Jau tradicija tapęs Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus organizuojamas Tarptautinis tapytojų pleneras Panevėžio garbės piliečiui, tapytojui Kazimierui Naruševičiui atminti Aukštaitijos sostinę vėl pavertė menininkų traukos centru.
Šįmet į plenerą susirinko dešimt dailininkų iš Latvijos, Sakartvelo, Šveicarijos, Lietuvos.
Jo organizatorius, tapytojas ir dailės pedagogas Tomas Rudokas, įprastai suteikdavęs menininkams laisvę kurti, šiais metais subtiliai ragino meno kūriniuose pavaizduoti Panevėžio miestą ir jo gyventojus.
Kaip ir kasmet, visi plenero dalyviai vieną iš savo darbų dovanoja Panevėžiui, taip papildydami „Galerijos XX“ tapybos kūrinių kolekciją.
Įvairovė pritraukė praeivius
Į plenerą Panevėžyje suvažiavę menininkai tapė pačioje miesto širdyje, Laisvės aikštėje, įkurtoje Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus galerijoje „Galerija XX“ ir Skaistakalnio parko supamame kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“.
Plenero dalyvių gretas tarsi papildė smalsūs praeiviai, turėję unikalią galimybę stebėti, kaip gimsta meno kūriniai, susipažinti su skirtingų stilių menininkais ir su jais pasišnekučiuoti.
„Surinkome įvairaus amžiaus ir stiliaus menininkus, kad žiūrovams ekspozicija taptų įdomesnė“, – paaiškino plenero organizatorius T. Rudokas.
Panevėžio tapytojų plenere pirmą kartą dalyvavo net šeši menininkai: Sanri, Anatolijus Šandurovas, Lado Šarašidzė, Zura Kochalidzė ir panevėžietės Marija Rudokaitė-Kazlauskė bei Jolita Puleikytė.
Prie jų prisijungė ir jauniausioji plenero dalyvė šešiametė Adelė. Pamačiusi tapančią mamą M. Rudokaitę-Kazlauskę, mažoji menininkė taip pat pajuto įkvėpimą ir pareikalavo drobės bei akrilinių dažų. Ištisas tris dienas Adelė, pasiklojusi drobę namuose ant virtuvės grindų, tapė savo mėgstamiausias lėles.
„Galerijoje XX“ šiuo metu eksponuojamoje plenero dalyvių parodoje lankytojai išvys ir su Panevėžiu jau spėjusių susipažinti, nebe pirmą kartą čia atvykstančių kurti menininkų Ginto Vaičio, Broniaus Gražio, Agnės Juršytės ir Ilonos Kosobuko darbų.
Lankytojams pristatomos spalvinės miesto architektūros ir žmonių abstrakcijos, panevėžiečiams lengvai atpažįstami miesto pastatų akcentai, žmonių figūros ir net vandenyje plūduriuojantis popierinis laivelis, pavadintas „Panevėžiu“.
Kultūros miestas
Kiekvienas plenero dalyvis tapydamas savaip perteikė Aukštaitijos sostinės akcentus.
Dailės pedagogas, menininkas Anatolijus Šandurovas iš Latvijos prisimena savo nuostabą sužinojęs, kad nebus būtina tapyti vien tik peizažus.
Taip plenero dalyviui atsivėrė galimybė kūrybiškai interpretuoti savo įspūdžius apie miestą.
Pirmą kartą po Panevėžį pasivaikščioti išėjusio latvių menininko dėmesį patraukė vos prieš porą mėnesių lankytojams duris atvėręs „Stasys Museum“.
Šį muziejų A. Šandurovas nutapė viename iš savo paveikslų.
„Manau, „Stasys Museum“ taps Panevėžio simboliu, o ateityje – reikšmingu kultūriniu traukos centru ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mastu“, – įsitikinęs kūrėjas.
Rygoje gimęs ir gyvenantis A. Šandurovas – profesionalus menininkas. Baigęs Dailės mokyklą, o vėliau – ir Dailės akademiją, jau 25 metus dėsto Latvijos dailės akademijos Grafikos katedroje ir pastaruosius 7-erius metus – Daugpilio dizaino ir menų „Saulės“ vidurinėje mokykloje.
Menininkas pasakoja apie kasmetį Panevėžio plenerą išgirdęs iš aktyvios jo dalyvės žmonos Sandros.
„Panevėžys man pasirodė labai gražus ir išpuoselėtas miestas. Nustebino kavinių ir aukšto lygio kultūros įstaigų gausa. Jaučiuosi kaip po malonių atostogų Europoje“, – įspūdžiais dalinosi latvių menininkas.
Dėl riboto kūrybinės viešnagės Aukštaitijos sostinėje laiko A. Šandurovas nusprendė tapyti lakoniškai. Sukūręs kelis itin įdomius ir miestui reikšmingus paveikslus, menininkas išsivežė ryškius įspūdžius ir idėjas kūrybiniams projektams tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Prisijaukino drobę
Pirmą kartą Panevėžio plenere dalyvaujančiai grafikei panevėžietei Jolitai Puleikytei tapymas ant drobės tapo tikru iššūkiu.
Įprastai figūrų abstrakcijas piešdama ant popieriaus specialiais rašikliais ar flomasteriais, ruošdamasi plenerui, Jolita sugrįžo prie tapybos akrilu.
„Prie pirmo darbo užtrukau – vieną ant kito tepiau penkis sluoksnius dažų. O antrą paveikslą tapiau lyg iš inercijos, pasitikėdama savo stiliumi nusprendžiau išlikti savimi“, – kūrybinius darbus pristatė Jolita.
Iki šio ryžtingo ir pasitikinčio tapymo menininkei vis dėlto teko susidurti su drobės baime, kurią J. Puleikytė palygino su aukščio baime, kai stovima ant skardžio krašto.
„Panevėžys man pasirodė labai gražus ir išpuoselėtas miestas. Jaučiuosi kaip po malonių atostogų Europoje!“
A. Šandurovas
Matydama drąsiai tapančius plenero dalyvius, tik apsilankiusi organizatoriaus T. Rudoko kūrybinėje studijoje nusiramino, nes įsitikino, kad kiekvienas menininkas turi savitą išraiškos būdą. Jolita, stebėdama Laisvės aikštę, tapė joje esantį fontaną, vieną iš pastatų, stulpų viršūnes – šie priminė medžius.
„Man įdomus vizualus suklaidinimas, dviprasmybės. Tapydama pastatą galvojau, kad nenoriu pavaizduoti jo tokio, koks yra, o noriu išreikšti, kaip aš jaučiuosi toje erdvėje“, – pasakojo menininkė.
Šalia miesto vaizdinių nutapydama vyšnių medį, apdengtą liaudies ornamentų motyvais papuoštu ir nuo paukščių saugojančiu apdangalu, J. Puleikytė kalba apie miesto ir kaimo santykį.
„Mieste lengviau, kai norima matomumo, o kaime žolėms nėra įdomu, ką pasakysi. Tikriausiai žmonėms, kurie visada viską seka, kaime labai sudėtinga“, – juokiasi J. Puleikytė.
Mieste mėgaudamasi sambrūzdžiu, o ištrūkusi į kaimą – tyla, gamta ir galimybe neskubėti, menininkė atranda gyvenimo pusiausvyrą.
Ryškios spalvos slėpė skausmą
Drąsiau tapydama antrąją drobę, J. Puleikytė pavaizdavo moterį, sėdinčią prie liepsnos, ir už jos vykstantį ritualą: viena mergina atlieka tempimo pratimą, kita – atsigulusi ant nugaros.
Matomos ir aukos, skirtos troškimams išpildyti, ir prie stalo sėdinti moteris.
„Vizualiai galima manyti, kad viskas stabilu ir statiška, bet stalas ir kėdė neturi vienos kojos, moteris tarsi yra nežinomybės būsenos“, – pasakoja Jolita.
Nuo pat mažens piešiančiai ir lakią vaizduotę turinčiai menininkei šiuo metu itin aktualu vaizduoti romantinius ir tarpusavio žmonių santykius.
Iš ankstesnius jos darbus apžiūrėjusio lankytojo kartą Jolita išgirdo taiklią įžvalgą, kad savo kūriniuose vaizduojanti labai sunkius dalykus, bet tam pasirinkdama itin ryškias spalvas, tarsi bandydama sunkumus sušvelninti ar net jų išvengti.
„Išgirdusi tokius žodžius pamaniau: tai tiesa. Juk visada bandydavau rodyti vien tik pozityvesnę pusę. Tik neseniai patyrusi psichologinį lūžį pradėjau galvoti, ar ne per daug į šoną nustumiu skausmą, prieblandą ir pyktį“, – atvirai kalbėjo menininkė.
Tapydama ryškesnėmis spalvomis J. Puleikytė vylėsi, kad ir jos gyvenime sunkesnės emocijos bei problemos tarsi savaime pradings. Dabar stengdamasi neneigti patiriamų emocijų, Jolita savo kūryboje pradėjo naudoti ir tamsesnius tonus.
Meno terapija
Neseniai perdegimą patyrusi J. Puleikytė į nerimą ir depresiją pradėjo gilintis per meno kūrinius.
Dabar skirdama daugiau laiko apmąstymams, J. Puleikytė sako pastebėjusi, kad menas tapo terapija.
„Net dienoraštyje nesugebėčiau taip aiškiai išsakyti savo jausmų ar reakcijos į kokią nors situaciją, kaip kad kartais pavyksta piešiant“, – prisipažįsta.
Su laiku keitėsi ne tik jos požiūris į meną, bet ir pats piešimas. Prieš porą metų pradėjusi kasdienybėje brėžti ribas, pastebėjo, kad tai atsispindi ir popieriuje – nupieštos formos tapo aiškesnės. Pasak menininkės, dalyvavimas šiame plenere jai suteikė bendrystę, naujų žinių, kūrybinių ateities planų.
„Kūryba yra toks puikus įrankis suburti, kaip kad ir kvietimas papietauti. Juk valgymas kartu yra ir bendravimas“, – šypsosi Jolita.
Plenere menininkė sužinojo apie akrilinių dažų skirtumus, be to, stebėdama tapančiuosius aliejiniais dažais, nusprendė tokius panaudoti ir savo kūryboje – kuri didesnio formato paveikslus.
Plačiai žinomas
Pirmasis pleneras, kuriame dalyvavo tik Panevėžio miesto tapytojai, surengtas 1998 m. Paįstryje. 2002-aisiais nutarta jį atgaivinti ir sukurti tapybos plenerų tradiciją.
Panevėžio tapytojai, pagerbdami miesto garbės pilietį, tapytoją, pedagogą, pirmąjį profesionalų Lietuvos dailininkų sąjungos narį Kazimierą Naruševičių, tapybos plenerą skyrė šiam žymiam panevėžiečiui atminti.
Nuo 2002-ųjų tarptautiniai tapytojų plenerai organizuojami kasmet.
T. Rudokas džiaugiasi, kad jame jau dalyvavo menininkai iš daugybės šalių: Latvijos, Estijos, Švedijos, Baltarusijos, Ukrainos, Sakartvelo, Slovakijos, Lenkijos, Vokietijos, Indijos, Olandijos ir kitų.
Jau daugiau nei dvi dešimtis metų sukviesti tapytojus į Panevėžį, būti atsakingą už sklandų plenero organizavimą nuo pradžios iki pabaigos T. Rudoką motyvuoja grįžtamasis ryšis ir kūrėjų bendravimas – jie keičiasi darbais, kviečia apsilankyti savo šalyje.
Pokyčius diktuoja gyvenimas
O pats T. Rudokas šiuo metu savo kūrybiniu pokyčiu dalinasi su lankytojais kitoje, regiono menininkus suvienijančioje parodoje „Aukštaitijos dailė“ miesto Dailės galerijoje.
Šiais metais „Metamorfozės“ pavadintoje parodoje T. Rudokas pristato savo pirmąjį, prieš daugiau nei 20 metų sukurtą paveikslą ir vieną naujausių darbų.
Jau keletą pastarųjų metų jo kūrybos vizitine kortele tapusios geometrinės abstrakcijos.
Menininkas pažymi, kad laikui bėgant kūryba keičiasi ne dėl noro, o dėl susidėliojusių aplinkybių.
„Buvo laikas, kai spalvotais pieštukais piešiau ant juodo popieriaus. Po maždaug dešimties metų pajutau, kad silpnėja rega“, – pasakoja menininkas.
Kartais kūrybinius pokyčius padiktuoja ir dažų gamintojai. Sėkmingai tapęs šilko dažais, šių gamintojams pasikeitus T. Rudokas nebegalėjo atrasti tinkamų, tad teko jų atsisakyti. Dirbdamas dailės pedagogu, dailininkas skatina ir savo mokinių kūrybiškumą. Tačiau apgailestauja, kad mokymo programoje per mažai muzikos ir meno pamokų.
„Inžinierius, kuris turėjo galimybę lankyti dailės ar muzikos mokyklą, bus kūrybiškesnis ir tai jam pravers neįprastose situacijose, padės kur kas lengviau rasti išeitį“, – įsitikinęs T. Rudokas.
