Pastatas Savanorių aikštėje, iš kurio dabar sklinda malonūs kepinių kvapai, – vienas svarbiausių žydų paveldo objektų mieste, buvusi garsios judaizmo dvasinės seminarijos vieta.
Prasidėjus karui uždaryta mokslo įstaiga po kurio laiko atgimė Izraelyje ir jau aštuoniasdešimt metų ten gyvuoja vadinama Panevėžio vardu.
Šventė dvi dienas
Tarp daugybės datų, įrašytų į miesto istorijos puslapius, yra ir 1932 metų rugsėjo 18-oji.
Tą dieną Panevėžyje vyko didelės iškilmės: ješiva, aukštoji žydų rabinų mokykla, kraustėsi į naujas patalpas. Tad per miestą buvo iškilmingai nešami žydų šventieji raštai – Tora. Pagrindinis judėjų religinis traktatas, susidedantis iš penkių knygų.
„Pernešimo eisanoje dalyvavo didesnė dalis Panevėžio žydų visuomenės. Šventieji raštai buvo nešami su tam tikromis ceremonijomis. Fakelų ugnis ir nesuskaičiuojama minia darė labai majestotišką eiseną“, – vaizdingai pasakojo „Mūsų kraštas“ – tautiškos minties savaitinis laikraštis, leistas Panevėžyje 1930–1933 metais.
Didžiulė eisena nusidriekė nuo buvusių mokyklos patalpų Ramygalos gatvėje link naujųjų, atidaromų Savanorių aikštėje 11, kur šiais laikais įsikūrusi konditerijos kepykla „Panevėžio eglė“.
Oficialus judaizmo dvasinės seminarijos atidarymas vyko jau kitą dieną, rugsėjo 19-ąją, ir taip pat buvo labai iškilmingas.
„Naujosios seminarijos salė gražiai išpuošta ir iliuminuota. Didžiulė salė kimšte prikimšta. Didžiausios minios žmonių kieme ir gatvėje“, – rašė spauda.
Ješivos atidarymo iškilmėse dalyvavo pats burmistras Tadas Chodakauskas, taip pat Panevėžio gimnazijos direktorius Julijonas Lindė, daug kitų garbingų asmenų – atvyko visų Lietuvos miestų rabinai ir net svečiai iš kitų valstybių.
Kai pasakota laikraščiuose: „Iškilmes atidarė Panevėžio Vyriausias rabinas ir seminarijos direktorius p. Kaganmanas. Pažymėtina, kad jis kalbėjo lietuviškai. Baigus kalbėti sušukta už Lietuvos Vyriausybę 3 syk „valio“. Orkestras sugrojo Tautos himną.“
Rėmėjai – „Ilgiausių metų“
Rabino Izaoko Jokūbo Rabinovičiaus pirmąkart įsteigta dar 1909 metais, Panevėžio rabinų seminarija garsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Į ją studijuoti teologijos iki šiol važiuojama net iš tolimų kraštų – tiesa, jau nebe Aukštaitijon.
Tačiau tinkamų patalpų garbingas judaizmo dvasinis centras vis neturėjo. Jas pavyko įsigyti tik 1932 metais ir tik gausių rėmėjų – Amerikos bei Afrikos žydų – dėka.
Iš tuometės spaudos žinoma, kas aukojo daugiausia:
„Viena iš Vilniaus krašto kilusi dabar Amerikoje gyvenanti žydė, ponia Miles Feigenienė paaukojo tai seminarijai 10 000 dolerių. Atsiradus lėšų buvo surastos patogesnės, erdvesnės patalpos seniau
buvusiuose lenkų gimnazijos rūmuose.“
Dosnioji rėmėja pagerbta ir per atidarymo iškilmes. „Poniai Feigenienei buvo sugrota ir padainuota „Ilgiausių metų“, – rašė „Mūsų kraštas“.
Nors vyko pirmadienį, iškilmės užsitęsė iki pat vėlumos. Aprašydama jas spauda vėliau nešykštėjo smulkmenų: „Po visų kalbų, sveikinimų buvo padainuota žydų liaudies meliodijų ir pažaista. Nuotaika vakarienės metu buvo labai gera. Charakteringa, kad žydų tokiose iškilmėse elgiamasi labai familiariai ir laisvai. Tas paprastumas ir laisvumas daro jų balius savotiškai įdomius.“
Šeimos išgelbėti negalėjo
Panevėžio ješivos puoselėtojas ir vadovas rabinas Josefas Šliomė Kaganemanas, arba Kahanemanas (1888–1969), buvo šviesus, išsilavinęs, aktyvus žmogus.
Buvęs I. J. Rabinovičiaus mokinys, šiam mirus 1919-aisiais išrinktas Panevėžio rabinu, jis, tęsdamas mokytojo darbą, tais pačiais metais atkūrė Panevėžio ješivą „Ochel Icchak“, tapusią viena didžiausių Lietuvoje.
J. Š. Kaganemanas buvo Lietuvos Respublikos Antrojo Seimo narys, o pasitraukęs iš Seimo grįžo į Panevėžį ir iki 1940-ųjų ėjo Panevėžio rabino pareigas.
Šis žmogus įkūrė žydų draugijų komitetą, rūpinosi Lietuvos ješivomis, rinkdavo joms aukas ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Pietų Afrikos Respublikoje.
1939 metų pabaigoje išvykęs su vizitu į Palestiną, prasidėjus karui, į Lietuvą nebegrįžo – galutinai apsisprendė likti Šventojoje Žemėje ir apsistojo Tel Avive, kur gyveno brolis bei anksčiau atvykęs vyriausias sūnus Abraomas.
Iš ten rabinas rūpinosi likusios šeimos perkėlimu į Palestiną, tačiau nesėkmingai: žmonai ir kitiems vaikams nepavykus išvykti iš Lietuvos, jie ir kone visi Kaganemanų giminaičiai žuvo per Holokaustą.
J. Š. Kaganemanas, Izraelyje buvęs Didžiųjų Toros žinovų tarybos narys, į Lietuvą niekada nebesugrįžo. Mirė Izraelyje, palaidotas Bene Berake, Panevėžio ješivos kapinėse.
Po rabino mirties jo vardu buvo pavadinta viena iš pagrindinių Bene Berako miesto Izraelyje gatvių.
Panevėžyje žydų šviesuolio atminimą saugo prie namo Ramygalos gatvė 18, kuriame 1922-aisiais J. Š. Kaganemanas įkūrė mergaičių realinę gimnaziją, atidengta atminimo lenta.
Iš dvasinio centro virto getu
Garbingą Panevėžio žydą mena ir pastatas – buvusi ješiva, pro kurią ir dabar kasdien praeina ar pravažiuoja šimtai panevėžiečių.
Pastatytas 1880-aisiais, ješivai skirtu priestatu atnaujintas 1932 metais, architektūrinę ir istorinę vertę turintis pastatas įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.
2000 metais ant šio namo sienos atidengta atminimo lenta Panevėžio ješivai.
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas primena, kad skaudi žydų tautos istorija palietė ir šią švietimo įstaigą.
Naujose patalpose prasmingai gyvavusi nepilną dešimtmetį, ješiva buvo uždaryta pirmaisiais sovietinės okupacijos metais.
„(…) niekas neturi būti pamiršta. Prisiminti reikia viską, kas buvo. Jei Panevėžio ješiva sunaikinta, ji turi būti atstatyta kitur.“
J. Š. Kaganemanas
1942-aisiais pastatas buvo perduotas Pieno centrui ir jame įkurta Panevėžio miesto pieninė.
Vokiečių okupacijos laikais, nuo 1943 metų pavasario buvusios ješivos patalpose naciai įsteigė laikiną getą iš Vilniaus į Panevėžį darbams atvežtiems žydams.
„Dalis atvežtųjų, vietiniams gyventojams padedant, pabėgo, o kiti buvo grąžinti į Vilnių ir sušaudyti“, – skaudžią tiesą primena D. Pilkauskas.
Po karo buvusi ješiva vėl tapo pienine, ji išplėsta – pristatytas dar vienas dviejų aukštų pastatas.
1970-aisiais pieninei išsikėlus į kitą vietą, pastate įkurtas konditerijos cechas.
Perkėlė į Mariupolį
Savanorių aikštė anksčiau buvo vienu gyvybingiausių Panevėžio žydų kvartalų mieste – su jų gyvenamaisiais namais, sinagogomis.
Šioje vietoje kadaise būta ne vienų žydų maldos namų – net dabartinė autobusų stotis, 1956 metais pertvarkius ir pritaikius, įkurta buvusioje sinagogoje.
Kaip sako Kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas, visa Lietuva praeityje buvo svarbus judaizmo centras. 1935 metų duomenimis, šalyje veikė net keturios teologijos studijų mokyklos – ješivos – rabinų seminarijos.
Ješivoje pagrindiniu dalyku buvo Talmudo bei jo komentarų studijos, tačiau mokyta ir žydų etikos, tikybos filosofijos, kitų disciplinų.
Ješivos ugdė ne tik dvasininkus, bet visus žydų inteligentus.
Baigusieji ješivą, bet netapusieji rabinais galėjo dirbti žydų religinių mokyklų mokytojais.
„Ankstyviausios žinios apie ješivos kūrimą Panevėžyje siekia dar 1897 metus“, – pasakoja D. Pilkauskas. Tačiau pirmoji jų įsteigta tik 1909 metais.
Dvasinės mokyklos vadovu paskirtas vyriausias Panevėžio rabinas – jau minėtas Izaokas Jokūbas Rabinovičius, dar vadintas Icele Ponevėžeriu ir žinomas kaip garbus mokslininkas, dėstytojas.
Pirmojo pasaulinio karo metais Panevėžio ješiva buvo perkelta į Mariupolį, dabar kraujuojančia Ukrainos žaizda tapusį miestą.
Tačiau po 1917-ųjų bolševikų revoliucijos Panevėžio ješiva Mariupolyje buvo uždaryta.
Pasibaigus karui netrukus mirė ir Icelė Ponevėžeris, tad Panevėžyje atkurti ješivą ir eiti joje rabino pareigas ėmėsi jo mokinys J. Š. Kaganemanas.
Panevėžio ješiva
Nuo 1932 metų Savanorių aikštėje veikusi ir 1940-aisiais uždaryta Panevėžio ješiva buvo atkurta 1944 metais Palestinoje ir virto mokomuoju kompleksu, kuriame mokėsi daugiau kaip tūkstantis mokinių. Dabar jų, skaičiuojant su visais ješivos filialais, daugiau nei trys tūkstančiai.
Tragiškas Lietuvos žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais buvo pagrindine paskata atkurti dalelę Panevėžio Izraelyje.
Kai J. Š. Kaganemanas, būdamas toli nuo Lietuvos, sužinojo apie tragišką savo artimųjų likimą ir visą žydų tautą užgriuvusius išbandymus, nusprendė: „Dabar ne laikas verkti… Tačiau niekas neturi būti pamiršta. Prisiminti reikia viską, kas buvo. Jei Panevėžio ješiva sunaikinta, ji turi būti atstatyta kitur.“
Buvęs Panevėžio rabinas dėjo daug pastangų, kad ši švietimo įstaiga atsidarytų – vos įsikūręs Bene Berake pradėjo rinkti tam lėšas. Ir 1944 metais dvasinė seminarija buvo atkurta, o J. Š. Kaganemanas tapo ilgamečiu jos vadovu.
Panevėžio vardu pavadinta švietimo įstaiga – viena žymiausių litvakų ješivų Izraelyje ir viena didžiausių ješivų pasaulyje. Dėl prestižo „Ponevezh Yeshiva“ dar vadinama ortodoksų Harvardu.
Dabar ši mokymo įstaiga net nebegali priimti visų norinčių mokytis, o pasaulyje beveik nėra šalies, kurioje negyventų ir nedirbtų buvę Panevėžio ješivos auklėtiniai.
Jie yra žinomi ne tik kaip žydų rabinai, bet ir kaip sėkmingi advokatai, gydytojai, dėstytojai, mokslininkai.
