Panevėžietė Kamilė Iljinaitė dar nespėjo surengti pirmosios personalinės parodos, tačiau jos tapybos darbai jau yra žinomi besidomintiesiems miesto jaunaisiais kūrėjais.
Rytų Azijos studijos, laikas, praleistas Pietų Korėjoje, gyvenimas Nyderlanduose – visa tai tam, kad sugrįžtų ten, kur visada traukė širdis – į kūrybą.
Dar šių metų pradžioje panevėžietė Kamilė Iljinaitė Nyderlanduose dirbo logistikos srityje, o po darbo panerdavo į tapybą.
Dabar jos visas laikas atiduodamas kūrybai.
K. Iljinaitė nemano, kad kažkurį gyvenimo etapą galima žymėti kaip jos meninio kelio pradžią.
„Piešti man visada atrodė taip natūralu, kaip bėgioti kieme ar žaisti su lėlėmis. Tik su lėlėmis žaisti nustojau, o piešti ne. Kiek save pamenu, piešiau, rašiau ir dainavau“, – vardija pašnekovė.
Kamilė visada turėjo įvairių pomėgių ir nuolat blaškėsi tarp jų visų, bet tapyba buvo tai, ką laikė arčiausiai savęs.
Visgi kai atėjo laikas rinktis, kuriuo keliu sukti baigus mokyklą, K. Iljinaitė jau buvo visiškai užtikrinta, kad meno studijuoti nenori – bijojo, kad studijos atims laisvę ir kūrybinį džiaugsmą.
„Nežinau, kaip būtų buvę iš tiesų, bet galiausiai pasirinkta kryptis nenuvylė“, – tikina Kamilė.
Pietų Azijos kerai
Baigusi Juozo Miltinio gimnaziją, Vytauto Didžiojo universitete K. Iljinaitė pasirinko Rytų Azijos studijas.
„Mane seniai traukia tolimi kraštai. Domiuosi ateiviais. Gal dėl to studijų metais ir ryžausi pati tokia tapti“, – juokiasi Kamilė.
Kadangi meno studijų atsisakė, antras geriausias pasirinkimas pasirodė kitos kultūros tyrinėjimas.
„Maniau, kad studijuoti paslaptingas, tolimas šalis bus įdomu. Ir buvo“, – patvirtina Kamilė.
Po dvejų metų studijų pagal mainų programą panevėžietė semestrui išvyko į egzotiškąją Pietų Korėją.
Nors šią kelionę ji vadina viena geriausių gyvenimo patirčių, grįžusi į Lietuvą K. Iljinaitė studijas metė. Sugalvojo sukti kitais dar nepramintais keliais.
Visgi K. Iljinaitė dėkinga studijų metams, kurie išmokė gyventi vieną.
„Manau, kad studijos yra gera įžanga į suaugusiųjų gyvenimą – tie patys griaučiai, tik be visų tikrų atsakomybių. Korėjoje praleisti mėnesiai buvo patys ryškiausi. Pramokau korėjiečių kalbos ir dar vis stengiuosi jos nepamiršti. Patyriau dalykų, kurių turbūt niekad nepakartosiu, o kelionės gerokai praplėtė mano pasaulėžiūrą ir suvokimą to, kas yra įmanoma“, – sako Kamilė.
Pietų Korėjoje panevėžietė užmezgė ir keletą labai stiprių draugysčių, kurios, nepaisant atstumo, vis dar tokios pat tvirtos net ir praėjus trejiems metams.
Neįsprausta į rėmus
K. Iljinaitės manymu, visa, kas gyva, prasideda nuo kūrybos.
„Kaip galime augti be sąmoningos kūrybos? Man patinka idėja, teigianti, kad net neturėdami saviraiškos įrankių išliekame kūrėjais. Kuriame pasaulius“, – svarsto Kamilė.
Ji jau įsitikino, kad jai žūtbūt reikalinga saviraiška.
„Jaučiu, kad manęs yra tiek neaprėpiamai daug, o dar esu linkusi dramatizuoti, tad jeigu kaip nors savęs neišreikšiu, greičiausiai išsiveršiu kaip ugnikalnis“, – šypsosi pašnekovė.
K. Iljinaitė neįgijo aukštojo meninio išsilavinimo, tik kurį laiką lankė Panevėžio dailės mokyklą. Visgi joje labai greitai pabodo pieštuku atkartoti vazą po vazos.
„Menas tam, kad išreikštume save ir pasaulį, kokį jį matome per savo unikalų vyzdį. Be jokių akademinių rėmų. Kaip Vilniuje ant Šiuolaikinio meno centro sienos rašo: „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“, – cituoja Kamilė.
K. Iljinaitė mano, kad jos meninę raišką formavo patirtys, savarankiškas gilinimasis į pasaulio meną, į savo vidinį pasaulį. Aišku, prisidėjo ir aplinka, kurioje augo.
„Tikrai esu vienas tų žmonių, kurie pasiims kiekvieną sutiktą ir įtupdys į kokį eilėraštį ar paveikslą. Labai džiaugiuosi paauglystėje mane supusiais žmonėmis – tuomečiais Panevėžio neformalais. O ir gimnazijoje mokiausi su labai talentingais mokiniais, tapusiais ryškiomis asmenybėmis. Manau, Juozo Miltinio gimnazija formuoja menininkus“, – sako K. Iljinaitė.
Keisti ir keistis
Kamilė turi daug, jos nuomone, radikalių idėjų. Jos paveikslai dažnai įžūlūs, kandūs. Pasitaiko ir ramių – kai vaizduoja gamtos elementus ar tapo dvasingumo temomis.
„Dalinuosi tokia žinute: turime patys susikurti sau utopinį pasaulį, jo niekas mums nedovanos. Jei leisim kitiems jį mums suteikti, jie greičiau tą idėją sugriaus. Noriu pabrėžti žmogaus sugrįžimo į gamtą ir pabėgimo nuo korporacijų idėją. Skleisti tą taikią anarchiją“, – aiškina kūrėja.
K. Iljinaitė pamena neseniai nutikusią istoriją. Viena klientė papasakojo, kaip nuo Kamilės paveikslo įsigijimo kasdien į jį žiūrėjo ir šis paskatino sprendimą mesti nemėgstamą darbą ir tapti nepriklausoma rašytoja.
Menininkė būtent to ir nori, kad jos kūryba įkvėptų siekti daugiau.
„Tiesa, kartais tapau vien dėl estetinės vertės, o dažnai pasitaiko ir situacijų, kai paveikslai savo žinute su manimi pasidalina tik po kurio laiko, kai jau seniai guli užbaigti. Kūryba nuolat kinta, kaip ir pats kūrėjas“, – įsitikino tapytoja.
Sukūrė maištininko portretą
Kiekvienas K. Iljinaitės nutapytas paveikslas skiriasi nuo paskutiniojo. Bet panevėžietė yra girdėjusi, kad jos braižas vis tiek atpažįstamas.
„Pasikartojančių motyvų tikrai yra. Ant drobių supilu daugiau dažų nei būtina, mėgstu kaskart sukurti unikalų reljefą. Kartais paveikslai nutapyti vien akrilu, o kartais ant paviršiaus apstu ir rašalo, kreidelių, žiedlapių, binto, kiaušinių lukštų ar dar ko“, – pasakoja kūrėja.
Dažnai Kamilės paveiksluose sutiktumėte jos sukurtą personažą – aštrių bruožų figūrą, turinčią tunelius ausyse. Paauglystėje ir pati Kamilė tokius turėjo.
„Dažnai pripiešiu jam trečią akį. Pavadinau jį Anarchistu ir man jis labai mielas, lydi mane tapyboje. Matau jį kaip vienos mano asmenybės dalies atspindį. Jis – maištininkas, kuris nesitaikstys su tuo, kas visuomenėje „normalu“, kas įprasta, o susikurs sau naują niekieno kito nepramintą kelią“, – aiškina tapytoja.
K. Iljinaitė jau įsitikino, kad įnoringoji mūza ateina pati, bet reikia jai skirti daug erdvės. Kai Kamilė dirbo visu etatu, pavargdavo ir kūnas, ir protas, o kūrybinės energijos likdavo mažai. Net jei pavykdavo rasti daugiau laisvo laiko.
„Dabar kūrybinės energijos turiu, bet, manau, menininkai turi skirti laiko nieko neveikimui. Savitai meditacijai. Tikiu, kad tokiu būdu iš kolektyvinės sąmonės menininkams ateina idėjos. Ir jei tos nežinomos jėgos man suteiks idėją, teptukas pats judės per drobę“, – mano menininkė.
Laikas galimybių šalyje
Dvejus metus K. Iljinaitė gyvenimą kūrė laisvės šalimi laikomuose Nyderlanduose. Tik prieš keletą mėnesių grįžo į Lietuvą.
Į Nyderlandus panevėžietė patraukė, nes jos sesuo jau buvo ten kartą išvykusi dirbti ir ketino keliauti vėl. Tą antrąjį kartą ir Kamilė nutarė prisidėti, norėjosi šiek tiek užsidirbti.
Sėkmė, menininkės nuomone, yra visiška finansinė laisvė.
„Noriu pasiekti tokį lygį, kad pajamos niekad nebebūtų priežastis, dėl kurios priimu sprendimus, imuosi kokios nors veiklos ar projekto“, – atvira Kamilė.
Jos nuomone, jei ne klimatas, Nyderlandai būtų nuostabi šalis.
„Išvykusi ten paragavau finansinės laisvės ir patyriau kultūrinį šoką, kai pamačiau, kokie geri žmonės yra olandai“, – sako Kamilė.
Anot emigrantės duonos ragavusios panevėžietės, Nyderlandų didžiausia problema yra gyvenamųjų namų stygius – nuoma brangi, užsieniečius priima sunkiau, laisvų namų bei butų skaičius labai ribotas.
„Bet įveikus šią kliūtį atsiveria labai daug galimybių“, – priduria Kamilė.
Kaustė lietuviškas įtarumas
Atvykusi į vieną tankiausiai pasaulyje gyvenamų valstybių K. Iljinaitė iš pradžių įtariai žiūrėjo į olandų geranoriškumą, paslaugumą.
„Tada supratau, kad labai lietuviškai ir be reikalo įtarinėjau. Žmonės paprasčiausiai geranoriški ir paslaugūs!“ – sako Kamilė.
Ji gyveno mažame miestelyje, kuris galiausiai tapo labai mielas ir savas.
„Žmonės čia atsipalaidavę. Važiuodama dviračiu vos nepasijusdavau kokio nors idiliško animacinio filmo veikėja“, – juokiasi pašnekovė.
Kol gyveno Nyderlanduose, Kamilė kas šešis mėnesius sugrįždavo atostogų į Panevėžį, kur gyvena jos šeima.
Eksperimentų sūkuryje
Šeimoje Kamilė nėra vienintelė menininkė. Abi su sese Karolina tapo, rašo. Tik K. Iljinaitė turi keletą sau artimų dalykų, tokių kaip poezija, videografija, o jos sesuo šoka, daro tatuiruotes.
„Bet tapyba mums abiem yra prioritetas. Mama nuolat stebėdavosi, iš kur tas mūsų kūrybiškumas. Nors ji ir pati mokykloje rašydavo tekstus, eilėraščius. Ne visi šeimoje save laiko menininkais, bet visi domisi ir nuolat palaiko tiek mane, tiek sesę“, – dėkinga Kamilė.
Kūryba ją lydėjo nuo mažų dienų.
Su sese šeimai rengdavo lėlių teatro pasirodymus, šokdavo, dainuodavo.
„Kol dar nebuvau išmokyta, kaip reikia padoriai elgtis trinant mokyklos suolą, buvau padūkęs vaikas. Kiek įmanoma, laiką leisdavau lauke, lakstydavau, laipiodavau medžiais, kalbindavau visus sutiktus gyvūnus ir augalus. Namo grįždavau kruvinais keliais. Nieko nebijodavau“, – šypsosi Kamilė.
Ir dabar atrodo, jog nebijo ir drąsiai pažindinasi su pasauliu.
„Šiuo metu mokausi vaikščioti balansavimo juosta ir vėl pradėjau važinėti riedlente. Taip pat vėl ėmiau domėtis fotografija. Ir neseniai pradėjau rašyti ilgą fantastikos kūrinį. Tiesiog eksperimentuoju“, – šypteli K. Iljinaitė.
O kur toliau?
Priešais Kamilę – baltas lapas. Naujas gyvenimo etapas, kuris netrukus turi užsipildyti prisiminimais, įspūdžiais, jausmais. Tik panevėžietė dar nežino, kaip tą lapą pildys.
„Grįžau atgal į Lietuvą, nes norėjosi čia praleisti vasarą. Dar nežinau, kur sugalvosiu keliauti toliau. Turiu minčių apie Pietų Europą“, – prasitaria K. Iljinaitė.
Kūrybiniuose planuose jau ilgą laiką menininkė puoselėja parodos idėją. Pirmoji turėtų įvykti gimtajame Panevėžyje.
„Vis kas nors sukliudydavo, bet dabar jaučiuosi beveik pasiruošusi!“ – nusiteikusi Kamilė.
Šią idėją seka dar didesnės svajonės – tapybos studija, nuolatiniai klientai, bendradarbiavimas su galerijomis.
„Turiu nenumaldomą laisvės troškimą. Nuolatos kintantys projektai aplink vieną vienintelį norą“, – sako menininkė.
