studijavau Kaune, bet man didelis miestas neprilipo. Jautė širdis, kad noriu būti Naujamiestyje. Dabar čia jaučiuosi labai laiminga“, – šypsosi S. Steponavičienė.
Baigusi mokyklą ji nusprendė studijuoti agronomiją. Rinktis tokią profesiją, Simonos manymu, skatino šeštasis jausmas: širdis jautė, kad tai – jos kelias. Visgi toks sprendimas šeimai ir aplinkiniams buvo netikėtas. Daugelis manė, kad komunikabili mergina studijuos žurnalistiką ar kalbas, kurioms labai gabi.
„Mane pačią nustebino toks posūkis, bet turbūt jis leido atsiskleisti mano meilei augalams ir žemės ūkiui“, – juokiasi pašnekovė.
Jos šeima su žemės ūkiu buvo visiškai nesusijusi. Tik, kaip dauguma, prie namų turėjo daržą.
Užtat iš netolimo kaimo kilusio sutuoktinio tėtis buvo ūkininkas, augino javus ir kitas kultūras.
„O aš esu vadovėlinė savamokslė“, – juokauja Simona.
Laisvadieniai šiltnamyje
Baigusi studijas Simona porą metų dirbo pagal specialybę ūkyje agronome. Visgi suprato norinti daugiau laisvės – darbymetis stambiame ūkyje labai įtemptas.
Tačiau ir dabar jai darbo – per akis. S. Steponavičienė aštuonias valandas dirba biure vienoje miesto įmonių, o mėgstamai veiklai – daržui – lieka savaitgaliai ir atostogos. Kartais šiltnamyje tenka užtrukti ir iki vėlios nakties.
Darbuotis padeda vyras ir kaimynė – žinoma arbūzų bei pomidorų augintoja Donata Jankauskienė. Daržininkyste tiesiog sergančios kaimynės išpildžiusios jau ne vieną bendrą projektą, o neseniai Naujamiestyje netgi surengė arbūzų šventę. Mat ir tų pūstažandžių pilnas Simonos daržas.
Paprikų misionierė
S. Steponavičienė augina viską, ko reikia padažams ir džemams gaminti. Simona juokauja su maisto gamyba nesusipykusi, tad pabandė gaminti aštrius padažus prie mėsos bei džemus.
Visiems taip patiko, kad greitai net žaliavos pritrūko.
Galiausiai mėgstama veikla Simonai pradėjo ir pinigų uždirbti, tad jaunoji verslininkė sukūrė ir savo prekinį ženklą „Kapsicina“, kilusį nuo paprikoms aštrumo teikiančios medžiagos kapsaicino pavadinimo.
Mėsos patiekalams tinkamus padažus Simona gamina iš pomidorų, paprikų, česnakų, svogūnų, įvairių žolelių. Džemams naudoja savo ūkyje augintus melionus, slyvas ar obuolius. Šie saldžiai aštrūs skanėstai tinka prie sūrių, salotoms ar azijietiškiems patiekalams.
Vien praėjusį savaitgalį Simona su vyru pagamino 250 stiklainiukų tokių gardėsių. Steponavičiai drąsiai eksperimentuoja ir kurdami aštrius prieskonius.
Kartais įdėjus aštrių paprikų į padažą ar džemą tampa taip aštru, jog net pati šeimininkė nebejaučia skonio – paragavus burna dega.
„Kiekvienas turime savo aštrumo toleranciją. Kai ją peržengiame, nebejaučiame jokių skonio natų, lieka tik deginimo pojūtis. Tada ragauja mano vyras. Jis valgo gerokai aštriau nei aš ir įvertina skonį“, – pasakoja Simona.
Augintoja juokauja esanti misionierė, skleidžianti žinią, kad aitrioji paprika nedegina.
„Ji tik sukelia deginimo jausmą, nes dirgina skausmo receptorius. Bet pati nedegina ir jokios tiesioginės žalos nedaro. Aišku, jei bus padauginta, kaip ir visko padauginus, nebus gerai. Persivalgykime medaus, kuris labai sveikas, ir nuo jo gali būti bloga“, – aiškina Simona.
Kai gerklė liepsnoja
Neišmanančiam žmogui atrodo, kad aštriosios paprikos tik daugiau ar mažiau degina, tačiau skirtingų veislių paprikų skonis ir kvapas – taip pat skiriasi.
Pasak S. Steponavičienės, kai kurios turi ananaso ar kitų vaisių poskonį, salstelėjusį skonį.
Tokios keliauja į džemus.
Jos šiltnamyje lapoja ir šiek tiek saldžiųjų paprikų, reikalingų padažams.
Jei saldžiosios paprikos auga šalia aitriųjų – susikryžmina.
„Specialiai pernai viduryje aštriųjų paprikų pasodinau saldžiųjų. Tikrai pastarosios perėmė aštrumo. Skirtumas nėra kritinis, bet jaučiasi“, – Simonai patinka eksperimentuoti.
Kiekviena aitriųjų paprikų veislė savaip aštri. Jų aštrumas matuojamas skovilių skale. Simonos šiltnamyje mažiausiai aštrūs – populiarieji vadinamieji jalapenai, kokių lengva įsigyti ir parduotuvėse.
„Jų aštrumas – apie 8000 skovilių. Aštriausia pas mane auganti – apie 1,2–1,5 mln. skovilių. Vieną tokią papriką atstoja apie 200 jalapenų“, – pasakoja S. Steponavičienė.
Šiuo metu viena aštriausių pasaulio paprikų, įrašytų į Gineso rekordų knygą, yra ‘Carolina Reaper’. Jos aštrumas siekia 2 mln. skovilio karščio vienetų. Tokią bandė užauginti ir naujamiestietė.
„Lietuvoje tokios nelabai auga arba aš nemoku užauginti. Labai ilga šios veislės vegetacija. Nokti pradeda maždaug rugsėjo pabaigoje, spalį, kai jau vėsu“, – išbandė Simona.
Pirštinės saugo ne nuo purvo
Aitrioji paprika – egzotinis augalas, reikalaujantis drėgmės ir karščio. S. Steponavičienės teigimu, šis augalas nemėgsta būti maudomas, tad per lapus geriau nelaistyti.
Tačiau negavusi vandens paprika kaupia maisto medžiagas, tarp jų ir kapsaiciną, atsakingą už aštrumą. Kuo prastesnėmis sąlygomis augalas auga, tuo jis aštresnis.
Egzotinių paprikų sėklų Simona parsisiunčia. Jas perka arba socialinių tinklų grupėse iš augintojų, arba iš vieno Šveicarijos selekcininko. Iš pastarojo gauna to, ko neįmanoma įsigyti Lietuvoje.
Mūsų sėklų parduotuvėse, pasak augintojos, aitriųjų paprikų veislių pasirinkimas gana menkas. Galima aptikti tik ‘Habanero’, ‘Piri piri’, Chalapos, Kajeno paprikų ir dar keliolika kitų.
S. Steponavičienės teigimu, aitriosios paprikos labai sveikos kraujotakai, šiek tiek skystina kraują. Tiesa, turi būti naudojamos su protu.
Augintojos teigimu, mediciniškai įrodyta, kad Kajeno paprikų pudra gydo skrandžio opas.
Tiesa, su jomis dirbdama S. Steponavičienė saugosi – mūvi latekso pirštines. Tačiau ilgiau dirbant ir šios nebepadeda – rankas nuo aitriųjų paprikų sulčių tiesiog degina.
„Po to niekas nenuima aštrumo. Bet vieną kartą nuploviau rankas grietine ir padėjo – pieno baltymas skaido kapsaiciną“, – radusi priemonę nuo deginimo džiaugiasi agronomė.
Visgi net aštriausias paprikas skina be pirštinių – svarbiausia nuskinti taip, kad ant rankų nepatektų sulčių.
Tikslas – atsikratyti ravėjimo
Paprikų karaliene kartais pavadinama Simona jau planuoja, ką sodins kitais metais.
Ji sumaniusi dalį atsparesnių veislių pabandyti auginti lauke.
Kartu su kaimyne nusiteikusios užauginti ir daugiau arbūzų, mat jų paklausa – milžiniška.
Tačiau didžiausias šios žiemos planas – sugalvoti, kaip išsilaisvinti nuo šiltnamio ravėjimo. Jį mulčiuoja nupjauta žole ir tai tikrai padeda apsisaugoti nuo piktžolių. Bėda, kad savo dideliam šiltnamiui neturi tiek žolės.
„Mulčias padeda, bet jo labai sunku gauti. Čia atsikraustėme neseniai. Per mulčią ir su kaimynais susipažinau. Išgirstu, kas pjauna žolę, ir einu kaip vargšė prašyti, kad man atiduotų“, – kvatoja Simona.
