Tremtis. Kokia ji tremtinių iš Sibiro parsivežtose fotografijose?
Dažniausiai pasipuošę, švytinčiais veidais žmonės. Suėję gegužinėj, sėdintys prie vaišėmis nukrauto stalo ar įspūdingo kraštovaizdžio fone.
Tai fasadinė pusė, mažai sakanti apie tikrąjį, priverstinį gyvenimą toli nuo tėvynės.
Tremtinio dalia atsiskleidžia kasdienybėje – tose trobelėse, ankštuose barakuose, kasdienėje veikloje. Deja, tokių kadrų anuomet mažai padaryta. Žmonės, gyvendami ir didžiausiame varge, prieš fotoaparato objektyvą norėjo būti gražūs.
Peržiūrint tremties fotografų archyvus krinta į akis tai, kad įdomiausi, kasdienybę, kartu ir tremtinio gyvenimą atskleidžiantys kadrai dažniausiai būna juostos pabaigoje, fotografui skubant ją užbaigti. Tai dažniausiai fotografo namų, artimųjų aplinka, kas atsitiktinai pateko į vaizdo ieškiklį.
Patyrusieji tremtinio dalią
Panevėžio kraštotyros muziejaus Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspozicijoje pristatoma paroda „Leiskit į tėvynę“. Joje eksponuojamos trijų iš Mažeikių krašto kilusių fotografų: Vytauto Talat-Kelpšos, Dionizo Rudoko ir Vinco Ramanausko iš negatyvų atspausdintos fotografijos.
V. Talat-Kelpša (1926-2009) tremtinio dalią patyrė jau nuo 1941-ųjų birželio.
Po karo nelegaliai grįžęs į Lietuvą buvo 10-iai metų nuteistas lagerio. Kalėjo Krasnojarsko krašte, Rešotuose.
Po Stalino mirties, sutrumpinus bausmę, ten pat pasiliko, sukūrė šeimą. Fotografuoti pradėjo 1955 m. Įsigijęs motociklą važinėjo po apylinkes fotografuodamas žmones. Kurį laiką tai net buvo didžiausias pajamų šaltinis. Į Lietuvą per vargus grįžo tik 1966 m. 2007 m. išleido atsiminimus „Ne pasaką seku“.
Bendruomenės metraštininkas
Dionizas Rudokas (1934–1998) išvežtas su šeima 1948 m. Atsidūrė Irkutsko srityje, Taišeto rajone, Suetichoje. Fotografija domėjosi nuo seno, tačiau fotoaparatą įsigijo, fotografuoti ėmė tik tremtyje. Čia D. Rudokas susidraugavo su vietiniu fotografu, šis leido naudotis valdiška fotolaboratorija.
Suetichoje gyveno gausi lietuvių tremtinių bendruomenė, o jos fotometraštininku nuo 1949 m. buvo D. Rudokas.
Vincas Ramanauskas (g. 1931) Sibire atsidūrė savo noru. 1949 m., kada buvo išvežti tėvai, jis slapstėsi, vėliau tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Ten susidomėjo ir fotografija, įsigijo pirmą fotoaparatą „Liubitel“.
Baigusio karinę tarnybą Lietuvoje niekas nelaukė, tad iškeliavo pas tėvus į Sibirą, Krasnojarsko kraštą.
Išvydęs varganą tėvų gyvenimą kolchoze, V. Ramanauskas įsidarbino Krasnojarsko krašto Nazarovo elektrinėje. Čia jau buvo lietuvių bendruomenė, ten sukūrė ir šeimą.
V. Ramanauskas fotografuodavo daug lietuvių susiėjimų, gegužinių. Išsaugotos visos fotojuostos, kai kurie kadrai atspausdinti tik dabar, praėjus pusei amžiaus nuo jų padarymo.
Iš didelio kiekio nuotraukų muziejininkai pasistengė atrinkti tas, kurios meniškesnės, kasdieniškesnės, atspindi darbus, šventes ar liūdnus susiėjimus. Visa tai, ką galima įvardinti vienu žodžiu – tremtis.
