Gysločiai – vaistinis augalas, apie kurio žaizdas gydančias savybes visi žinome dar iš vaikystės, kai jo lapais tvarstydavome nubalnotus kelius. Bet tai – tik ledkalnio viršūnėlė: gysločiai gali daug daugiau!
Liaudies medicinoje gysločiai nuo neatmenamų laikų – viena labiausiai vertinamų vaistažolių. Be to, kad naudojami žaizdoms, sumušimams gydyti, kraujavimui stabdyti, šie augalai pasižymi sutraukiamuoju, baktericidiniu, antiseptiniu, uždegimą slopinamuoju poveikiu, jais gydomas lėtinis sausas kosulys.
Gysločių lapų, sėklų užpilai ir nuovirai, sultys naudojami skrandžio bei žarnyno ligoms (anacidiniam gastritui, enteritams, opaligėms ir kitoms), šlapimtakių infekcijoms gydyti.
Lapų arbata gerina apetitą, stabdo viduriavimą, ramina ir mažina kraujospūdį.
Kukli išvaizda slepia didelę naudą
Daugiausia gydomųjų savybių turi gysločių lapai, tačiau būtina atminti, kad ne visiems juos galima ir saugu vartoti. Todėl prieš pradėdami visada pasikonsultuokite su gydytoju.
Šviežius gysločių lapus įprasta dėti ant įvairių žaizdelių, vočių. Užpilai tinkamiausi vidaus organų negalavimams gydyti.
Norint užgydyti odos pūlinukus, geriausia pasigaminti tepalo su gysločiais.
Gysločiams gydomųjų savybių suteikia išties turtinga jų sudėtis. Šiuose neišvaizdžiuose augaluose yra:
• saponinų,
• vitaminų (C, A, K),
• rauginių medžiagų,
• alkaloidų,
• įvairių organinių rūgščių,
• flavanoidų,
• polisacharidų (pektino) ir kt.
Gysločių sėklose yra iki 44 proc. gleivių, o dar 22 proc. jų sudaro riebūs aliejai. Esama ir aminorūgščių bei baltymo.
Kitaip tariant, gysločiuose labai daug sveikatai naudingų komponentų, tačiau organinių rūgščių įvairovė – išties išskirtinė. Augalas taip pat turi silicio, oksalo, oleanolio ir citrinų, gintaro ir benzoinės rūgščių.
Nuo kosulio iki anemijos
Kvėpavimo takų ligos. Gysločių lapų užpilas gelbsti ne tik kamuojant sausam kosuliui (padeda atsikosėti) – jis rekomenduojamas ir sergant sinusitu, lėtiniu bronchitu.
Peršalimo ligos. Nuovirai su gysločiais padeda atsikratyti nemalonių simptomu bei sustiprinti apsauginius organizmo mechanizmus.
Anemija. Ją diagnozavus, daugelis gydytojų pataria vartoti ir gysločių užpilą (ta pati priemonė padeda greičiau išsigydyti hemorojų).
Kraujavimas. Kompresai iš gysločių lapų nuo seno naudojami kraujavimui stabdyti.
Akių uždegimas. Gysločių užpilas rekomenduojamas skalavimams – tinka gydantis ne tik konjunktyvitą, bet ir akių vokų uždegimą.
Vabzdžių įkandimai. Gysločių nuoviras padės nuslopinti uždegimą ir niežulį.
Beje, dermatologijoje gysločiai taip pat yra nepakeičiami. Tepalai su šiuo augalu naudojami žaizdoms, sumušimams, odos ir gleivinės uždegimams gydyti. Tik reikia nepamiršti atsargumo: kaip ir visi žolynai, jie gali sukelti alergijų.
Sėklos – delikačioms situacijoms
Platesnio aprašymo vertos gysločių sėklų gydomosios savybės. Ir pirmiausia jos bus aktualios tiems, kuriuos kamuoja lėtinis vidurių užkietėjimas: gysločiai pasižymi lengvu laisvinamuoju poveikiu.
Tačiau vėlgi – tiek lapus, tiek sėklas reikia naudoti atsargiai, nes kai kuriems asmenims tam tikrose situacijose jos gali sukelti šalutinių poveikių.
Savijautą palengvins ir kitose delikačiose situacijose:
• paūmėjus hemorojui,
• esant žarnyno uždegimui,
• vystantis lėtiniam enterokolitui.
Teigiama, kad tinkamai ir reguliariai vartojant gysločių sėklas, galima net sumažinti blogojo cholesterolio ir tuo pačiu – tulžies rūgščių organizme, o nuovirais ir užpilais sureguliuoti cukraus kiekį kraujyje.
Sėklų nuovirus įprasta rekomenduoti sergantiesiems įvairaus tipo odos ligomis. Nuo seno tikėta, kad jie gali įveikti moterų nevaisingumą ir teigiamai paveikti vyrų reprodukcinę sistemą.
Tvirtinama, kad gysločių sėklos padeda kovoti su depresinėmis būklėmis, gerina emocinę savijautą.
Beveik viskam ir nuo visko
Turbūt jau supratote, kad gysločiai naudingi visam organizmui.
• Nuovirai ir užpilai padeda sunaikinti kenksmingus mikrobus, greičiau užgydyti žaizdas.
• Įvairiomis gysločių arbatomis rekomenduojama gydyti kolitą, arba žarnyno uždegimą. Ypač naudingos sėklos, kuriose gausu gleivių: jos padengia žarnų sieneles iš vidaus ir apsaugo nuo dirginimo.
• Priemonės su gysločiais anksčiau dažnai gelbėdavo sergančiuosius stomatitu ar kitomis dantenų ligomis (pakanka paskalauti burną nuoviru), padėdavo numalšinti dantų skausmą.
• Gysločiai būdavo naudojami ir kai reikėdavo pagerinti apetitą, normalizuoti virškinimo sistemos darbą. Gysločių užpilas iki šiol rekomenduojamas sergantiesiems skrandžio opalige ir uždegimu, esant sumažėjusiam skrandžio rūgštingumui.
Tačiau svarbu būti atsargiems. Kaip minėta, gyslotis nėra tokia nekalta žolė – jis gali sukelti nepageidaujamų reiškinių.
• Vasarą patariama gysločių lapų nuoviro užsišaldyti ledukų formelėse, paskui kasdien jais trinti veidą.
Ne mažiau toks nuoviras veiksmingas ir kai reikia atgaivinti plaukus – pakanka skalauti juo išsitrinkus galvą.
Ne kiekvienam skrandžiui
Yra daugybė savybių, dėl kurių gysločiai ypač geri pagalbininkai gydant skrandžio ligas, bet svarbiausia iš jų – gebėjimas greitai užtraukti žaizdeles.
Sergant gastritu, enterokolitu ar skrandžio opalige, pasitarus (būtinai!) su gydytoju, galima gerti gysločių užpilus. Tačiau tik esant mažam rūgštingumui! Jeigu jus kamuoja rūgštys, gysločiai visiškai netinka.
Užpilas ruošiamas paprastai: 1 šaukštas džiovintų gysločių lapų 10 minučių užplikoma 1 stikline verdančio vandens. Nukoštas skystis po truputį išgeriamas per 1 val. Ir taip kasdien, kol pagerės savijauta.
Beje, suskaudus skrandį ar užėjus spazmams galima tiesiog sukramtyti kelis gysločio lapus – kaip ranka nuims.
Širdžiai ir kraujagyslėms
Nuolat vartojant gysločių užpilus ir nuovirus galima pamažinti blogojo cholesterolio ir sureguliuoti bendrą lipidų kiekį kraujyje. Dėl to laikoma, kad gysločiai mažina aortos ateromatozės, neretai išsivystančios esant aterosklerozei, riziką.
Lengvas sedatyvinis poveikis, būdingas gysločiams, padeda pamažinti ir arterinį kraujo spaudimą.
Kaip profilaktikos priemonė nuo širdies kraujagyslių ligų (tarp jų – ūmaus širdies nepakankamumo ir aritmijos), gysločiai irgi labai vertinami. Tačiau jau žinote, kad prieš imdamiesi virti jų arbatėles, turite būtinai pasitarti su gydytoju.
Kad nebūtų bėdos
Labai svarbu tinkamai naudotis gysločių galiomis, antraip gali būti neigiamų pasekmių.
Specialistai teigia, kad tiems, kuriems padidėjęs skrandžio rūgštingumas (arba skrandžio sulčių išsiskyrimas), užpilų su gysločiais ir gysločių sulčių geriau nevartoti.
Nors ką tik išgyrėme gysločių naudą gydantis skrandžio ir žarnyno ligas, sergantieji jomis privalo labai atsargiai šią žolę naudoti ir jokiu būdu nepraktikuoti savigydos – pirmiausia pasikonsultuoti su gydytoju: gysločių preparatai jiems nepakenks ir ar derės prie skirtų vaistų.
Gysločiai taip pat netinka, jeigu:
• organizme esama trombų arba yra didelė jų susidarymo grėsmė,
• padidėjęs kraujo krešumas,
• yra individualus nepakantumas šiam konkrečiam augalui.
Be galo svarbu turėti omenyje, kad ilgai vartojant užpilus su gysločiais, didėja kraujo krešumas, taigi ir krešulių susidarymo rizika.
Jeigu anksčiau niekada nevartojote preparatų su gysločiais, pradėti galima tik nuo mažų dozių ir atidžiai stebėti organizmo reakciją.
Ypač atsargūs turėtų būti linkusieji į alergines reakcijas ir sergantieji astma.
RECEPTAS
Švelnus tepalas su gysločiais padės atvėsinti, sudrėkinti paraudusią, uždegimo apimtą, išsausėjusią odą.
Reikės: 2/3 stiklinės džiovintų gysločių lapų, 2/3 stiklinės džiovintų vaistinių taukių lapų, 2/3 stiklinės džiovintų medetkų žiedų, 1,5 stiklinės alyvuogių aliejaus, 28,5 g bičių vaško, 40–80 lašų eterinio levandų aliejaus.
Sudėkite taukių, gysločių lapus ir medetkų žiedus į trintuvo indą ir, nustatę didelį greitį, trinkite 3–5 minutes, kol viskas itin smulkiai susitrins.
Įpilkite į prikaistuvį 2,5–5 cm vandens, užkaiskite, ant viršaus uždėkite dubenį. Į jį supilkite aliejų, įmaišykite susmulkintas žoleles ir padidinkite ugnį. Kaitinkite, kol aliejus taps karštas paliesti. Tada išjunkite viryklę ir palikite nusistovėti.
Po poros valandų, kai aliejus bus ataušęs, pakartokite. Ir taip – reguliariai kitas 48 valandas.
Baigę perkoškite aliejų per dvigubą marlės sluoksnį (gerai išspauskite).
Pamatuokite 1 stilinę aliejaus su žolelėmis. Vėl supilkite į indą ant vandens vonelės nustatę kiek silpnesnę nei vidutinę ugnį. Sudėję vašką, kaitinkite, kol tas visiškai išsilydys. Išjunkite viryklę, o į masę kruopščiai įmaišykite norimą kiekį levandų aliejaus. Iškart supilstykite į iš anksto paruoštus indelius ir paskui nejudinkite – aušdamas tepalas sustings, tada galėsite indus uždaryti.
