Šįmet mus vėl džiugina ypatinga pasvaliečių kūryba.
Dar būdamas vienuoliktokas, Pranas Bitinas sukūrė romaną „Likimo ironija“, kurio pagrindinis veiksmas vyksta kalėjime, nors iš tiesų tai pasakojimas apie karą, vykstantį neapibrėžtoje šalyje neapibrėžtu laiku.
Autorius aprašo karių išgyvenimus ir likimus, atskleisdamas tikrąsias karo užmačias bei kariaujančių valstybių tikslus. Ši Prano knyga išleista 2024 m. pradžioje. Kitas jo kūrinys – apysaka „Visi mes esame blogi“.
Pranas taip pat yra muzikantas – groja būgnais ir akordeonu. Jis yra Pasvalio muzikos mokyklos akordeonų orkestro ir gimnazistų roko grupės „Pedalas“ narys.“
Pranas Bitinas (12 kl.)
Ištrauka iš apysakos „Visi mes esame blogi“
„Patys įdomiausi žmonės yra ne danguje, bet pragare“ (Markas Tvenas)
Pagrindinis veikėjas yra jaunuolis, paslaptingu būdu atsidūręs pomirtiniame pasaulyje. Čia jį vedžioja velnias, supažindindamas su keturiais pragaro lygmenimis ir bandydamas įtikinti, kad kiekvienas žmogus yra linkęs į blogį, kad visiškai gerų žmonių nėra.
Įkvėpęs grynesnio oro, pasijutau kaip devintame danguje, nors viso labo tebuvau trečiame pragaro lygmenyje. Naujas energijos pliūpsnis pastūmėjo mane žingsniuoti greičiau, tad, pavijęs savo kelionės draugą, jį aplenkiau ir pasileidau aukštyn. Pradėjau bėgti. Buvo taip gera, kad net užmiršau, jog esu pragare. Pribėgau kalno viršūnę ir atsikvėpiau. Bet tuomet pamačiau taką, toliau vingiuojantį kalnų viršūnėmis, ir nusikeikiau. Po mano keiksmo iš kairės ataidėjo žodžiai:
– Vyro kalba daug ką pasako apie jo esybę.
Kiek nuošaliau stovėjo vyras, apsisiautęs neįtikėtinai banaliu, bet gerai žinomu romėnišku apdaru, kuris plaikstėsi lengvame kalnų vėjyje. Tai buvo Julijus Cezaris, Romos valdovas. Stovėjo išdidžiai, taip, kaip moka stovėti tokie didingi žmonės. Kiek nustebau jį pamatęs. Iškart kilo noras nustumti jį nuo kalno, bet susivaldžiau.
– Kodėl čia lipai? – paklausė jis ramiu, tvirtu balsu, taip, lyg žinotų, jog būtinai jam atsakysiu.
– Tiesą sakant, buvau priverstas aplinkybių, – giliai kvėpuodamas, atsakiau aš.
– Sveikas, Gajau! Nesitikėjau tave čia sutikti, – į mudviejų pokalbį įsiterpė šios vietos savininkas, pavijęs mane.
Cezaris atsisuko. Jo laikysena buvo nepakartojama, jo akys – šaltos kaip ledas. Jis žvelgė į velnią su panieka ir pasišlykštėjimu, kurį spinduliavo ledinės jo akiduobės.
– Liuciferi, – linktelėjo jis, – juk žinai, kad aš mėgstu būti virš visų. Bet tas pats dalykas, kurio taip siekiau, nutrenkė mane į pačias pragaro gelmes…
– Na, nėra ko gėdytis, – žingsniuodamas jo link, kalbėjo velnias, – čia mes visi tokie. Pasidavę savo blogiui.
Julijus galėjo išspausti šiokią tokią šypseną, bet jis nesišypsojo. Jo tvirta žandikaulio linija išlaikė rimtį, tai aiškiai skelbė, jog nenusiteikęs juokauti. Buvo keista jį sutikti čia – tokį paprastą, tokį žmogišką. Kai žmogų tepažįsti iš piešinių ir skulptūrų, pamatęs jo tikrąjį veidą, lieki nustebintas ir sužavėtas jo tikrumo.
– Kodėl tu čia? – paklausiau jo tiesiai šviesiai.
– Dėl tos pačios priežasties kaip ir tu. Bandydamas daryti tai, kas man atrodė gera, tapau blogas.
– Kodėl kalbi taip neaiškiai? Jeigu visuomet kalbėjai mįslėmis, nesunku nuspėti, kodėl buvai nužudytas, – mestelėjau jam, tikėdamasis jį išprovokuoti.
Tai nesuardė jo rimties. Jis tik giliai įkvėpė, bet kitaip, nei susinervinęs tai darydavo velnias: jo įkvėpime tvyrojo ramybė ir susikaupimas.
– Buvau išduotas artimiausių draugų dėl to, kad jie galėtų po truputėlį sugriauti, ką tiek ilgai kūriau. Dabar, žvelgdamas į savo gyvenimą, galiu suprasti, kodėl egzistuoja tik blogis. Nieko nebėra ir nebebus šventa. Nei draugystė, nei šeima, nei tikėjimas nebeturi pagrindo, kuris būtų pakankamai tvirtas išlaikyti mūsų godžioms sieloms. Gėris niekuomet nebuvo blogio atsvara, blogis tik kūrė gerumo iliuziją. Sakoma, kad vienas negalėtų egzistuoti be kito, bet iš tikrųjų per amžinybę egzistavo tik vienas jų. Kitas tebuvo falsifikacija mūsų pačių ego paglostyti…
Jo žodžiai aidėjo vėjyje. Skambus balsas skrodė kalnų viršūnes, žerdamas mums išmintį, sukauptą per amžių amžius. Klausiausi, bet jo monologas man greitai pabodo, ir aš pažvelgiau velniui į akis, signalizuodamas, jog Cezario filosofija man per sunki.
Kol bandžiau jį akimis prikalbinti eiti, Cezaris atsisuko ir įsmeigė akis į manąsias. Tikriausiai pirmą kartą tokios šaltos ir įsakmios akys susidūrė su tokiomis bebaimėmis ir bejausmėmis. Mūsų žvilgsnio dvikova tetruko gal dešimtį sekundžių, kol jis pratarė:
– Telaimina tave Viešpats, sūnau, tas, kurio niekada nebuvo. Tas, iki kurio niekuomet nenuėjo tavo maldos. Tas, kuris tavęs niekuomet neišgelbės.
– Na, tavęs neišgelbėjo Dzeusas… Tiesa, kur jis dabar? – vėl bandžiau įvelti jį į konfliktą.
– Jo niekuomet nebuvo. Tebuvo tik žmonės, tikėję erezija, ir aš, sukniubęs tarp jų, – su jaučiama nuoskauda, bet taip pat tvirtai tarė jis.
Ir jis pažvelgė į tolumas, nieko nebesakydamas. Žvelgė į jas taip, kaip žvelgtų žmogus, žinodamas, kad kitoje pusėje tėra tik pragaras.
Daugiau jis nebeatsisuko.
Velnias kiek pastovėjo prie jo, linkčiodamas galvą. Netrukus jis pasileido kalnų takeliu tolyn, neatsigręždamas į mano ir Cezario pusę. Pastarasis stovėjo sustingęs lyg statula, kurią vienišas skulptorius būtų išskaptavęs iš akmens ir palikęs stovėti ant kalno lyg kokį priminimą apie tragišką žmogaus likimą. Tarytum Cezaris savo povyza bandytų pavaizduoti, jog, net užkopęs į pačią aukščiausią tau pasiekiamą viršūnę, iš tikrųjų niekuomet nelaimėsi.
Netrukus ir aš palikau jį vieną mąstyti apie tai, ko mudviem su velniu sužinoti nebuvo lemta. Mes keliavome tolyn, tikriausiai prie išėjimo iš šio pragaro lygmens.
