Šimtametė: „Esu tikras stebuklas“

Triženklį jubiliejų švenčianti panevėžietė Genovaitė Dūdienė juokauja dar neturėjusi tokio „skaitlingo“ gimtadienio, tad nelabai ir žinanti, kaip jį reikėtų tinkamai paminėti.

Bet čia pat surimtėjusi priduria: šis šimtmetis – tarsi liudijimas, kad gyvenime išties esama stebuklų, kurių vienas – ji pati.

Moteris prisipažįsta nebesuskaičiuojanti, kiek kartų mirtis alsavo jai į nugarą. Tačiau Dievulis tikriausiai turėjęs kitą planą.

Tarp skurdo ir patriotizmo

Akivaizdu, kad Genovaitės pasas meluoja: nors vaikščioti padeda lazdelė, šimtametei akinių nereikia. O skaito ji išties daug – pradedant kasdien iš pašto dėžutės išimama spauda ir baigiant knygomis. Galėtų valandų valandas diskutuoti apie nūdienos Lietuvos ir užsienio politines aktualijas.

Nors gyvenimas panevėžietės nelepinęs, ji į viską stengiasi žiūrėti pozityviai, su humoru. Svarsto, galbūt tai ir padėjo sulaukti tokio solidaus amžiaus.

„Yra tokia daina: „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku.“ Tai aš gimiau pačiu baisiausiu laiku. Išgyvenau karą, artimųjų netektis, ištvėriau devynias operacijas, bet sulaukiau šimto metų. Man atrodo, kad esu tikrų tikriausias stebuklas. Ir dabar galiu pasakyti, kad gyvename kaip tikri karaliai“, – šypsosi šimtametė.

Genovaitei vaikystė teko itin sunki. Lietuvos savanoris tėtis kovose už laisvę prarado sveikatą, tad mirė vos 43-ejų palikęs jauną žmoną ir šešis vaikus.

Kadangi Genovaitė buvo vyriausia, jai teko ne tik padėti mamai prižiūrėti mažesnius broliukus ir sesutes, bet ir šeimai uždirbti duonos.

Troškūnuose gyvenusi šeima bandė verstis tik iš savo ūkio, tad mergaitei tekdavo kiaules šerti, karves melžti, ravėti daržus. Deja, mama neturėjusi galimybės smalsios ir talentingos dukros išleisti į mokslus.

„Pamenu, tėtį palaidojome ir vos po savaitės atėjo kareiviai ieškoti, kur gyvena Lietuvos savanoris. Mama pasiūlė važiuoti į šalia esančias kapinaites ir išsikasti. Mirus tėčiui, mūsų vargai tik prasidėjo“, – prisimena G. Dūdienė.

Pranašiška vestuvių diena

Mamos namus palikti Genovaitė planavusi anksti, vos sulaukusi pilnametystės. Tačiau prasidėjęs karas ne tik išdraskė jos šeimą, bet ir pražudė mylimąjį.

Našle ji liko praėjus vos kelioms dienoms po vestuvių.

Kaip dabar pamena šimtametė, ją įsimylėjo devyneriais metais vyresnis jaunuolis iš gretimo kaimo. Baimindamasis, kad bus pašauktas į frontą, o mylimoji nelauks, kol grįš, ant kelių klūpėjo, kad Genovaitės mama sutiktų atiduoti savo dukros ranką ir širdį.

Įsimylėjeliai susituokė tuščioje Troškūnų bažnytėlėje, mat tuo metu visi ruošėsi karui.

„Kunigas uždegė dvi žvakeles, bet vyro žvakelė netikėtai užgeso. Tai buvo pranašiškas ženklas“, – kaip dabar pamena panevėžietė.

Ir išties vos po kelių dienų įvyko tragedija.

Nors ir oficialiai susisaistę, sutuoktiniai nusprendė dar kurį laiką pagyventi atskirai, kiekvienas pas savo tėvus. Bet Genovaitė, mamos patarta, atvyko pas sutuoktinį paprašyti, jog šis su visa šeima bent laikinai persikeltų į nuošalesnę mylimosios tėvų sodybą, mat pačių trobesiai stovėję prie pat pagrindinio kelio, kuriuo jau traukė vilkstinės rusų karių. Dalis kareivių laikiną poilsio vietą buvo įsirengę mylimojo tėvų sode.

Tačiau trauktis ir palikti užgyventą turtą, gyvulius vyro tėvai ir jis pats nenorėjęs. Sakė, jeigu pradės bombarduoti, bomba galinti nukristi ir ant Genovaitės sodybos.

„Nepavykus įkalbėti, patraukiau namo. Einu ir girdžiu baisų ūžesį – nuo Panevėžio trys lėktuvai leidžiasi žemyn. Pirma bomba buvo paleista būtent į vyro šeimos sodybą, kur po tankiais medžiais buvo apsistoję daug rusų kareivių. Užmušė juos visus ir visą vyro šeimą – penkis žmones“, – tos kraupios dienos išgyvenimus pamena šimtametė.

Lemtingi atsitiktinumai

Po sprogimo užvirtus mūrinei namo sienai ir kilus didžiuliam gaisrui, vietoje žuvo ir Genovaitės vyras. Iš po griuvėsių atkasus kūną, ugnis nepalietusi buvo tik tos marškinių dalies, kur kabojo jo brolio kunigo dovanotas šventintas medalionas.

Kartu su Genovaitės ateitimi bomba nusinešė ir mylimojo tėvų, ir jo brolio, kuris miške saugojo šeimos arklius, dukryčių gyvybes – mergaitėms tebuvo metukai ir treji.

„Man atrodo, kad nėra nė vienos kartos, kuri būtų nugyvenusi ramų ir laimingą gyvenimą – nežinia, ar ši karta nepatirs savų iššūkių.“

G. Dūdienė

Iš visos šeimos, tuo metu buvusios namuose, išsigelbėjo tik penkiametė žuvusiųjų sesutė, mėgdavusi žaisti kieme iškastuose apkasuose. Prisinešdavo žaisliukų ir ištisas dienas ten tūnodavo.

„Nukritus bombai ant namų, ji vienintelė išsigelbėjo – kaip dabar matau tą vaizdą: penkiametė skeveldrų sužalotomis kojomis vaikšto po ugnies apimtą sodą. Tikras stebuklas, kad vos prieš akimirką pati buvau išėjusi iš šių namų. Jeigu vyro šeima būtų nusprendusi eiti kartu su manimi ir pradėję pakuotis daiktus, su jais būčiau žuvusi ir aš“, – kokius sukrėtimus teko išgyventi, pasakojo G. Dūdienė.

Netekčių skausmas

Karo audros palietė ir Genovaitės artimuosius. Buvusio Lietuvos savanorio šeima atsidūrė tremiamųjų sąrašuose. Tačiau į Sibirą išvežė tik jos mamą ir vieną iš seserų. Broliai, išėję į miškus, buvo nušauti – vienam tebuvo 19-a, o kitam 21-eri.

Abu atgulė Troškūnuose esančiuose partizanų kapeliuose.

„Mamytė ir sesuo grįžo iš Sibiro po dvylikos metų tremties. Deja, ilgai nebegyveno – tokios atšiaurios sąlygos sugadino sveikatą. Mama pasakojusi, kad sesutė turėjo labai ilgus gražius plaukus. Nuo šalčio ir naktį iškvepiamo oro plaukai tiesiog prišaldavo prie gulto. Mamytė keldavosi ryte ir šildydavo vandenį, kad sesutės plaukai atšiltų ir ji galėtų atsikelti“, – pasakojo G. Dūdienė, pati nuo tremties daug metų slapsčiusis pas giminaičius. Taip ir su antruoju vyru susipažinusi.

Genovaitė atvira: ši santuoka buvusi ne iš meilės, o labiau iš išskaičiavimo. Ištekėjusi ir pakeitusi pavardę, manė, kad taip galės pasislėpti nuo persekiojimų.

Bet saugumiečiai vis tiek ją surado. Todėl su vyru, palikę namus Panevėžyje, Radviliškio gatvėje, persikėlė gyventi į sostinę.

Tačiau šeiminis gyvenimas nesiklostė. Genovaitės teigimu, antrasis vyras neleido jai nei mokytis, nei dirbti. Be to, ją itin palaužė vaikučių netektis. Du kartus po savo širdimi išnešiojo vaikelius, ir abu gimdymai net ir didžiausioje Vilniaus ligoninėje pasibaigė kūdikių mirtimi.

„Žmogui sudėliotas likimas be jo žinios ir norų, – sako šimtametė. – Dievulio planai kitokie. Aš meldžiuosi kiekvieną dieną ir dėkoju, nes nežinau, ką dovanos rytojus. Ištvėriau devynias operacijas – kiek kartų galėjau po jos nebeatsikelti. Bet tikriausiai buvo lemta.“

Slegianti vienatvė

Pasak G. Dūdienės, tik išsiskyrusi su vyru ir grįžusi į Panevėžį ji pradėjusi pagaliau gyventi. Vaikystėje dėl skurdo, vėliau dėl saugumo persekiojimo ir valdingo sutuoktinio negalėjusi mokytis, stengėsi atsigriebti už visus tuos metus – kur tik galėjo, ten lankė įvairiausius kursus.

Auksines rankas turinti Genovaitė – ne tik puiki mezgėja, siuvėja: dar ir sienas išmoko tinkuoti. O jos kuriamos puokštės keliaudavo į parodas net už Atlanto.

Panevėžietė daug metų buvo kviečiama šeimininkauti vestuvių, krikštynų, jubiliejų vaišėms. Ko tik imdavosi, jai viskas puikiai sekdavosi. O po darbų skubėdavusi šokti tautinių šokių, ne vienoje dainų šventėje dalyvavusi.

Jos artimieji svarsto: jeigu močiutė būtų galėjusi žinių semtis aukštojoje mokykloje, tikrai būtų daug pasiekusi.

Daugiausia metų G. Dūdienė dirbo Laisvės aikštėje esančioje vaistinėje. Kaip juokauja, nors dažniausiai kasoje, bet buvusi tikra pastumdėlė – kur reikėjo pagalbos, ten ir skubėdavusi. O tuometėje centrinėje vaistinėje dirbo kone penkios dešimtys žmonių.

„Buvo nuostabus ir be galo draugiškas kolektyvas, – prisimena. – Visos buvome beveik bendraamžės, bet likau tik viena aš – paskutinė draugė mirė prieš dvejus metus.“

„Išties liūdna, kad beveik visos draugės jau išėjusios, o iš gausios šeimos likau tik aš ir sesuo. Ji už mane vienuolika metų jaunesnė, bet jos sveikata jau nebeleidžia bendrauti. Nors dabar gyventi išties geriau, bet nėra lengviau, nes šimtą metų sutinku būdama vieniša“, – kiek graudinasi Genovaitė.

Per savo gyvenimą ji sako mačiusi visko. Girdėdama kalbas, kad karo šmėkla galinti ir vėl paliesti Lietuvą, suprantanti, kad kiekviena karta turėjo ir turės savo iššūkių ir sunkumų.

O Genovaitei tokiais momentais labiausiai padedanti malda.

„Man atrodo, kad nėra nė vienos kartos, kuri būtų nugyvenusi ramų ir laimingą gyvenimą – nežinia, ar ši karta nepatirs savų iššūkių. Kada man būna sunku, meldžiuosi: Dievuli, juk esu Tavo vaikas, mane pasilikai, tai kaip dabar nebegloboji. Ir tai padeda“, – savo receptu, kaip įveikti gyvenimo sunkumus, dalijasi šimtametė.