Kai importuojamas cukrus tapo pernelyg brangus, Lietuva pradėjo statyti savo saldžios produkcijos fabrikus. Pačiose karo išvakarėse Panevėžyje išdygęs modernus fabrikas tuoj pat buvo nacionalizuotas, bet jo istorija, pakeitusi miesto veidą ir gyvenimą, dar tęsėsi kelis dešimtmečius.
Į garbingą Lietuvos kultūros vertybių sąrašą įtraukti ne tik Panevėžio teatrų, bažnyčių, bibliotekų ar kitų kultūros bei švietimo įstaigų pastatai.
Dėmesio sulaukė ir gamybinės patalpos, kadaise buvusios itin svarbios miesto ar net viso regiono gyvenime, savo veikla keitusios ir statistiką, ir krašto panoramą.
O kas Panevėžio vystymuisi prieš aštuonis dešimtmečius galėjo turėti didesnę reikšmę ir paskatą, jei ne cukraus fabriko atsiradimas?
Žinoma, tai ne vienintelė įmonė, prisidėjusi prie miesto augimo ir plėtros, tačiau cukraus fabriko indėlio niekas nepaneigs.
Kaip sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė Emilija Juškienė, cukraus fabrikas, pradėjęs veikti nuo 1940 metų, buvo ta įmonė, aplink kurią vėliau ir kūrėsi pramoninis rajonas.
„Keliolika metų šis fabrikas buvo stambiausias ir svarbiausias darbdavys“, – sako E. Juškienė.
Cukraus fabrikas Panevėžyje veikė nuo 1940 iki 2008 metų, kas sezoną perdirbdavo iki 80 tūkstančių tonų runkelių ir cukrumi aprūpindavo ne tik šalies gyventojus.
Vyresnio amžiaus panevėžiečiams nereikia priminti, kas pokario metais buvo cukraus fabrikas, kiek darbo vietų jis sukūrė, kokiais gardumynais daugelį vietinių maitino ir jų svečius vaišino.
Statybos su „ožiais“ ir arkliais
Panevėžio cukraus fabriko – trečio tokio Lietuvoje ateitis dar prieš statybų pradžią buvo numatyta graži ir sėkminga.
Pasak E. Juškienės, praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje Lietuva kasmet importuodavo cukraus už keliolika milijonų litų, tad, nuolat augant šio produkto kainai, imta rūpintis vietinio saldėsio gaminimu.
Buvo įsteigta Cukrinių runkelių augintojų draugija ir pastatyti du pirmieji cukraus fabrikai – Marijampolėje bei Pavenčiuose.
Panevėžio cukraus fabriko statybų ir įrengimo ėmėsi akcinė bendrovė „Lietuvos cukrus“.
Pastatus naujajam fabrikui projektavo architektas Arnas Funkas, statybos inžinieriumi paskirtas Eugenijus Manomaitis.
1940 metų pavasarį už miesto, tuomečio Plukių kaimo teritorijoje, 40 hektarų plote fabriko statybos buvo pradėtos.
Jos vyko labai sparčiai, buvo gerai organizuotos ir nors dauguma darbų būdavo atliekama rankomis, tempo tai nestabdė.
Apie pusantro tūkstančio darbininkų, pusantro šimto arklinių vežimų, vežiodavusių statybines medžiagas ir žemes, turėjo anuomet atrodyti kaip nepailstantis judrus skruzdėlynas.
Išsaugoti statybos dalyvių prisiminimai pasakoja, kaip plytas mūrininkams darbininkai nešiodavo ant pečių pasikabintais „ožiais“ – iš plačios lentos padaryto dėklo.
Ant „ožio“ apie 20 plytų nešikas susidėdavo, o stipresnis vyras ir visą 30 tempdavo.
Mūryti ir tinkuoti reikalingą skiedinį kibirais nešiodavo darbininkės moterys.
Tik mūrijant fabriko kaminą plytos ir skiedinys buvo paduodami kamino viduje pastatyta elektrine gerve.
„Škoda“ firmos įranga
Fabrikas dygo gražioje vietoje, netoli Nevėžio, o pastatytas tapo vienu moderniausių ir architektūriškai gražiausių fabrikų Lietuvoje.
Tų pačių 1940 metų gruodžio 17 dieną fabrikas buvo atidarytas.
Valstybinė komisija priėmė 22 Panevėžio cukraus fabriko statinius, tarp jų ir gyvenamąjį namą. Visa fabriko teritorija buvo aptverta 2200 m ilgio tvora.
„Konkursą fabrikui įrengti laimėjusi Čekoslovakijos firma „Škoda“ suprojektavo ir sumontavo vidaus įrangą, mašinas“, – pasakoja E. Juškienė.
O įrenginiai buvo neprasti – jų įsigyta už 660 tūkstančių JAV dolerių.
Pirmuosius keliolika metų po pastatymo fabrikas buvo stambiausia Panevėžio įmonė.
Pakeitė vietovės vaizdą
Praėjus keliems mėnesiams po atidarymo prasidėjo okupacija ir kitų metų vasarą cukraus fabrikas nacionalizuotas, bet dirbo toliau.
Antrojo pasaulinio karo metais raudonplyčiai pastatai smarkiai nenukentėjo, tačiau spėta išvežti kai kuriuos įrengimus.
E. Juškienė pasakoja, kad 1945 metų žemėlapyje galima pamatyti toje teritorijoje esantį ne tik Plukių kaimo kelią, pavienes sodybas, sklypus, bet ir cukraus fabriką, stovintį punktyrais pažymėtoje gatvėje.
Dabar net sunku patikėti, kad toje vietoje, kur dabar verda miesto gyvenimas, tuomet būta ganėtinai atokaus kaimo. Dabar jo vardą tesaugo netoli cukraus fabriko, palei Nevėžį vingiuojanti Plukių gatvelė.
„Nuo to laiko per porą dešimtmečių vietovės vaizdas visiškai pasikeitė – čia atsirado visas pramoninis rajonas“, – sako muziejininkė.
Pokariu fabrikas rekonstruotas, remontuotas, plėstas, automatizuotas gamybos procesas.
Po kurio laiko cukrų pradėta gaminti ne tik iš runkelių, nuo 1955 metų, siekiant sumažinti gamybos sezoniškumą, jis gamintas ir iš kubietiško cukranendrių pusgaminio – geltonojo cukraus.
Pačiame fabrike fasuoti cukrų pradėta nuo 1962-ųjų.
Nepriklausomoje Lietuvoje fabriko priklausomybė keitėsi kelis kartus: 1994 metais jis tapo AB „Panevėžio cukrus“, po poros metų atsidūrė AB „Vilniaus prekyba“ rankose, 1998-aisiais atiteko įmonei „Danisco Sugar“.
2002 metais įmonės „Panevėžio cukrus“ pavadinimas pakeistas į „Danisco Sugar Panevėžys“.
O 2008 metais bendrovė „Danisco Sugar“ užbaigė Panevėžio cukraus fabriko istoriją – jį uždarė, nugriovė kai kuriuos pastatus, išardė įrenginius.
Miestas mieste
Bet Panevėžyje dar gyvena šimtai žmonių, kadaise ilgiau ar trumpiau dirbusių cukraus fabrike ir saugančių pačius įvairiausius prisiminimus iš to laikotarpio.
Daug kas pasakoja apie netoli fabriko klubo įrengtą nedidelį skverą, apželdintą medžiais, dekoratyviniais krūmais, puošiamą išpuoselėto gėlyno.
Skvere buvo pastatyta ir suolelių, ant jų susėdusieji pailsėti galėjo klausytis skambaus paukščių čiulbėjimo. O jų priskrisdavo daugybė – mat netoliese buvo grūdų produktų kombinatas, tad grūdų pribyrėdavo sočiai.
Prisiminimai iš įvairių laikotarpių, be abejo, skirtingi. Kas dažniau atsimena kolektyvą, su kuriuo dirbo, kas patį gamybos procesą ar pasitaikydavusius netikėtumus.
Tačiau į kultūros vertybių sąrašą įtrauktą ir saugomą fabriko pastatų kompleksą atsimena kiekvienas čia dirbęs.
Šios gamyklos teritorija su pastatais anais laikais atrodė tarsi savotiškas miestelis.
Be gamybinio pastato, teritorijoje buvo ir dirbtuvės, trys sandėliai, katilinė su aukštu kaminu, administracinis pastatas, gyvenamasis namas, klubas, laboratorija ir net valgykla, tai fabriko gyvavimo pradžioje buvo dar labai neįprasta.
Administracinius ir gyvenamuosius pastatus, statytus specialiai darbuotojams, nuo gamybinių skyrė tvora ir želdynai.
Fabriko šiaurinėje teritorijoje buvo nutiesta ir siaurojo geležinkelio linija.
Pastatai raudonų plytų mūro – dirbtuvės ir sandėliai vienaukščiai, kiti statiniai dviejų aukštų, valgyklos centrinė dalis – trijų.
Įmonės veiklos pradžioje cukraus fabrikas buvo vienas iš daugiausia automobilių turėjusių fabrikų.
„Sovietmečiu cukraus fabrike buvo nemažas mašinų parkas, jomis iš kolūkių buvo suvežami cukriniai runkeliai. O 1953 metais iš fabrikui pavaldžios autokolonos buvo net savarankiška transporto įmonė įkurta“, – pasakoja istorikė E. Juškienė.
Mena sovietmečio tragediją
Vos prasidėjusi Panevėžio cukraus fabriko istorija greitai buvo pažymėta tragedijos ženklu.
Vos už 300 metrų nuo fabriko, Plukių kaimo ūkininko žemėje buvo žiauriai nužudyti ir duobėje užkasti žmonės.
1941 metų birželio 25 dieną besitraukdami komunistai čia atvežė ir sušaudė 19 politinių kalinių.
Penkiolika iš jų – išvakarėse suimti ir į Panevėžį atvežti kupiškėnai: tarnautojai, policininkas, gimnazistas, mokytojai, muziejininkas ir keturi panevėžiečiai ūkininkai Jonas Didžiulis ir Ignas Staškevičius bei Petras Jasiūnas ir Vincas Karaliūnas.
Labai greitai budeliams teko trauktis, o Panevėžį užėmus vokiečiams, nužudytųjų palaikai birželio 27 dieną atkasti ir po poros dienų iškilmingai palaidoti Kristaus Karaliaus Katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.
Laidotuvių procesijoje dalyvavo Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, kiti aukšto rango dvasininkai ir tūkstančiai gedinčių panevėžiečių.
1942 metais pagerbiant žuvusiuosius sušaudymo vietoje supiltas kalnelis ir pastatytas kryžius.
Pokariu kalnelis sunyko ir tik 1989 m. tragiška vieta vėl sutvarkyta, atidengta paminklinė kompozicija – stalinizmo aukų memorialas.
Vietovė pagal architektų Gintauto Diržio ir Algimanto Širono projektą sutvarkyta, atstatytas ir pašventintas tautodailininko V. Nemanio atkurtas kryžius, kuris stovėjo karo metais. Šalia dar pastatytas paminklinis akmuo ir atminimo sienelė su nužudytųjų pavardėmis. Šis paminklas taip pat įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
