Arvydas Gudas: man svarbu pažinti, kas aš esu

Arvydas Gudas – menininkas, dirbantis su sunkiai aprėpiama disciplinų įvairove. Panevėžyje ar Vilniuje atėję į spektaklį galite susidurti su jo kurta scenografija, kostiumais ar vaizdo projekcija, o Panevėžio gatvėse neabejotinai esate praėję pro jo kurtus plakatus.

Šio menininko fotoobjektyvui priklauso kiekviena Juozo Miltinio dramos teatro spektaklio akimirka ir aktoriaus portretas – šiame teatre Arvydas dirba fotografu.

Interviu su A. Gudu – kaip susidomėjo fotografija, ką laiko savo autoritetais ir kodėl visai norėtų būti atleistas iš darbo.

Jūsų biografija ypač plati – esate fotografas, scenografas, kostiumų dailininkas, kuriate tapybos, skaitmeninės grafikos darbus, netgi grafičius. Kodėl renkatės dirbti su tiek įvairių disciplinų?

Nes viena gali atsibosti, man reikia pusiausvyros. Pabosta fotografuoti – atsisėdi ir pieši. Taip neprievartauji vienos disciplinos, lyg nuo to priklausytų tavo pragyvenimas. Estetikos, etikos suvokimai, kompozicija visur yra daugiau ar mažiau tokie patys – vis tiek komponuojame ar dėliojame kokį nors pasakojimą. Tačiau prie skirtingų disciplinų veda skirtingas prisilietimas. Pasiėmus kitokią medžiagą, kitokį įrankį kartais atrodo, kad veikia visai kitos smegenų dalys.

Kurie menai jūsų gyvenime atsirado pirmieji? Kas patraukė rinktis menininko kelią?

Tėvai sako, kad menu pradėjau domėtis vos pradėjęs vaikščioti. Būdavo giminės šventės, privažiuodavo dėdžių, tetų. Dar labai mažas eidavau prie jų ir prašydavau, kad ką nors nupieštų. Aišku, jie pripiešdavo visokių nesąmonių, bet man labai patikdavo stebėti, kaip dėliojasi linijos. O po to pradėjau net ne piešti, o tiesiog dėliodavau daiktus. Būna, vaikai statosi visokias būstines, susideda iš pagalių kokią nors kompoziciją. Tai va taip aplink save dėliodavau pasaulį. Dariau bardaką, bet tokį savitą. Nuo pat pradžių kūryba man buvo žaidimas. Nepuoliau būti dailininku, aplinkoje mane žavėjo daiktai, pasaulis nuo mažiausių smulkmenų.

O kaip tėvai žvelgė į jūsų polinkį į menus?

Mano aplinkoje nebuvo ko nors tokio, kas mane labai varžytų, ypač šeimoje. Mama išplaukusi iš pasakų, skaitanti daug knygų, o tėvas labai griežtas. Dėl to tebūdavo vienintelė sąlyga – jei jau užsiimi, turi padaryti iki galo. Ši sąlyga visad iškildavo tada, kai pradėdavau lankyti būrelį. Net jei jis man ir nepatikdavo, vis tiek turėdavau pusę metų lankyti. Taip pasimokius vieni ar kiti įgūdžiai ir užsilikdavo.

Džiaugiuosi, kad šeimoje nebuvo nusistatymo „iš šito negali gyvent“ – juk labai dažnai tėvai žiūri iš praktinės pusės.

Vargu ar kada įmanoma jus sutikti be fotoaparato rankose. Dauguma jus žino kaip fotografą. Kaip susidomėjote šiuo menu?

Pradžia buvo labai praktiška. Antrame kurse, kai Šiauliuose studijavau bakalaurą, pradėjau dirbti Pasvalio kultūros centre. Ten buvo trys mėgėjų teatrai. Iki tol su teatru nebuvau susidūręs, spektaklyje lankiausi gal vieną kartą. Mūsų į juos niekas nevesdavo – nebuvo nei tokių žmonių, nei tokio įpročio.

Kultūros centre turėjau kurti scenografiją, renginių apipavidalinimą. Vykdavo daug repeticijų, o jose viskas nuolatos kartojama. Atsimenu, pakalbėjau su jaunėliu broliu, gyvenančiu Anglijoje, kad būtų įdomu įsitaisyti fotoaparatą – vis tiek turiu sėdėti tose repeticijose, tai bent galėčiau pasivaikščioti, pafotografuoti. Ir prieš kokius 7 metus, atsimenu, atvežė brolis tokį krepšį, o ten – nedidelis fotoaparatas ir du objektyvai. Pamažu įpratau jį pasiimti su savimi – eidavau į užkulisius, pasivaikščioti. Ir dabar visuomet turiu jį su savimi.

Nesureikšminu fotografavimo. Tiesiog užkliūna kas nors už akies tolumoje – pavyzdžiui, va, ten, babytė sėdi (rodo) – tokius kadrus ir renku. Niekada nežinai, kas bus už kito kampo, kokiam skersgatvy ką sutiksi, su kuo prasilenksi, kas tave užkalbins. Įdomu po kurio laiko žiūrėti į fotografiją, kuri kadaise atrodė nereikšminga – mes, žmonės, keičiamės, kinta mūsų moralė, į įvairius nutikimus mes žvelgiame skirtingai ir po kiek laiko žiūrint į tas pačias nuotraukas kyla visai kitos mintys.

Mėgstu fotografuoti ir netaupyti – man tie paveiksliukai tiesiog patinka.

Dauguma jūsų fotografijų nespalvotos. Kokius pranašumus, jūsų akimis, siūlo tokia fotografija, kodėl dažniausiai renkatės ją?

Nespalvotas fotografavimas leidžia lengviau fokusuoti. Pavyzdžiui, čia (rodo į tvenkinio panoramą), jeigu rinksiesi fotografuoti nespalvotai, atsiras linija, dėmė, horizontas, išryškės šviesa, įvairūs jos perėjimai, o jei nuotrauka bus spalvota, bus daug žalios spalvos, viskas susilies į vieną ir atsiras vos kelios dėmės – dangus ir žemė.

Mėgstu fotografuoti tamsoje, prietemoje – kai fotografuoji skaitmeniniu fotoaparatu, šviesa pradeda lūžinėti, atsiranda kitokie atspalviai. Nespalvotai fotografuojant gali išgauti stiprų tamsos ir šviesos kontrastą, o fotografuojant spalvotai liktum violetiniu veidu.

Ar yra fotografijos žanras, kuris jus traukia labiausiai?

Man patinka groteskiški vaizdai, visad mėgau karo fotoreportažus. Dažnai nueinu į kavinę ir pasiimu tuos pačius albumus vartyti. Pavyzdžiui, karo fotografo Donaldo Makolino „Miegoti su vaiduokliais“. Gyveni saugioj aplinkoj, žinai, kad nieks prie tavęs neprisikabins, su šakėm nesmeigs, o tuose fotoalbumuose visiškai kitaip, visiškai kitoks gyvybės supratimas. Man įdomu, kaip tu gali įamžinti žiaurumą, pats tuo nepersiimdamas. Reporteriai pasakoja, kad kurį laiką pabuvus karo zonoj šleikštulys pasensta, atrodo, tavęs niekas nebepaliečia – tu tiesiog stebi.

Vienokiu ar kitokiu aspektu karo reportažai imponuoja daug gražių dalykų – rizikuodamas savo gyvybe, sieki parodyti žiaurumą tam, kad jis baigtųsi. Tačiau žiaurumas vis tiek tęsiasi – kartais atrodo, jog tai bergždžias darbas.

Norėtumėte vykti į karo zoną?

Nebent pakliūčiau atsitiktinai. Specialiai važiuoti, kad mane pašautų… ne. Reporteriai siekia parodyti žiaurumą tam, kad jis nesikartotų, tačiau kartais įvyksta atvirkščiai – nuo to atbunkama. Kuo toliau karas nuo tavęs, tuo labiau – jei konfliktas vyksta kokioje Afrikos šalyje, tarp kitų kultūrų žmonių, jis rūpi daug mažiau.

Prasidėjus karui Ukrainoje atsirado visai kitas jautrumas, visi ėmė cenzūruoti nuotraukas, uždengti veidus ir pan. Tačiau tai nelemia, kad žmonija vėl nesielgs lygiai taip pat. Anksčiau žmogų galėdavai labai lengvai išgąsdinti – siaubo filmu ar kokiu nors efektu. O dabar siaubas, atrodo, lyg praplaukia pro šalį.

Labiau norėčiau vykti pas kokias nors tauteles – į Pietų Ameriką ar pan. Daugybė fotografų, kurie fotografavo skausmą, ant to skausmo užaugino savo karjerą. Tas paradoksas manęs nežavi.

Nėra daug jūsų fotografijų, kuriose nesutiktumėme žmonių. Kodėl jus traukia fotografuoti žmones?

Jie iškart nuotrauką pagyvina, yra netikėtumo momentas. Žmogus visados juda ne taip, kaip aš noriu. Eini pro skersgatvį ir matai praeivį – meldi sau tyliai, kad jis eitų į kairę, o šis nusuka į dešinę. Visai ne ten, kur man reikėjo.

Žmogus su savimi nešasi savo laiką, tam tikrą svorį. Rūbai, kostiumas, detalės, o kartais koks nors jo veiksmas patraukia. Nors kartais ir nudžiūvusio medžio stagaras vidury lauko gali įdomiai atrodyti.

Fotografuojate nuolat, o užfiksuotais kadrais kasdien dalinatės savo socialinių medijų paskyrose. Atrodo, lyg jūsų gyvenimas yra neatsiejamai persipynęs su fotografijos mediumu. Ar manote, kad menininkas turi gyventi savo kūryba, ar visgi reikalingas atstumas?

Negali kurti, jei neturi pasakojimo svorio. Intensyvus sezonas teatre – repeticijos, premjeros, fotografavimas į kairę ir į dešinę – neišvengiamai atsibosta, kad ir koks įdomus procesas būtų, ilgainiui jie visi ima atrodyti vienodai.

Dėl to yra labai gerai pasiimti dviratį ir tiesiog važiuoti kur nors į gamtą, pas senelį, pas gimines. Mėgstu sėsti į autobusą ir nuvažiuoti į Joniškį, pas senelio gimines, nepaisant to, kad per gyvenimą buvom susitikę du kartus – ir tai per laidotuves. Tiesiog aplankyti, nes įdomu, nes man svarbu pažinti, kas aš esu. Žinau, kaip atrodau, kaip rengiuosi, nešuosi su savimi nuotrupas iš žmonių, kuriuos sutikau, kurie mane suformavo. Mano močiutės jau nebėra, bet ji man paliko pamokymų, prisiminimų. Tai man visada įdomu.

Nereikia visada būti centre, žinoti, kas dedasi aplinkui. Mes negebame atsitraukti, tiesiog nežinoti. Bet kurioje disciplinoje, kaip ir bet kuriuose kituose darbuose, būna intensyvesnių laikotarpių, būna ne tokių intensyvių – reikia atsitraukt. Įdomiausios mintys, su kuriomis gali ką nors nuveikti, atsiranda visiškai netikėtai, nebandant jų specialiai iš savęs ištraukti.

Jei nemylėsi savęs, būsi tik tuo darbu, kurį sukuri. Nepaisant to, ateis momentas, kai pabos, ką darai. Arba kai pasikeis aplinkybės ir staiga tavęs nebereikės. Ir kai nebegalėsi atlikti savo darbo, tavęs tarsi nebebus.

Visad reikia atsitraukti, kad žinotum, kas esi, nes po to pradėsi galvoti, kad tai, ką tu darai, ir esi tu. Bet taip nėra! Savo fotografijas ir piešinius laikau dienoraščiu.

Jūsų biografijoje daugybė scenografijos darbų, pastarieji – opera „Strazdas – žalias paukštis“ (rež. J. Vaitkus), ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ (rež. K. Siaurusaitytė) , „Camino Real“ (rež. J. Kuprevičius). Taip pat esate baigęs scenografijos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Kuo jus traukia scenografijos ir kostiumų kūrimo procesas?

Man patinka kolektyvinis darbas, kad mane kviečia kartu dirbti, pasitiki. Patinka, kiek daug įtakos kūriniui galiu padaryti. Juk viskas prasideda nuo keleto žodžių, minčių. Scenografijos kūrimo procesas neleidžia savęs sodinti į kokį nors braižą – su skirtingais režisieriais atsiranda visai kitokie priėjimo būdai ir sprendimai. Dar patinka, kad scenografijos kūrinių nepasilieku pats sau.

Gera dirbti su žmonėmis, su kitais kūrėjais. Jie turi visai kitokių idėjų ir sumanymų. Ir būna puiku, kai jais galima visiškai pasitikėt – tada negaila laiko, galima skirti daug savęs, daryti daug bandymų. Būna, reikia kurias nors idėjas atmesti, bet kai šimtu procentų pasitiki žmogumi, nieko negaila. Kai nelabai pasitiki kolegomis, kyla konfliktų – kodėl jis nori ką nors keisti, kai tau atrodo, kad esamasis variantas daug geresnis? Yra ir taip pasitaikę.

Kiekvienas nori apginti savo idėją, o jeigu ji nebūna bendra, lieka kompromisas. Bet manau, kad kūryboje daug kompromisų negali būti.

Ar yra kūrinys, kuriam norėtumėte sukurti scenografiją?

„Šimtas metų vienatvės“ (juokiasi). Dar nežinau, koks būtų sprendimas, bet dabar, kai skaitau šitą kūrinį (Gabrielio Garsijos Markeso romaną – aut. past.), man taip ten viskas žavu.

Dabar prisiminiau kanadiečių kilmės režisierių Robertą Lepažą – jis kelis ar net kartais keliolika metų stato spektaklį. Atvyksta, padirba, atsitraukia. Man imponuoja jo smulkmeniškumas, sprendimai. Norėčiau turėti galimybę tokiu pat principu imtis „Šimto metų vienatvės“. Bet gal čia paprasčiausiai dėl to, nes dabar skaitau tą knygą.

Šie metai jums kupini pasiekimų – įvertintas Panevėžio meno ir kultūros premija, taip pat – „Lietuvos spaudos fotografijos“ „Auksinio kadro“ apdovanojimu. Ką jums reiškia šie įvertinimai?

Jaučiu, kad yra tam tikros žmonių grupės pritarimas. Nors aš nieko ilgai nedarau, aš ilgai dar net negyvenu. Apdovanojimas yra pagerbimas, bet tik tame mažame apdovanojančių ratelyje, kitiems žmonėms tai nieko nereiškia. Tai tarsi užtikrinimas, kad eini teisinga linkme. Tai paskatina.

Žinoma, kadangi dabar gyvenam projektų pasauly, kai priklausai kokiai sąjungai ir esi įvertintas, tave mažiau kamantinėja. Kai rašai paraišką ir pamini įvertinimus, pasidaro daug lengviau, niekas nebeprašo jokių rekomendacijų. Pats sau ja galiu būti. Pasilengvini gyvenimą, kad jame kiltų mažiau klausimų.

Esu aplinkoje, kurioje galiu daryti taip, kaip man atrodo tinkama, dirbu teatro fotografu, esu išugdęs savo metodiką, kaip turėčiau dokumentuoti. Man gerai, kad darau, ką noriu, ir dar už tai pinigus moka.

O gal kada nors atleis iš darbo. Visai norėčiau, kad mane atleistų… Man visai patinka, kai atleidžia, tada reikia kažką keisti, galvoti. Kad nebūčiau visą laiką tvirtai stovintis.

Kas jus įkvepia, kokių menininkų darbus laikote autoritetais?

Visada patiko dokumentalisto Vernerio Hercogo darbai, taip pat, kad ir kaip neoriginaliai skambėtų, Andrejaus Tarkovskio, Belos Tar, Federiko Felinio, Žano Luko Godaro.

Mane visad žavėdavo tie judantys paveiksliukai. Man kartais sako, kad per daug jų žiūriu. Bet labai juos mėgstu. Kartais žiūriu labai blogus filmus, specialiai jų susirandu. Kartais pamatai visai įdomių elementų.

O fotografai man patinka tie, kurie atrodo netingūs, judantys. Pavyzdžiui, Viljemas Kleinas – mados fotografas, kuris fotografavo tiek madą, tiek Amerikos gatvių kasdienybę. Domina jo platus diapazonas ir pats žmogus, asmenybė. Vis tiek mus sužavi ne vien darbai, bet ir dalelė paties žmogaus.

Gal kolekcionuojate kitų fotografų darbus ar dailininkų reprodukcijas?

Turiu kelias Romualdo Rakausko nuotraukų kopijas. Niekada nebuvau jo sutikęs, bet viename fotografijos savaitgalyje sutikau jo dukrą. Kalbėjomės ir ji pasiūlė apsikeisti nuotraukomis. Iš mano nuotraukų išsirinko pievą, kurią nufotografavau važiuodamas į Lazdynus – pievą, pilną elektros stulpų. Sako, tėtis visada iš savo nuotraukų stulpus ištrindavo, nė vienoje fotografijoje jų nepalikdavo.

O aš išsirinkau nuotrauką, kurioje vaikas siauroje gatvelėje nueina į šviesą.

Kai nesutinki žmogaus, jo kūryba visai kitaip gali atrodyti. Dėl to kartais specialiai vengiu susitikti. Man labai patinka menininkai, kurių jau nebėra, nes tada iš jų gali pasiimi tik tiek, kiek pačiam reikia, ir tik tokius aspektus, kurie pačiam artimi.

Kaip autoritetus paminėjote daug kino kūrėjų. Ar turėdamas progą pats norėtumėte sukurti filmą?

Išties norėčiau. Netgi kartais užsirašinėju sapnus, imu dėlioti kadruotes, pasirašinėti, kokie turėtų būti perėjimai. Kodėl ne – Godaro prisižiūrėjęs imi galvoti, kad gali montuoti, kaip tik nori. Tereikia žinoti, kuo istorija pasibaigs ir kaip ją papasakosi. Svarbiausia, kad gera muzika būtų, kaip italų, tokia „Krikštatėvio“ motyvų – kad ir dviratį vagia, vis tiek ta pati muzika skamba.

Ką patartumėte pradedančiam menininkui? Galbūt yra kas nor, ką pats būtumėte norėjęs žinoti savo kelio pradžioje?

Gal atsakymas yra išbandyti kuo daugiau skirtingų disciplinų, negalvojant apie atlygį – tiesiog dėl patirties. Patariu visiems molį paimti palipdyti – ateina visai kitokios mintys.

Taip pat patarčiau žiūrėti daugiau į kūrinių originalus – eiti į muziejus, galerijas. Dabar esam įpratę į viską žiūrėti per ekraną – bet jame nieko nepamatysi. O nuvyksti į Paryžių, atsistoji prieš paveikslą ir apšąli. Galerijose kokybiškas apšvietimas, gali matyti, koks darbo medžiagiškumas. Gyvai pamatyti kūriniai visai kitaip paveikia.

Manau, dar svarbu susitikti su kuo skirtingesniais žmonėmis. Jei apsistatysi vienais ir tais pačiais draugais, kurie tesakys, kad tu puikus – kas iš to? Turi būti kažkas, kas kritikuotų, kad pergalvotum savo darbus, mintis. Kad turėtum galimybę suvokti, jog reikia ką nors keisti, o gal pabandyti ką nors naujo, gal išvis – sustoti ir atsitraukti.

Kokie darbai laukia jūsų ateityje?

Mažas galvodavau, kad jei garsiai pasakysiu, apie ką svajoju – neišsipildys. Bus tų darbų. Vienas kitas. Bet labiausiai norėčiau pamiegot ir paskaityt. Kas iš tos darbų krūvos – pliusiukų ant antkapio niekas nepridėlios.

Kaip tik su drauge kalbėjom, kad visada, kai susitinki pažįstamų, visi klausia vieno ir to paties „Na, ką dabar statysi?“ Tarsi jei nežinai, ką veiksi penkerius metus į priekį, jau blogai.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Aistė ŠIVYTĖ