Panevėžio krašto dukros Gabrielės Petkevičaitės-Bitės – fiziškai silpnos, bet dvasiškai labai stiprios moters autoritetas, lydėjęs ją visą gyvenimą, išlieka bei stiprėja dešimtims metų po jos mirties praėjus ir laikams bei santvarkoms ne kartą pasikeitus.
Prieš šimtą metų Panevėžyje, Šv. Zitos gatvelėje, miesto burmistro Tado Chodakausko pasistatytas namas į garbingiausių miesto pastatų sąrašą veikiausiai nebūtų patekęs, jei ne viena ypatinga jo gyventoja – pirmajame aukšte butą nuomojusi rašytoja, pedagogė, Lietuvos Steigiamojo Seimo narė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943).
Įpratę ją labiau sieti su Panevėžio rajone esančiu Puziniškiu, kur dvare gimė ir su pertraukomis beveik šešias dešimtis metų gyveno, nepamirštame, kad paskutinius vienuolika metų iki pat mirties Bitė praleido būtent čia, ramioje Šv. Zitos gatvėje.
Iš čia ji kulniuodavo į susitikimus, čia sulaukdavo svečių, pasakodavo, rašydavo.
Ir tegul nėra šiame pastate muziejaus, o tik istoriją primenanti memorialinė lenta ir būrelis entuziastų, puoselėjančių garbiosios panevėžietės atminimą bei jos gyventos vietos aplinką – ši vieta vis tiek labai svarbi.
Architektūrinę, istorinę vertę turintis valstybės saugomas pastatas į LR Kultūros vertybių registrą įtrauktas 1993 metais, o 1996-aisiais prie namo atidengta G. Petkevičaitei-Bitei skirta atminimo lenta.
Atminimo ženklai
Tiesa, 1969 metais šiame bute buvo įrengtas ir ilgokai veikė Panevėžio kraštotyros muziejaus padalinys – G. Petkevičaitės-Bitės memorialinis muziejus.
Dėl itin prastos pastato būklės 2006-aisiais muziejus likviduotas, o patalpas Savivaldybė ketino parduoti. Visgi kilus dalies miesto bendruomenės pasipriešinimui, jas perdavė nevyriausybinei organizacijai – asociacijai „Bitės namai“.
Buvusiame burmistro name dabar įrengti privatūs butai, patalpas čia turi ir Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyrius, o du kambariai priklauso asociacijai „Bitės namai“.
Šioje asociacijos veikloje dalyvauja, Bitės atminimą saugo ir jos namo aplinką puoselėja Lietuvos moterų lygos panevėžietės bei Lietuvai pagražinti draugijos miesto skyriaus nariai.
G. Petkevičaitės-Bitės atminimas Panevėžio krašte išlikęs daugelyje vietų – Kraštotyros muziejuje saugomi rašytojos baldai, daiktai, senos nuotraukos, Puziniškio dvare veikia memorialinė ekspozicija.
Jos vardu pavadinta Panevėžio apskrities biblioteka, yra ir gatvė, o Panevėžio ir miesto, ir rajono savivaldybės G. Petkevičaitei-Bitei yra suteikusios Garbės piliečio titulą.
Panevėžyje, Respublikos gatvėje, prie Juozo Balčikonio gimnazijos stūkso skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės paminklinis biustas, pastatytas rašytojos ir pedagogės 110-ųjų gimimo metinių proga.
Prie koklinių krosnių
Viena iš asociacijos „Bitės namai“ įkūrėjų, nepaprasta G. Petkevičaitės-Bitės kūrybos gerbėja, jos atminimo įamžinimo puoselėtoja, knygų leidėja panevėžietė Jerutė Vaičekauskienė, tarsi kreipdamasi į pačią Bitę, apie apsilankymus jos gyventoje vietoje rašė: „Čia galime pabūti su jumis skaitydami jūsų kūrinius, mokydamiesi iš jūsų gerumo, pilietiškumo, jūsų siekio apginti lietuvių kalbą, tautinę savimonę, papasakoti apie jus jaunajai kartai. Galime pasišildyti prie dar tebestovinčių koklinių krosnių, laukiančių Jūsų – šeimininkės „sugrįžtant ir pakūrenant“.
Su Bite įvairiomis temomis kalbamasi J. Vaičekauskienės knygos „Gabrielė sielos, ne luomo bajorė“ puslapiuose.
Knyga parašyta savotiško interviu su pačia G. Petkevičaite-Bite forma.
Knygos autorė J. Vaičekauskienė ir kiti bendraminčiai pateikia klausimus, o Bitės atsakymai suformuluojami iš jos kūriniuose išsakytų minčių.
Paklausta apie gerumo ugdymą, G. Petkevičaitė-Bitė tarsi atsako savo žodžiais iš knygos „Karo meto dienoraštis“: „Tokių pasikalbėjimų laiku vis galvodavau, kad būtinai į mokyklų programą turi įeiti mokymas artimo meilės, veiklios artimo meilės. Ypač tuo turėtų susirūpinti mažos tautelės, jeigu jos nori išlikti gyvos.“
O į klausimą, ką žmogui reiškia laikas, galėjo atsakyti citata iš savo raštų IV tomo:
„Erdvė ir laikas – tai dvi jėgi, tai du milžinišku, protu nesučiumpamu, ramiu ir tyliu liudininku, be paliovos lydinčių kiekvieną mūsų pakrutėjimą. Erdvė ir laikas – tai draug ir milžiniška harmonija, o gal pasaulių milžiniškas tobulumo ilgėjimasis. To tobulumo ilgėjimosi kibirkštis juk rasi ir kiekvieno žmogaus krūtinėje.“
Ne vadovėlio istorija
Šiek tiek nuo aktyvių darbų atsitraukusios J. Vaičekauskienės gyvenimas ne vieną dešimtmetį sukasi apie G. Petkevičaitės-Bitės atminimo išsaugojimą – pati apie ją rašė, taip pat leido Bitės knygas.
Dabar J. Vaičekauskienės dėka galime skaityti visus tris „Karo metų dienoraščio“ tomus, kuriuos Bitė rašė Pirmojo pasaulinio karo metais. Juose atsiveria tikras, ne vadovėlinis ar kino filmų perteikiamas, to meto žmonių gyvenimo vaizdas.
„Karo meto dienoraštis“ – nenuobodi knyga, ji neprikimšta pamokymų ar aprašinėjimų.
Šie dienoraščiai buvo išleisti dar autorei gyvai esant. Pirmasis tomas – 1925 metais, antrasis – 1932, o trečiojo išleisti Bitė taip ir nespėjo, nors intensyviai dirbo.
Dienoraštis, stokojant popieriaus, buvo užrašinėjamas ant įvairių lapelių, tad rengiant spaudai paskutinį tomą teko rankioti tuos lapelius, juos perrašinėti.
J. Vaičekauskienėi užteko kantrybės ir ryžto surankioti tuos užrašus, sutvarkyti juos ir išleisti.
Aptikusi dienoraščių rankraščius Mokslų akademijos bibliotekoje, panevėžietė kantriai važinėjo į sostinę ne vienerius metus.
Rankraščių išsinešti jai niekas nedavė, tad pačioje bibliotekoje ji skaitė, nagrinėjo, šifravo, perrašinėjo ir 2008 metais skaitytojus pirmą kartą pasiekė trečias „Karo meto dienoraščio“ tomas. Kitus du pirmuosius tomus J. Vaičekauskienė 2011 metais taip pat perleido.
Nepriklausomos Lietuvos kūrėja
Garsiosios kraštietės G. Petkevičaitės-Bitės biografija nagrinėta, aprašyta, pasakota ne kartą.
Prieš 163 metus Panevėžio rajone, Puziniškyje inteligentų bajorų šeimoje gimusi, auklėta meilės, tolerancijos, supratimo dvasia, visada siekusi mokslo, žinių, augo šviesiu, doru žmogumi.
G. Petkevičaitės-Bitės sąmoningumą skatino ir ankstyvas susidūrimas su knygnešyste. Puziniškyje neretai lankydavosi pats knygnešių karaliumi laikomas Jurgis Bielinis. Dvarelyje buvo slepiama spauda.
Tokioje aplinkoje jos lietuviškumas buvo stipriai išugdytas, todėl labai drąsiai ėjo į tautinio atgimimo sąjūdį.
Jos, silpnos sveikatos moters, tiek nuveikta, kad keliems stipriems gyvenimams užtektų.
„Turime nors kartą įsitikinti, kad žmonija vietoje nestovi, kad jos sąmonė tobulėja, kad jos idealai toli nubėgo nuo urvinio žmogaus, kada jis tik kumščiu ir dantimis sau kelią gyvenime skynė“.
G. Petkevičaitė-Bitė
G. Petkevičaitė yra viena iš nepriklausomos Lietuvos kūrėjų. Jos žingsniai laisvės kelyje – ryškūs ir reikšmingi.
Nenuilstanti visuomenės veikėja G. Petkevičaitė-Bitė rašyti grožinę literatūrą kartu su Žemaite ir pradėjo iš sąmoningo suvokimo, kad trūksta lietuviškos dramaturgijos. Buvo ji ir viena iš iniciatorių pastatyti pirmąjį lietuvišką vaidinimą Palangoje.
Bitė dar 1905 metais dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, 1907 metais pirmininkavo steigiamajam Lietuvių moterų sąjungos suvažiavimui. 1920 metais išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą, pirmininkavo pirmajam jo posėdžiui kaip vyriausia delegatė – tuomet ji ėjo 60-uosius metus. Nors iš tiesų vyriausias buvo Simonas Rozenbaumas, tačiau jis nemokėjo lietuvių kalbos.
Pasirinko mokytojauti
1922 metų lapkričio mėnesį rašytoja dar kartą buvo išrinkta į Pirmąjį Lietuvos Seimą. Tačiau jo darbe jau nedalyvavo ir savanoriškai pasitraukė, nes jautėsi reikalingesnė mokykloje nei politikoje.
Direktoriaus Juozo Balčikonio pakviesta, G. Petkevičaitė mokytojavo Panevėžio gimnazijoje, dėstė lietuvių kalbą, pasaulinės literatūros istoriją, senovės istoriją, vokiečių ir lenkų kalbas. Jausdama mokymo priemonių stygių, pati parašė pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį. Gimnazijoje rūpinosi ne tik moksleivių, bet ir mokytojų gyvenimo sąlygomis. Neturtingiems gabiems mokiniams padėdavo skintis kelią į mokslus. Štai kad ir Pumpėnų pradinę mokyklą baigęs ir bernavęs Juozas Zikaras. Vaikinas visomis išgalėmis kabinosi į gyvenimą – ir staliaus darbus dirbo, ir smuiku griežti išmoko, ir į Latviją uždarbiauti važiavo, bet iš vargo glėbio išsiveržti buvo sunku. Tik remiamas G. Petkevičaitės-Bitės, Jono Jablonskio ir kitų mecenatų, galėjo žengti pirmą žingsnį link didžiojo meno.
Nacionalinė vertybė
Bitė visada išliko labai pilietiška ir savo poziciją įvairiais klausimais išsakydavo per publikacijas. Ji prezidentui Antanui Smetonai rašė liūdesio telegramas, jei manydavo, kad jis kraštą valdo neteisingai. Tačiau nesibodėdavo jį pasveikinti ir su pasiekimais.
O 1926 metais Bitė rašė: „Turiu tvirtą įsitikinimą, kad visi seimiečiai […] nelaiko rankos ant tautos pulso. […] Susipratusių inteligentų, atsidūrusių prie valstybės vairo, pareiga nesipūsti, tik imtis pedagogų darbo ir auklėtojo. Nesėdėti tiek kabinetuose, restoranuose, ložose, bet eiti į liaudį, kaip ėjo seniau, nebūdami ministeriais. Kitaip kelias prie žmogiškos kultūros ir valstybės sutvarkymo bus mums tolimas… Ypač tolimas, prigyvenus tokius laikus, kokius dabar turime.“
Aktyvi Bitės veikla tautos švietimo, kultūros, pilietinių teisių gynimo baruose buvo pastebėta ir įvertinta.
1929 metais ji apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, o 1936 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 2000 metais G. Petkevičaitė-Bitės išrinkta į žymiausių šalies moterų penketuką, o 2008 metais paskelbta nacionaline vertybe.
Gimtųjų namų slenkstis
J. Vaičekauskienė atkreipia dėmesį, kad daugelis kadaise G. Petkevičaitės-Bitės išsakytų minčių yra aktualios ir šiandien, o jos įžvalgos tiesiog stebina.
„Ji buvo įvairiapusė asmenybė – išlaikiusi felčerės egzaminus, esant reikalui, gydė, baigusi bitininkystės kursus, tapo bitininke“, – pasakoja knygų leidėja.
Be viso to, G. Petkevičaitė-Bitė užsiėmė labdara, išleido romaną „Ad astra“ ir daug laiko skyrė pedagoginiam darbui, švietimui
„Ryški jos pedagoginė veikla mokant ir vaikus, ir suaugusiuosius, rengiant vadovėlius, aktyviai dirbant kraštotyros srityje“, – sako J. Vaičekauskienė.
Vartant Bitės kūrinius juose galima rasti atsakymus į daugelį klausimų ir apie dvasinį ugdymą, ir apie politiką, santykius šeimoje, tikėjimą, elgesio kultūrą, apie tėvynės meilę.
Svarstydama apie tautiškumą Bitė yra sakiusi:
„Svetima, kad ir gražiausia gamta, tai vis tiek, kaip svetimi, nors ir tobuliausi žmonės. Galima jie gerbti, jiems lenktis – vis tiek jie mums neatstos nei mūsų tautiečių, tarp kurių gimėm, augom ir gyvenam, juo labiau brolių, seserų, tėvų, iš kurių mes kasdien daug gero patiriame ir kurie mums patiems taip reikalingi, kaip oras kvėpuoti.“
Arba: „Šiandien aš negaliu sau įsivaizduoti doro lietuvio, kuriam nebūtų brangus jo tėvų namų slenkstis (..) Ta mūsų pilkoji žemelė riša mus, daro iš mūsų vieną šeimą, rodosi, be jos ir mes žūtume, nutrūktų mus vienijęs ryšys“.
Tobulėjimas, idealo siekimas – viena svarbiausių Bitės temų.
Ji rašė: „Turime nors kartą įsitikinti, kad žmonija vietoje nestovi, kad jos sąmonė tobulėja, kad jos idealai toli nubėgo nuo urvinio žmogaus, kada jis tik kumščiu ir dantimis sau kelią gyvenime skynė.“
Bene geriausiai šios kilnios moters asmenybę apibūdina tokie žodžiai: „Mano aukuras – ne akmuo ir ne auksas! Mano aukuras – tai žmogaus širdis!“
