Geras kaimynas kartais ir už giminaičius artimesnis. Ne veltui ir liaudies išmintis byloja – pirk ne namą, bet kaimynus.
Nors visi žinome, kaip svarbu gražiai sugyventi su aplinkiniais, visgi kartais kaimynystė gali ir apkarsti.
Savo pašnekovų klausiame, kokius santykius jie palaiko su kaimynais? Šiltai bendrauja, apsiriboja paprastu „labas“? Ar tikrai geras kaimynas – laimingų namų dalis?
Birutė DZEŽULSKIENĖ
Atlikėja
Visiškai sutinku su liaudies išmintimi! Iš asmeninės karčios patirties galiu paliudyti.
Buvo, kad ištikus nelaimei pirmiausia teko kreiptis būtent į kaimynus. Staiga sušlubavus artimo žmogaus sveikatai, prireikė pagalbos laukiant greitosios medikų, tad pirmiausia kreipėmės į gyvenančiuosius greta.
„Su kokia žinute ir emocija eini prie žmogaus, tą dažniausiai gauni atgal.“
Skirtingai nei greitoji medicinos pagalba ar policija, kaimynas gali atbėgti per minutę. Ir po prasiautusios pūgos sniegą maloniau kasti su kaimynais, ne vienam.
Visa mano šeima su kaimynais ne tik labinamės. Turėdami minutę kitą laisvo laiko mėgstame ir ilgiau pasišnekučiuoti įvairiomis temomis.
Blogų patirčių su kaimynais neturime – manau, su kokia žinute ir emocija eini prie žmogaus, tą dažniausiai gauni atgal.
Vidmantas ŽUKAUSKAS
Panevėžio butų ūkio direktorius
Gyvenu privačiame name, tad ir santykiai su kaimynais kiek kitokie nei gyvenant daugiabutyje.
Palaikome šiltus santykius. Vienas kitam nelendame į akis, bet visuomet pasilabiname, pakalbame apie derlių, pasidaliname patarimais, kaip kovoti su kenkėjais.
Kai tiek metų gyvename, natūralu, kad puikiai pažįstame tuos, kurie yra šalia. Žinome ir vaikų, anūkų vardus. Kitaip ir negali būti.
„Natūralu, kad puikiai pažįstame tuos, kurie yra šalia. Žinome ir vaikų, anūkų vardus. Kitaip ir negali būti.“
Sakoma, kad tėvų ir kaimynų nepasirinksi. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi šalia kaimynų ir nežinoti nei jų vardo, nei telefono numerio ar net nesisveikinti.
Buvo laikas, kai kartu su kaimynais vakarodavome kepdami šašlykus. Prieš dvidešimt ar penkiolika metų tikrai būdavo tokių pasisėdėjimų.
Tada buvome jauni. Dabar vaikai jau užaugę, turime ir anūkų, nuolat plečiasi savo kraujo žmonių ratas. Žiūrėk, tai vieni vaikai atvažiavo, tai kiti, dar kitą savaitgalį pats kur nors išvyksti. Todėl džiaugiuosi, kai atsiranda laisvas savaitgalis, kurį galiu skirti tik sau.
Rima GUDIENĖ
Rožyno gyventoja, senjorė
Neatsidžiaugiu laime turėti puikius kaimynus, o ypač kaimynes. Juokaudama galiu pasakyti, kad tokių net pati sau galėčiau pavydėti.
Štai artimiausia kaimynė Bernadeta, kurią vadinu Beta, didžioji mano pagalbininkė, kai man tenka išvykti ilgėlesniam laikui. Patikiu Betai savo katytę Princesę, kaimynė ja puikiai pasirūpina. O kur nors išvykdama Beta man prižiūrėti palieka savo šuniuką Niką.
Kita nuostabi artima kaimynė Algytė, kaip ir aš, labai myli gėles. Su ja ir su tolėliau gyvenančia Elenute keičiamės augalų sėklytėmis, daigais, auginame tokias pat gėlės ir džiaugiamės vienos kitų darželiais.
Su kaimyne Liuda taip pat keičiamės gėlių daigais, o dar toji kaimynė, jei tik vakarais nepamato mano namų languose šviesos, būtinai skambina, teiraujasi, ar man ko nenutiko, rūpinasi. Esu labai jai dėkinga už dėmesį ir rūpestį.
„Man sunkiai įsivaizduojama tai, kad pasitaiko, kai kaimynai pykstasi, o kai kada ir nepažįsta vieni kitų. Kokie jie tuomet kaimynai?“
Su kaimynėmis mes bemaž bendraamžės, tad ir mūsų bėdos, ir džiaugsmai, kuriuos nuolat aptarinėjame, panašūs.
Bet turiu ir malonią jaunesnę kaimynę Violetą, su kuria taip pat šnekamės, esu dėkinga, kad ji mane išklauso.
Gal tiems, kas skaitys, bus juokinga sužinoti štai tokį dalyką apie mūsų kaimynystę.
Ūkininkai net tris kartus per savaitę į sutartą, daugeliui patogią vietą, atveža naminio pieno. Jo laukti renkasi kaimynai. Prisipažinsiu, ne visuomet pieną sunaudoju, man jo lieka, bet vis tiek einu pirkti, nes labai norisi pasimatyti su mielomis kaimynėmis.
Pasiilgstu aš jų. Norisi išgirsti, kaip sekasi, sužinoti, kas naujo, pasiteiraujame viena kitos, ar neturime rūpesčių, nereikia pagalbos.
Žodžiu, kaimynes turiu pačias nuostabiausias, džiaugiuosi ir didžiuojuosi jomis. Man netgi sunkiai įsivaizduojama tai, kad pasitaiko, kai kaimynai pykstasi, o kai kada ir nepažįsta vieni kitų. Kokie jie tuomet kaimynai?
Giedrė RAMEIKIENĖ
Paįstrio kultūros centro Bernatonių padalinio vadovė
Kaimynai iš tikrųjų labai labai svarbūs. Sutinku su patarlėmis, kad pirkti reikia ne namą, o kaimynus, nes geras kaimynas – Dievo dovana.
Pačiai teko pirkti pusę namo. Tad kurį laiką nuomojome, kad pažiūrėtume, kokie šalia kaimynai.
Juk jei kaimynai blogi, – tenka girdėti daug žmonių pasakojamų tokių istorijų, – gyvenimas apkarsta, o jeigu geri – ir gyventi gera.
Dabar turiu mintį gegužės 27-ąją užtverti gatvę, kurioje gyvenu, ir padaryti kaimynų dieną, kad visi išeitume ir dar geriau susipažintume.
Aš užaugau daugiabutyje Laisvės aikštėje. Kaimynai buvo labai draugiški. Turėjau kaimyną, su kuriuo buvome gimę panašiu metu ir kartu augome. Eidavau valgyti ne namo, o pas jį. Mama labai stebėdavosi, kodėl nenoriu valgyti. O kur norėsi, jei pas kaimynus pavalgydavau. Jie man buvo kaip šeima.
„Kaimynai iš tikrųjų labai labai svarbūs. Sutinku su patarlėmis, kad pirkti reikia ne namą, o kaimynus, nes geras kaimynas – Dievo dovana.“
Mama ir dabar ten pat gyvena. Nors įsikraustė daug jaunų šeimų, tačiau visada gali paprašyti kaimynų pagalbos.
Pačiai teko gyventi Vokietijoje. Ten kito nuosavybė itin stebima. Vagys vargu ar įeis, nes daug stebinčių akių. Kaimynai rengia piknikus, susikviečia aplinkinius, kartu kepa šašlykus, dešreles. Labai gražiai sugyvena – bent toje vietoje, kur aš gyvenau.
Gyvenau ir Italijoje, kur kaimynų pasitaikė visokių. Būta ir tokios istorijos: grįžau sykį iš Lietuvos į Romą pamiršusi pasiimti raktą. Kambario draugė dirbo ir turėjo pareiti tik vakare. Autobusu važiavusi daugiau nei parą – tuomet buvo kiti laikai, lėktuvai iš Lietuvos neskraidė, – buvau pavargusi, tai pasibeldžiau pas kaimynę, kad įleistų pailsėti po ilgos kelionės. Sako, gerai, priimsiu, bet užuolaidas užkabink.
