Iš parko pas traumatologus

Skaitytojo pasiūlyta tema

Per trejetą metų nuo Skaistakalnio parko rekonstrukcijos panevėžiečiai dar neįprato prie nevienodame lygyje įrengtų dviratininkų ir pėsčiųjų takų.

Juos suprojektavę architektai teigia, kad tokia konstrukcija įrengta dėl saugumo ir įprasta dviratininkų šalimis laikomose Olandijoje ar Danijoje.

Visgi Aukštaitijos sostinės dviratininkai šį sprendimą kritikuoja.

Susilaužė riešą

Panevėžietė Vitalija pasakoja važinėdama dviračiu Skaistakalnio parke patyrusi traumą, kurią teko ilgai gydytis.

Netoli atnaujinto tilto per Nevėžį važiuodama dviračių taku panevėžietė pasitraukė praleisti du dviratininkus.

„Mes su kolege pasitraukėme į kraštą, o jie abu, matyt, norėjo greta vienas kito važiuoti. Man nebebuvo kur dėtis, teko šokti dviračiu ant kiek aukščiau esančio pėsčiųjų tako ir griuvau“, – nesėkmingą kelionę pamena moteris.

Virsdama Vitalija susilaužė riešą, tad gydymas – ilgas ir skausmingas.

Ji svarsto, kad nevienodame lygyje įrengti takai pavojingi ir pėstiesiems – galima lengvai kryptelėti koją.

Moteris pasakoja dažnai važinėjanti dviračiu Šiaurine gatve – visur pėsčiųjų ir dviratininkų takas lygus, tik jų spalvos skirtingos. Šalies kurortuose taip pat sakė nemačiusi panašiai kaip Skaistakalnio parke įrengtų takų.

„Neįmanoma aplenkti kliūties ant tako. Kažkas čia padaryta negerai“, – svarsto Vitalija.

Rėmėsi dviratininkų rekomendacijomis

„Sekundė“ dar 2021 metais taip pat rašė apie Skaistakalnio parke susižalojusią moterį. Tąkart atėjusi pasivaikščioti panevėžietė verslininkė ant tako nuolydžio kryptelėjo koją ir griuvo. Po nelaimės ji svarstė, kad galbūt vertėtų bortelį nudažyti ryškia spalva.

Skaistakalnio parko rekonstrukcijos projektą parengusios mažosios bendrijos „Pupa – strateginė urbanistika“ generalinis direktorius Tadas Jonauskis tuomet „Sekundei“ teigė, kad pėsčiųjų ir dviratininkų takai nevienodame lygyje suprojektuoti kaip tik dėl didesnio saugumo. O aukščių skirtumas parinktas pagal Lietuvos dviratininkų rekomendacijas – šitaip dėl saugumo atskiriami pėsčiųjų ir dviratininkų srautai.

Jo nuomone, takų pažymėti dar ir papildoma skiriamąja juosta nėra reikalo – jų kontrastą išryškina ne tik juoda ir raudona spalvos, bet ir skirtinga danga.

T. Jonauskis aiškino, kad dėl tokio sprendimo nei dviratininkams, nei pėstiesiems nėra patogu išlįsti vieniems į kitų taką, o netyčia dviračiu privažiavus prie borto, mažesnė tikimybė nukristi.

Saugumo klausimas

Panevėžio savivaldybės projektų vadovas, prižiūrėjęs Skaistakalnio parko ir jo prieigų sutvarkymo projektą, Tadas Stanikūnas teigia nežinantis argumentų, kodėl pasirinkti tokie sprendiniai.

Jis pripažįsta, kad nebe pirmą kartą iškyla klausimas dėl nevienodame lygyje įrengtų takų saugumo.

Pažymėti takus skiriantį bortelį ryškia spalva, jo manymu, kažin ar padėtų – nuolydis vis tiek liktų.

Jis svarsto, kad galbūt padėtų dviračių tako dangos pastorinimas, tačiau tai kainuotų didelius pinigus, o ir nežinia, kiek tokie dalykai įmanomi technologiškai.

„Ar tas projektuotojų parinktas sprendinys tinkamas? Aš nežinau“, – sako T. Stanikūnas.

Nesaugių yra daugiau

Gyvenęs Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Latvijoje, apkeliavęs didelę dalį Europos dviračių entuziastas, naktinių pasivažinėjimų po Panevėžį organizatorius Ovidijus Bacevičius pasakoja, kad vietose, kur jam teko važinėti, dviračių ir pėsčiųjų takai yra arba atskirti skiriamąja juosta, arba įrengti tolėliau vienas kito. O. Bacevičius sako svetur nevažinėjęs skirtingame aukštyje įrengtais takais.

„Negaliu sakyti, kad tokių nėra. Gal tiesiog nepastebėjau“, – svarsto Ovidijus.

Tokie aukščių skirtumai kaip Skaistakalnio parke, dviratininko nuomone, nėra patogu, ypač šaltuoju metų laiku, kai danga apledėja, pasidengia šerkšnu.

„Užvažiavus ant mažo paaukštinimo, kai slidu, yra didelis pavojus griūti“, – sako O. Bacevičius.

Jo nuomone, dviratininkams pavojingų vietų yra ir daugiau.

Viena tokių jis įvardija ir dviračių taką, vedantį Piniavos link. Juo bevažiuojant takas dingsta prieš autobusų stotelę.

Ne vien kultūros klausimas

O. Bacevičiaus nuomone, kad dviratininkai ir pėstieji nepasidalina tako, dažnai net ne kultūros klausimas.

„Tokia infrastruktūra kol kas jauna, mums nauja, nepakankamai pažįstama. Dviratininkai ir pėstieji dar nežino, kaip elgtis, kad nesusikirstų jų keliai. Ir tai ne kultūros stoka. Tiesiog nėra geros infrastruktūros, kuri atskirtų dviratininkus nuo pėsčiųjų“, – svarsto Ovidijus.

Dviračių entuziastas sako pats važiuodamas atidžiai vertinantis aplinką ir iš karto matantis pavojingas vietas. Nemąstant apie tai ir lekiant dviračiu, ypač posūkiuose, nuokalnėse, iki nelaimės gali būti vienas žingsnis.

O. Bacevičius mano, kad ir Skaistakalnio parke važiuojant link „Ekrano“ marių prie betono tvoros reikėtų pastatyti tokį pat veidrodį, koks būna statomas automobiliams, kad būtų matomi atvažiuojantieji iš už kampo.