Tais laikais, kai fotografavimas ir nuotraukų darymas nebuvo toks paprastas, akimirkas stabdantiems meistrams reikėjo daug žinių, pasirengimo, įrangos, išmanymo ir medžiagų. Gebėdavę visa tai sujungti į vieną tapdavo žinomais fotografais – tokiais kaip panevėžietis Jonas Žitkus.
Panevėžio centre esančioje P. Puzino gatvėje yra daug svarbių ir reikšmingų objektų, saugančių istorinių faktų, įvykių datų, asmenybių priminimus.
Vienas iš tokių – 11-uoju numeriu pažymėtas namas, vyresnių panevėžiečių atmintyje išlikęs kaip sovietmečiu buvusi populiari fotoateljė „Žibutė“.
O prieškarinę pastato istoriją jau nedaug kas ir prisimena.
Pastatytas šis namas 1931 metais pagal individualų projektą, užsakytą žymaus Panevėžio fotografo Jono Žitkaus. Vos išdygęs jis sudomino amžininkus kaip neįprastas, įdomus statinys.
Viduje buvo dar įdomiau.
Fotografas namuose įsirengė modernią fotostudiją su stikline siena per du aukštus ir stikliniu stogu, skirtu natūraliam apšvietimui. Iš studijos vidiniai laiptai vedė į mansardą – Žitkų gyvenamąsias patalpas.
Tame name žinomas fotografas dirbo, jame su šeima ir gyveno, taip pat dar ir nuomodavo kambarius.
Dabar šis pastatas valstybės saugomas, įtrauktas į LR Kultūros vertybių registrą.
O ant namo sienų kabo net dvi memorialinės lentos. Viena jų, atidengta 1995 metais, primena, kad šiame name, atvykusi dirbti į Panevėžio mergaičių gimnaziją, 1935–1936 metais butą nuomojosi poetė Salomėja Nėris.
Kita – 1996 metais atidengta, skelbia, jog čia buvo įrengta fotografo Jono Žitkaus ateljė.
Pradmenys Amerikoje
Šį rugsėjį sukaks 135 metai nuo fotografo J. Žitkaus (1889–1975) gimimo.
Šios neeilinės asmenybės gyvenimas, kaip ir daugelio tos kartos lietuvių, buvo ne tik sėkmių, bet ir daugybės laikmečio, karų, pokario išbandymų kupinas.
Jonas Žitkevičius, vėliau žinomas kaip Žitkus, gimė Užušilių kaime, Pasvalio rajone, Krinčino parapijoje gausioje vienuolikos vaikų šeimoje.
Sunkiai besiverčianti šeima vėliau persikėlė į Panevėžio rajono Palaukių kaimą netoli Karsakiškio.
Šeimos galva svajojo bent vieną sūnų išleisti į kunigus, todėl vėl keitė gyvenamąją vietą – persikraustė į Palangą ir tarnavo grafo Tiškevičiaus dvaruose. Jaunesnysis sūnus Jurgis baigė Palangos progimnaziją ir Žemaičių dvasinę seminariją.
Sužinoję apie galimybę išvykti į Ameriką skalsesnės duonos, keturi gausios šeimos vaikai taip ir padarė. Iš pradžių išvažiavo vyriausiasis sūnus Rapolas, vėliau jo padedami iškeliavo Antanas, Jonas ir Konstancija.
Fotografuoti Jonas išmoko iš brolio Antano, kuris į Lietuvą negrįžo.
O Jonas, nuo 1906 metų gyvenęs Amerikoje, 1922 metais parvyko į Lietuvą, į Panevėžį.
Ir čia išgarsėjo kaip geras fotografas.
Po karo už nuotraukas ištremtas į Sibirą, grįžęs vėl fotografavęs ir vėl buvęs tarp geriausiųjų – 1957
metais jam pirmajam Panevėžyje suteikta pirmos klasės fotografo kategorija.
Užrašyti prisiminimai
J. Žitkaus gyvenimo istoriją ir jo kūrybos archyvus nagrinėjusi Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja, fotografijos istorikė dr. Zita Pikelytė sako, kad vos perėmusi muziejaus Fotografijos rinkinį ir su juo susipažinusi atkreipė dėmesį, kiek daug tame rinkinyje tarpukario Panevėžio nuotraukų, pažymėtų fotografo J. Žitkaus antspaudu.
Pradėjusi domėtis šia išskirtine asmenybe, daug informacijos rado paminklosaugininkės Silvijos Kraskauskienės straipsniuose.
„O 1999 metais su kolege Jūrate Gaideliene sumaniusios paminėti fotografo 110-ąsias gimimo metines, ėmėme užrašinėti prisiminimus apie jį“, – pasakoja dr. Z. Pikelytė.
Prisiminimų užrašyta daug. Jais pasidalino J. Žitkaus brolio Rapolo Žitkevičiaus dukra Liucija Sukauskienė, Jono sesers Paulinos Žitkevičiūtės-Lukoševičienės dukra Bernadeta Dabužinskienė.
Daug įdomios medžiagos pateikė inžinierius Donatas Būtėnas – juk ir jam teko gyventi šiame name.
Iš savo namų Panevėžyje, Marijonų sodo pašonėje, sovietams iškeldinus kalbininko, pedagogo Petro Būtėno šeimą, jo žmona su dviem vaikais apsigyveno Žitkų namuose, dalijosi ta pačia virtuve su Brone Žitkiene, o nuo 1955 iki 1962 metų – ir su iš įkalinimo grįžusiu Jonu Žitkumi.
Savo atsiminimus papasakojo ir fotografas Bronius Morkūnas, kuris dirbo nacionalizuotoje J. Žitkaus ateljė, iš pradžių pervadintoje invalidų artele „Už taiką“.
Visi šie atsiminimai sudėti į kuklią 1999 metais Panevėžio kraštotyros muziejaus išleistą knygelę „Fotografas Jonas Žitkus“.
Istorijos skyriaus vedėja, fotografijos istorikė dr. Zita Pikelytė. G. Kartano nuotr.
Užfiksavo teroro aukas
Dr. Z. Pikelytė pasakoja, jog 2001 metais Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusioje tarptautinėje Lietuvos fotografijos istorijai skirtoje konferencijoje ji Joną Žitkų pristatė kaip tragedijos Panevėžyje liudininką, užfiksavusį raudonojo teroro aukas. Nuo tada šio fotografo vardas įrašytas į Lietuvos fotografijos istoriją.
Juk 1941-ųjų birželį J. Žitkus fotografavo Panevėžio NKVD rūsyje sovietų žiauriai nukankintų Panevėžio apskrities ligoninės gydytojų chirurgo Stasio Mačiulio, Antano Gudonio, Juozo Žemgulio, medicinos sesers Zinaidos Kanis-Kanevičienės, „Maisto“ fabriko techniko Vilhelmo Vaišvilos, savivaldybės finansų skyriaus buhalterio padėjėjo Antano Čibinsko, geležinkelininko
Kazio Šlekio kūnus.
Panevėžietis fotografas įamžino akimirkas ir atkasant netoli cukraus fabriko sušaudytų žmonių kūnus, taip pat iškilmingas aukų laidotuves.
1941–1942 m. šios nuotraukos spausdintos laikraščiuose, eksponuotos visus didžiuosius miestus apkeliavusioje parodoje „Bolševizmo žvėriškumas“.
Tačiau raudonojo teroro aukų įamžinimas vėliau nulėmė tragišką paties fotografo likimą.
Į valdžią grįžus sovietams, J. Žitkus buvo apkaltintas antitarybine veikla ir lojalumu vokiečiams bei nuteistas dešimt metų kalėti.
Pusę kalinimo laiko praleido Macikų kalėjime Šilutės rajone, kitą pusę – Sibiro lageriuose.
J. Žitkaus namas 1949 metais nacionalizuotas, žmonai leista gyventi tik mažame savo namų butuke.
Kančios metai
„Nustebino, kad artėjant sovietų armijai J. Žitkus nepasitraukė iš Lietuvos. Juk žinojo, kaip okupantai elgiasi su jiems kuo nors neįtikusiais, nelojaliais žmonėmis, pats NKVD rūsyje fotografavo sovietų nukankintų žmonių kūnus, fiksavo brutalaus nusikaltimo pėdsakus“, – svarsto fotografijos istorikė.
Sprendimas likti lėmė sunkius įkalinimo, tremties, vargo metus.
Iš Sibiro J. Žitkus grįžo palūžęs, be sveikatos, ligotas. Buvo fiziškai ir dvasiškai sugniuždytas, todėl dar labiau užsisklendė savyje, mažai kuo pasitikėjo.
Dirbti savo paties studijoje jam nebuvo leista – tik mažas kambarėlis suteiktas savo rankomis statytame didžiuliame name.
Vis dėlto fotografuoti meistras galėjo – įsidarbino kitoje fotoateljė, veikusioje dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje.
J. Žitkus buvo silpnos sveikatos, kentė nepriteklių ir nors ne kartą kreipėsi į įvairias institucijas, reabilituotas nebuvo, o sulaukęs garbaus amžiaus, pensijos negavo.
Fotografijos meistras tyliai užgeso savo nedideliame butuke, palaidotas Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.
Estetiškai ir kūrybiškai
Apie J. Žitkų jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja dr. Z. Pikelytė sako: „Iš atsiminimų ir amžininkų pasakojimų susidariau labai inteligentiško, sąžiningo, santūraus, bet su kiekvienu klientu kalbą rasdavusio, atsakingai savo darbą atlikdavusio žmogaus paveikslą.“
Istorikė primena, jog fotografas J. Žitkus buvo didelis Lietuvos patriotas. Gimtinės ilgesys parvedė jį į Lietuvą iš Amerikos, kur jau buvo įsitvirtinęs, gyveno pasiturimai, jau ir šeimą su lietuve Brone Skripkauskaite buvo sukūręs. Galėjo ten ir likti, bet savo ateitį matė tik Lietuvoje.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir pradėjus į Europą plaukti laivams, kartu su Jonu grįžo ir brolis Rapolas.
Įvertindama J. Žitkaus kūrybą dr. Z. Pikelytė sako, jos jis buvo fotografijos amato atstovas ir įsirengęs modernią fotoateljė dirbo profesionaliai, estetiškai, kūrybiškai.
Tačiau XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje įsikūrusiai Lietuvos fotomėgėjų sąjungai, kurios nariai rengdavo parodas ir siekė fotografijos meno pripažinimo, panevėžietis nepriklausė.
„Gaila, bet visas jo stiklo negatyvų archyvas buvo sunaikintas. Niekada taip ir nesužinosime, kas juose buvo užfiksuota. Išliko daugiausia portretai, grupių, atskirų pastatų nuotraukos, Švč. Trejybės bažnyčios ir Katedros interjerai, įvairių švenčių ar renginių akimirkos“, – sako istorikė.
Nepamiršti fotografai
Panevėžietė fotografijos istorijos žinovė dr. Z. Pikelytė neseniai pristatė knygą „Fotografas Antanas Patamsis. Panevėžys“, pasakojančią apie kitą garsų prieškario Panevėžio fotografą.
Šios asmenybės gyvenimas, jo šeimos dramatiška istorija intriguoja ne mažiau nei išlikusios istorinės nuotraukos, dabar saugomos ir valstybiniuose muziejuose, ir privačiose kolekcijose.
„J. Žitkus buvo puikus portretistas, daug fotografavo mokyklose, įstaigose, A. Patamsį labiau traukė įvykių fiksacija, fotoreportažų kūrimas. Abiejų fotografų išlikę darbai atskleidžia vizualųjį XX a. ketvirto dešimtmečio Panevėžio paveikslą“, – du fotografijos meistrus palygino dr. Z. Pikelytė.
Tai, kad šie du fotografai bendradarbiavo artimiau, įrodo pasikartojantis skelbimas tarpukario miesto spaudoje. „Panevėžio balse“ nurodoma, kad 1937 metais Panevėžio vyskupijos eucharistinio vyrų kongreso iškilmes fotografavo abu fotografai ir kad nuotraukų galima įsigyti tiek Žitkaus, tiek Patamsio ateljė.
Nemažai šitų iškilmių nuotraukų saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
J. Žitkus – ne vienintelis geras portretistas, dirbęs Panevėžyje.
„Meniškus portretus kūrė J. Paura, taip pat Icikas Fridas, Leiba Greiseris. O J. Žitkui puikiai pavykdavo suvaldyti dideles žmonių grupes. Juk daugelis žmonių, atsidūrę prieš fotoobjektyvą, jaučiasi nejaukiai, varžosi, bet J. Žitkus, regis, sugebėjo fotografavimo procesui suteikti paprastumo ir lengvumo“, – vardija dr. Z. Pikelytė.
J. Žitkus, kaip ir visi to laiko fotografai, atlikdavo įvairius užsakymus. Jis fotografavo ne tik eilinius žmones, bet ir įžymybes – gyvendamas Amerikoje įamžino rašytoją Žemaitę, dainininką ir vargonininką Miką Petrauską, kitus ten apsilankiusius lietuvius, o Panevėžyje – rašytojus Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Julijoną Lindę-Dobilą, vyskupą Kazimierą Paltaroką, dirigentą Mykolą Karką, istorikę Oną Maksimaitienę ir daugelį kitų.
