Net jei sportas jums ir nelabai rūpi, olimpinėse žaidynėse yra kažkas magiško: tai ir šventė, ir emocijos, ir draugystė, ir nauji pasaulio rekordai.
Net jei sportas jums ir nelabai rūpi, olimpinėse žaidynėse yra kažkas magiško: tai ir šventė, ir emocijos, ir draugystė, ir nauji pasaulio rekordai.Senovės olimpinės žaidynės pirmiausia buvo religinės šventės, graikų dievų ir deivių tėvo Dzeuso garbei, dalis. Festivalis ir žaidynės vyko Olimpijoje – kaimo šventovės vietoje, vakarinėje Peloponeso dalyje.
Graikai, atvykę į Dzeuso šventovę Olimpijoje, laikėsi tų pačių religinių įsitikinimų ir kalbėjo ta pačia kalba.
Šventovė senovėje buvo pavadinta Olimpo kalno – aukščiausio kalno žemyninėje Graikijoje – vardu. Graikų mitologijoje Olimpo kalnas yra svarbiausių graikų dievų ir deivių namai.
Senovės olimpinės žaidynės prasidėjo dar 776 m. pr. Kr., kai Koroibosas, virėjas iš netoliese esančio Eliso miesto, laimėjo stadiono lenktynes – 180 metrų bėgimą.
Žaidynės Olimpijoje buvo rengiamos kas ketverius metus beveik 12-a amžių ir trukdavo iki šešių mėnesių. Imtynės, boksas, šuolis į tolį, ieties metimas, vežimų lenktynės – tai pirmosios olimpinės rungtys.
Kai kurie tiek literatūriniai, tiek archeologiniai įrodymai liudija, kad žaidynės Olimpijoje galėjo egzistuoti ir daug anksčiau – galbūt jau XX ar IX amžiuje prieš Kristų.
393 m. mūsų eros metais olimpinės žaidynės atšauktos ir nevyko daugiau nei 1500 metų!
Romos valdovas imperatorius Teodosijus I uždraudė Graikijos olimpines žaidynes dėl religinio šventės elemento. Olimpines žaidynes jis laikė pagoniška švente, kuriai jo krikščioniškoje šalyje nebuvo vietos.
Trumpai apie…
Atletiškos tradicijos atgaivintos maždaug po 1500 metų.
Pirmoji moderni olimpiada surengta 1896 m. Graikijoje. Olimpinių žaidynių tėvas – prancūzas baronas Pjeras de Kubertenas, įkūręs Tarptautinį olimpinį komitetą. Šį naują renginį jis pavadino šiuolaikinėmis olimpinėmis žaidynėmis, jos vyksta iki šiol.
Pirmosiose vasaros olimpinėse žaidynėse dalyvavo tik 14 šalių. Dabar olimpinėse žaidynėse kasmet varžosi per 200 šalių!
Įdomu tai, kad 1921–1948 m. olimpiadose dalyvaudavo ir… menininkai.
Žaidynėse pasirodydavo dailininkai, skulptoriai, architektai, rašytojai ir muzikantai. Dėl medalių jie varžydavosi kurdami meno kūrinius.
Tik 1948 m. menininkai nustojo oficialiai konkuruoti.
Ir dar: iki 1912 metų pirmosios vietos olimpiniai medaliai buvo gaminami iš tvirto gryno aukso!
Deja, bet taip nebėra.
Pastarosiose žaidynėse iš viso buvo išdalyta apie 5 000 bronzos, sidabro ir aukso medalių. Pirmosios vietos medaliai dabar padengti 6 gramais šio tauriojo metalo, o pagrindą sudaro sidabras.
Šiuo metu vykstančių Paryžiaus olimpinių žaidynių medaliuose yra originalus geležies gabalas iš paties Eifelio bokšto – vieno garsiausių Prancūzijos simbolių.
Kaip Dievas sukūrė
Senovės Graikijoje sportininkai nesijaudino dėl rėmėjų, aprangos, kurią dėvės, ar mados – varžydavosi nuogi.
Nors šiandien sporto renginiai, kuriuose demonstruojamos nuogybės, laikomi skandalingais ar bent jau neplanuotais, Senovės Graikijoje tai buvo viena pagrindinių olimpinių tradicijų.
Pirmosiose olimpiadose sportininkai varžėsi su odiniais juosmenimis, o bėgikas, vadinamas Orsipu, pakeitė žaidynių veidą, kai pasirodė visiškai nuogas ir patraukė tautą savo „graikiškumo“ simboliu.
Nuogumas tada sietas su drąsa ir galia, taip pat buvo laikomas duokle dievams.
Olimpinių žaidynių dalyviai net išsitepdavo kūną alyvuogių aliejumi, kad geriausiai parodytų savo kūno sudėjimą.
Tiesa, nuogumas buvo įprastas tik varžovams vyrams. Moterys apskritai nedalyvaudavo žaidynėse – iki pat 1902 m., kai joms tokia teisė suteikta.
Ugnies kelionė aplink planetą
Kiekvienais olimpiniais metais, prieš prasidedant žaidynėms, visas pasaulis užgniaužęs kvapą stebi, kaip į būsimos sporto fiestos vietą keliauja pagrindinis jos simbolis – olimpinė ugnis.
Uždegta Graikijoje, ji apsuka visą planetą, kol galiausiai pasiekia aukurą, kuriame degs iki žaidynių pabaigos.
Tačiau kelias, kurį įveikia olimpinė liepsna, retai būna be nuotykių.
Ugnis – vienas svarbiausių olimpinių atributų. Jos uždegimo ritualas žaidynes rengiančiame mieste yra tarsi šventos apeigos. Ir nieko nuostabaus: juk gimė ši tradicija dar senovės Graikijoje, kai tikėta, jog ugnį šventindavo patys Olimpo dievai.
Antikos laikais ugnį prieš kiekvienas žaidynes uždegdavo Olimpijoje, deivės Heros šventykloje, o tada iškilmingai pristatydavo į Atėnus. Nors pirmosios olimpiados buvo rengiamos Dzeuso garbei, ši konkreti tradicija sieta su žmonių globėju titanu Prometėju, pavogusiu ugnį iš Olimpo dievų ir dovanojusiu ją žmonėms.
Ir dabar olimpinės ugnies uždegimo ceremonija vyksta ten pat, kur kadaise stovėjo Heros šventykla. Vienuolika aktorių, vaizduojančių vaidilutes, nukreipia į aukurą milžinišką veidrodį, fokusuojantį saulės spindulius, – tarsi olimpinę ugnį uždegtų pats dangaus šviesulys. Tada prie jos priglaudžiamas deglas ir perduodamas pirmajam estafetės dalyviui.
Užgesus antikinei graikų civilizacijai, ši tradicija irgi buvo pamiršta. Prisiminė ją tik 1928 metais. Nuo to laiko olimpinė ugnis uždegama pirmąją žaidynių dieną ir liepsnoja iki pat jų pabaigos, tada taip pat iškilmingai užgesinama. O ši tradicija, beje, yra nauja: senovės Graikijoje dieviškosios ugnies niekas neliesdavo – laukdavo, kol užges pati.
Netrukus po to, kai 3-iajame dešimtmetyje atgimė olimpinės ugnies uždegimo tradicija, atgijo ir tradicija Olimpijoje įžiebtą deglą nešti į žaidynių vietą.
Ir laivais, ir lėktuvu, ir raita
Pirmoji olimpinės ugnies nešimo estafetė surengta per 1936-ųjų vasaros žaidynes. Tąsyk 3 330 sportininkų, perduodami deglą iš rankų į rankas, nugabeno ugnį iš Graikijos į Berlyną. 3 187 km atstumą jie įveikė vos per 12 dienų ir 11 naktų.
Tai buvo Karlo Dymo, Berlyno olimpinių žaidynių organizacinio komiteto generalinio sekretoriaus, sumanymas.
Iš pradžių olimpinį deglą į žaidynių vietą gabendavo tik bėgikai – apie jokius kitus būdus nė negalvota.
Tačiau pamažu žaidynes rengiančios valstybės ėmė varžytis tarpusavyje, kuri tai padarys originaliau. Todėl ugnis yra ir laivais plaukiojusi, ir skraidžiusi lėktuvais, keliavusi „raita“ ir šunų kinkiniais, nusileidusi į jūros dugną ir net pabuvusi kosmose.
Per tokią ilgą ir turiningą istoriją, aišku, neapsieita ir be kuriozų. Pasitaikė, kad deglo nešėjai pargriūdavo finišo tiesiojoje, atsitiktinai užsidegdavo patys, pats deglas buvo sukeistas ir bandytas pavogti.
Juodasis protestas
Vienas dramatiškiausių olimpinių žaidynių istorijos momentų.
1968 m. spalio 16-ąją du juodaodžiai JAV atletai – Tomis Smitas ir Džonas Karlosas – stovėjo ant Meksikos olimpinių žaidynių nugalėtojų pakylos, nuleidę galvas. Jie mūvėjo juodas kojines be batų. Smitas ant kaklo užsirišo juodą skarelę. Skambant JAV himnui, tyliai protestuodami jie pakėlė ranką su juodomis pirštinėmis.
Nors nebuvo ištarti jokie žodžiai, ši akimirka įėjo į olimpinę istoriją.
T. Smitas, iškovojęs auksą 200 m. bėgimo rungtyje ir pasiekęs naują pasaulio rekordą, iškėlė dešinį kumštį, atstovaudamas „Black Power“ – Juodosios galios judėjimui, arba juodųjų išsivadavimo judėjimui.
Bronzos medalininkas Karlosas, dėvėjęs karoliukų vėrinį, simbolizuojantį juodaodžių amerikiečių linčiavimą, iškėlė kairį kumštį – vienybės ženklą. Juoda skarelė reiškė orumą, o kojinės be batų – afroamerikiečių skurdą.
Mažiau žinoma, kad sidabro medalio laimėtojas tą dieną buvo baltaodis australas Peteris Normanas. Jis solidariai stovėjo šalia dueto, demonstruodamas žmogaus teisių ženklą.
„Juodosios galios“ pasveikinimas – tokiu pavadinimu jis tapo žinomas vėliau – buvo pareiškimas prieš sisteminę juodaodžių žmonių priespaudą JAV ir pažymėjo lemiamą momentą pilietinių teisių aktyvizmo istorijoje.
Apdovanotas po mirties
Už šį nebylų protestą sportininkai sumokėjo didžiulę kainą.
Juos iš karto pasmerkė Tarptautinis olimpinis komitetas. Po dviejų dienų atletai pašalinti iš JAV rinktinės ir išsiųsti namo.
Po protesto Smitas ir Karlosas apjuodinti didžiosios žiniasklaidos, o JAV sporto institucijos jų ėmė vengti. Atletai nustumti į paraštes. Vėlesniais metais jie patyrė prievartą ir net sulaukė grasinimų mirtimi.
Kai Smitas turėjo būti savo karjeros viršūnėje, JAV olimpinis komitetas jam apskritai uždraudė dalyvauti nacionalinėse ir tarptautinėse varžybose. Užuot ruošęsis Miuncheno olimpinėms žaidynėms, Smitas, kuris vis dar buvo greičiausias žmogus pasaulyje, dirbo moksleivių fizinio ugdymo mokytoju šiaurės Anglijoje.
Baltaodis atletas P. Normanas visam laikui diskvalifikuotas iš olimpinių žaidynių ir pasmerktas savo šalies žiniasklaidos.
Nepaisant patirtų sunkumų, T. Smitas ir toliau pasisakė už socialinį teisingumą ir lygybę. 1974 m. jis baigė sociologijos magistrantūros studijas ir ėmėsi lengvosios atletikos trenerio darbo. Jis tapo žinomu rasinės lygybės sporte ir visuomenėje šalininku.
Gimęs skurde Teksase, septintas iš 12-os vaikų T. Smitas užaugo aplink matydamas rasizmą.
Nors vaikystėje sunkiai sirgo plaučių uždegimu, išaugo į talentingą sportininką ir 1968 m. jau buvo išskirtinis sprinteris San Chosė valstijos universitete Kalifornijoje. Tuomet jis ir atrinktas atstovauti JAV tos vasaros olimpinėse žaidynėse.
Tai buvo intensyvių politinių ir socialinių neramumų metai: Vietnamo karas ir prieškarinis judėjimas įsibėgėjo, o Piliečių teisių judėjimas kovą už rasinę lygybę pavertė vienu iš svarbiausių eros klausimų.
Balandį Memfyje daktarą Martiną Liuterį Kingą jaunesnįjį nužudė baltaodis užpuolikas, o kandidatas į prezidentus Robertas Kenedis nužudytas Los Andžele po kiek daugiau nei dviejų mėnesių.
Laikotarpis iki 1968 m. olimpinių žaidynių buvo kupinas plataus masto neramumų. Daugelis juodaodžių sportininkų jautė didelį pyktį ir nusivylimą dėl neteisybės, su kuria jie susidurdavo kiekvieną dieną.
Visgi 2008 m. T. Smitas prezidento Barako Obamos apdovanotas pomirtiniu ordinu „Už nuopelnus“. O dar 2006 m. baltaodžio atleto P. Normano, palaikiusio juodąjį olimpinį protestą, laidotuvėse Karlosas ir Smitas nešė karstą. Tai buvo simbolinė padėka už išreikštą palaikymą per olimpiadą.
Auksas per skausmą
Japonijos vyrų gimnastų komanda iškovojo auksą visose olimpinėse žaidynėse nuo 1960 iki 1972 metų. Tad penktoji pergalė iš eilės 1976-ųjų Monrealio olimpiadoje jau buvo visos tautos garbės reikalas.
Deja, tokios svajonės ėmė byrėti, kai gimnastas Šunas Fudžimotas per apšilimą išgirdo pokštelėjimą. Patyręs sportininkas iš karto suprato susilaužęs kelio girnelę, tačiau pabijojo pasakyti treneriams, kad nepašalintų iš varžybų.
Žinodamas, jog komandai gyvybiškai svarbi kiekviena dešimtoji taško dalis, Fudžimotas lyg niekur nieko patraukė prie arklio. Nors nuo skausmo gimnastui temo akyse, teisėjai jo pasirodymą įvertino 9,5 balo. Po to sekė rungtis, kurioje Fudžimotas jautėsi stipriausias – žiedai. Gimnastas vėl pasirodė puikiai ir, po trigubo salto ore, atliko kone tobulą nusileidimą. Išsilaikęs ant kojų tiek, kad leistų teisėjams įvertinti jo pasirodymą 9,7 balo, Fudžimotas nualpo.
Bet iš sporto salės jį sugebėjo ištempti tik gydytojai, prigrasinę neįgalumu visam likusiam gyvenimui.
Fudžimoto komandos draugai, įkvėpti tokio didvyriškumo, išplėšė iš sovietų gimnastų auksą.
Basakojis olimpietis
Abebe Bikila net ir po mirties laikomas vienu geriausių visų laikų maratono bėgikų, tačiau 1960 m. Romos olimpinėse jis pasirodė tik dėl visiško atsitiktinumo. Iš pradžių sportininkas nė nebuvo pasirinktas į Etiopijos komandą ir į ją įtrauktas tik paskutinę minutę – po to, kai kitas bėgikas Vami Biratu susižeidė žaisdamas futbolo rungtynėse.
A. Bikila, avių ganytojo sūnus, dirbo Etiopijos karališkosios šeimos asmens sargybiniu, kai pirmą kartą pastebėtas jo sportinis potencialas. Jau netrukus treniruotėse jis pademonstravo didelį užsidegimą. Taip A. Bikila atsidūrė Romos olimpinėse žaidynėse.
Atvykęs į Romą A. Bikila nerado tinkamų batų. Iš pradžių bandė bėgti su ne visai tinkamo dydžio avalyne, bet galiausiai jos visai atsisakė. Maratono dieną atletas grįžo prie bėgimo basomis – kaip įprastai ir darė treniruotėse.
Sporto žurnalistai netruko užsiminti, kad Etiopijos komanda yra per daug nuskurdusi, kad aprūpintų bėgikus specialiais batais. Tiesą sakant, A. Bikila nusprendė bėgti basas, bijodamas, kad nauja batų pora pritrins pūslių ir tai atsilieps rezultatui.
Maratono dieną A. Bikilos treneris liepė jam sutelkti dėmesį į Maroko bėgiką Radį Beną Abdeselamą, kuris, jo teigimu, vilkės marškinėlius su 26 numeriu. Bet Radis pasipuošė 185 numeriu pažymėtu antkrūtiniu, o tai supainiojo Bikilą. Jis vis ieškojo atleto, turinčio 26 numerį, nors Radis buvo visai šalia.
Lenktynės buvo neįprastos tuo, kad prasidėjo vėlyvą popietę, o finišavo visiškoje tamsoje.
Vis dėlto jaudulio ir dramos netrūko – basas Bikila nuo Radžio atsiplėšė tik paskutiniuose 500 metrų. Spurtavęs jis laimėjo 25 sekundėmis ir pasiekė pasaulio rekordą.
Paklaustas apie savo sprendimą bėgti basomis, A. Bikila atsakė: „Norėjau, kad pasaulis žinotų, jog mano šalis Etiopija visada laimėjo ryžtingai ir didvyriškai.“
Ši A. Bikilos pergalė reiškė, kad jis tapo pirmuoju atletu iš Afrikos, laimėjusiu olimpinį aukso medalį. Būtent šis sportininkas pradėjo didžiųjų Afrikos nuotolių bėgikų erą, kuri tęsiasi iki šiol.
Po ketverių metų Tokijo olimpiadoje A. Bikila iškovojo antrąjį aukso medalį, nors buvo ką tik atsigavęs po apendicito operacijos.
Etiopijos legenda
A. Bikilos istorijos nebūtų be kito Etiopijos bėgiko.
Vamis Biratu vargu ar žinomas už savo tėvynės Etiopijos ribų. Tačiau savo šalyje jis legenda.
1964 m. Tokijo olimpinės žaidynės. Vyksta bėgimo maratono rungtis. A. Bikila užima pirmąją vietą. Jis džiaugėsi savo triumfu Tokijuje, tačiau apgailestavo, kad nėra V. Biratu – pagrindinio jo treniruočių partnerio ir geriausio draugo.
V. Biratu gimė Sulultoje, Etiopijoje, kur dabar treniruojasi daugybė etiopų ir tarptautinių bėgikų. Užaugo jis bėgiodamas paskui gyvūnus ir juos gaudydamas.
„Vieną dieną mano močiutė atvyko iš Adiso, kur nusipirko kavos. Ji buvo suvyniota į laikraštį, – pasakojo V. Biratu. – Kai ji ruošė kavą, metė popierių į šalį ir aš pamačiau sportininko nuotrauką. Aš esu aukštas, o sportininkas buvo žemas. Taigi pagalvojau: jei dalyvausiu varžybose su šiuo vaikinu, mesiu jam iššūkį, laimėsiu, nes esu aukštesnis.“
Po kelerių metų V. Biratu išvyko į Adis Abebą ir prisijungė prie armijos. Jo svajonė konkuruoti pradėjo pildytis.
Jis treniravosi anksti ryte. Augant imperatoriaus Hailės Selasi susidomėjimui olimpinėmis žaidynėmis, pradėtos rengti varžybos šalies sostinėje ir aplink ją.
Tarp nedidelės bėgikų grupės buvo ir V. Biratu naujas draugas bei treniruočių partneris Abebe Bikila.
A. Bikila atrodė galingas varžovas, tačiau nuolat likdavo antras po V. Biratu. Vėliau abu atletai atrinkti dalyvauti Romos olimpinėse žaidynėse.
Bet aštuonios dienos iki išvykimo V. Biratu labai susirgo ir buvo priverstas likti namuose.
Būtent tada A. Bikila basomis kojomis nugalėjo 1960 m. Romos olimpiniame maratone – tai vienas garsiausių momentų ilgų nuotolių bėgimo istorijoje.
Tačiau A. Bikila vėliau įvertino ir savo treniruočių partnerį. Kai žurnalistai paklausė, kaip jis jaučiasi būdamas čempionu, A. Bikila atsakė: „Tikrasis čempionas yra namuose, Etiopijoje, serga.“
Bėgimo senelis
Praėjus ketveriems metams, prieš 1964 m. Tokijo olimpines žaidynes, du draugai pakviesti varžytis maratone Osakoje. Bičiuliai atletai bėgo žingsnis į žingsnį beveik 40 kilometrų.
Tik A. Bikila jau avėjo batus, o V. Biratu bėgo basomis.
Karštas grindinys svilino V. Biratu padus. Galiausiai jis mostelėjo A. Bikilai bėgti į priekį ir palikti jį už nugaros.
V. Biratu nebuvo atrinktas varžytis dėl Tokijo olimpinių žaidynių, tačiau kiti sportininkai liko be galo dėkingi už jo spartietišką įtaką.
1964 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse A. Bikila iškovojo antrąjį aukso medalį ir tapo pirmuoju sportininku, sėkmingai apgynusiu greičiausio olimpinio maratono bėgiko titulą.
Vienintelis kartas, kai V. Biratu tikrai sulėtino tempą ir nustojo bėgti, buvo tada, kai būdamas 41 metų jo geriausias draugas A. Bikila mirė. Atsigavęs V. Biratu vėl pradėjo bėgioti ir pasakoti istorijas apie tikrą atletų draugystę.
Nors yra beveik aklas ir kurčias, V. Biratu vis dar gyvas. Šiuo metu jis skaičiuoja 107 metus – dukart daugiau nei įprasta Etiopijos vyrams. Jis vis dar kartais apsivelka Etiopijos rinktinės sportinį kostiumą ir visais laimėtais medaliais, kurie sveria apie du kilogramus, apsiveja kaklą. Svetainėje ant sienų rikiuojasi daugybė jo ir Bikilos bei kai kurių kitų ankstyvųjų Etiopijos sportininkų nuotraukų ir laikraščių iškarpų.
