Panevėžio rajonas siekia, kad dar trys šiame krašte puoselėjamos senosios tradicijos būtų pripažintos nematerialaus kultūros paveldo vertybėmis.
Į tokį titulą pretenduoja raguviškių dainos, špaceras aplink miestelį ir Įstricos kaimo trobose tebekunkuliuojanti zacirka.
Senos tradicijos gyvos
Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas kuriamas nuo 2017-ųjų.
Jame jau registruotos kelios dešimtys įvairių iš kartos į kartą perduodamų tradicijų. Iš jų ir trys gyvos Panevėžio rajone: Velykų būgnų mušimas Vadokliuose, Žolinės atlaidų šventimas Krekenavoje bei juostų pynimo tradicija.
Šiemet Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui išsiųsti dar trys Panevėžio rajono bendruomenių pasiūlymai.
Upytės tradicinių amatų centro vadovės Aušros Sidorovienės teigimu, du iš jų pateikė Raguvos kultūros centras, pristatantis „pasivaikščiojimą – špacerą pu Raguvas mestelį į ją apylinkis“ bei pokario kartos raguviškių jaunystės dainas.
Trečiąjį pasiūlymą pateikė Įstricos kaimas žmonės. Jie siūlo nematerialaus kultūros paveldo vertybe pripažinti zacirką – pienišką leistinukų sriubą, kuri šiemet gavo tautinio paveldo sertifikatą.
Krašto ambasadoriai
„Džiaugiuosi, kad rajono bendruomenės atsišaukė į raginimą ieškoti vertybių. Net jei jiems atrodo, kad kas nors nėra vertybė, kurią galima įtraukti į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, tai ne mums spręsti. Turime būti savo krašto ambasadoriais ir siekti, kad mūsų gyvos tradicijos atsidurtų šiame svarbiame sąvade“, – ragina A. Sidorovienė.
Jos teigimu, šįmet pateikus siūlymus mūsų krašto trys tradicijos ne iš karto atsidurs Lietuvai reikšmingame sąvade. Iki tol laukia dar ilgas darbas.
„Turime būti savo krašto ambasadoriais.“
A. Sidorovienė
„Pavyzdžiui, Žolinės atlaidų šventimo tradicijos Krekenavoje paraišką ruošėme trejus metus vis tobulindami – atradome tam tikrų momentų, detalių ir vis pildėme. Velykų būgnų mušimo tradicijos Vadokliuose paraišką rengėme apie metus. Mano darbo praktikoje dar nėra buvę, kad pavasarį pateiktume pasiūlymus, o rudenį – paraišką ir ji būtų tokia, kokios reikia“, – pažymi A. Sidorovienė.
Nykstančios raguviškių dainos
Į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą įtraukti pokario kartos raguviškių jaunystės dainas pasiūliusio Raguvos kultūros centro direktorė Kristina Juškienė sako, kad retas jos kartos žmogus tokias bedainuoja.
Etnomuzikologei Kotrynai Juškaitei apklausus Raguvos ir jos apylinkių žmones bei surinkus medžiagą apie jų jaunystės dainas, išleista knyga su natomis. K. Juškienės teigimu, ne visi pažįsta natas, tad knygoje yra ir QR kodas, kurį nuskenavus, galima paklausyti įrašo. Knygoje yra ir romansų, ir senųjų liaudies dainų – visa tai, ką dainavo raguviškių tėvai, seneliai. Iš viso – 140 dainų.
„Knygoje yra pačių seniausios lietuvių liaudies dainų. Jas dainuodavusi karta jau išmirusi, o jaunoji tų dainų nebežino, jei šeimoje nėra dainuojama. Tos senos dainos atgula į metraščius, fondus, archyvus, bet tai, ką dabar turime, ką žmonės dar dainuoja, reikia plėtoti, išsaugoti ir dainuoti“, – įsitikinusi K. Juškienė.
Po „špacero“ – skanauti trupiniuočio
Kita įdomioji Raguvos krašto tradicija – „špaceras“. Kad ją išsaugotų, Raguvos kultūros centras kartu su Trečiojo amžiaus universiteto Raguvos fakulteto dekane Irena Sabaliauskiene sukūrė edukacinę programą. „Špaceruojant“ per miestelį ir jo apylinkes aplankoma kone dvidešimt lankytinų istorinių ir kultūrinių Raguvos objektų, susipažįstama su 523 metus skaičiuojančio miestelio istorija.
Per maždaug trejetą valandų pėsčiomis nueinama apie 5 kilometrus.
O pasibaigus „špacerui“ jo dalyviai skanauja Raguvos trupiniuočio. Šio pyrago receptą K. Juškienės mama perėmė iš anytos Bronės Danilienės, o vėliau perdavė dukrai.
Valgant pyragą užsigeriama Raguvos apylinkių laukuose rinktų žolelių arbata. Ši edukacija startavo maždaug prieš pusantrų metų. Per metus joje dalyvavo ir Raguvą aplankė apie 1000 turistų.
Pasak K. Juškienės, kadaise per Žolinės atlaidus žmones „špaceruodavo“ miestelio centrinėje Šv. Florijono aikštėje – vaikščiodavo ratu, kalbėdavo, bendraudavo. Aikštėje šurmuliuodavo turgus, vykdavo mainai.
„Po atlaidų niekas neskubėdavo į namus, visi šnekučiuodavosi, ratais vaikščiodavo. Tą pasakodavo mano senelis Juozas Danila, apie tai kalbėdavo mano tėtis. Ir daugiau raguviškių prisimena, kad taip buvo. Kilo idėja, kad galima ne vien aplink aikštę vaikščioti, bet ir aplankyti daugiau objektų. Juk žmonės daug ko nežino. Atrodo, atvažiavai į Raguva, o ten nieko gero nėra, o iš tiesų čia labai daug visko įdomaus“, – įsitikinusi K. Juškienė.
„Zacirka“ kunkuliuoja iki šiol
Žaliojoje girioje, vos keli kilometrai nuo Piniavos, prie Įstro upės įsikūrusiame Įstricos kaime – tik kelios sodybos. Tačiau jų gyventojams pavyko pasiekti, kad šiame krašte daugiau kaip šimtmetį verdama „zacirka“ Panevėžio rajoną išgarsintų visoje Lietuvoje ir net užsienyje.
Tautinio paveldo sertifikavimo komisija Įstricos „zacirką“ pripažino sertifikuotu tautinio paveldo produktu.
Dabar kaimo bendruomenė siekia, kad „zacirka“ atsidurtų ir Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade.
Nors ši kukli sriuba žinoma ir kituose regionuose, tačiau Įstricos gyventojų puoduose ji iki šiol tebekunkuliuoja. Įstricos kaime tikriausiai nėra trobos, kurioje nebūtų verdama pieniška kukulaičių sriuba.
Tokio populiarumo priežastis – paprastumas, mat verdama iš to, ko kaime visuomet galima rasti. Moliniame inde ar paprasčiausioje geldoje būdavo įmušami du kiaušiniai, įberiama šiek tiek druskos, įpilama pieno, įberiama miltų. Viskas išmaišoma būtinai mediniu šaukštu ir rankomis daromi maži kukuliukai. Jeigu jie išeidavo per dideli, pertrindavo per tarką. Kukulaičius šeimininkės berdavo į verdantį vandenį, o baigus virti dar šliūkštelėdavo šlakelį pieno.
Svarbu buvo nuolat pamaišyti, kad nesuliptų. Ši sriuba paprastai verdama vakarienei.
Pasididžiavimas savo kraštu
Pasak A. Sidorovienės, į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įrašytos mūsų krašte gyvos senosios tradicijos skleidžia žinią apie Panevėžio rajoną.
„Manau, per Velykas prie Vadoklių bažnyčios tikrai sugužėjo daugiau žmonių, kad pamatytų šią tradiciją“, – svarsto etnologė.
Žolinės atlaidų tradicija Krekenavoje visada buvo gyva, tačiau minias į miestelį sutraukia ir atgaivintas, kasmet vis aktyvesnis vadinamasis kermošius.
Jį leista organizuoti prie pačios bažnyčios.
„Pačiai teko girdėti atsiliepimų, kad pagaliau tikras kermošius. Todėl, kad atsirado amatininkų, kurie siūlo savo produktus, demonstruoja amatus, kurie įkūnija tikrą turgaus vaizdą. Ir jų apranga, ir kuriamas vaizdas labai estetiškas. Žinoma, maldininkai ne dėl to atvyksta į baziliką melstis, bet žinutė apie mūsų vertybę keliauja per Lietuvą. O mums tai suteikia pasididžiavimo savuoju kraštu“, – pastebi A. Sidorovienė.
