Nesvarbu, kad paskutinis, tačiau – dar pavasario mėnuo! Kaipgi nedžiugins kiekvieno širdies: juk prieš akis – visa vasara su savo vilionėmis, gėlynais ir paukščių čiulbėjimu… Viena jaunoji autorė taip apibūdino – „medžiai linksmai šakojas vasaros link…“
Karina Kviliūnaitė (12 kl.)
Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Karinos užmojai, kūrybiniai bandymai dar tik auga. Sumanymai rašyti didesnės apimties kūrinius džiugina, skatina stebėti ir laukti. Pasirodo, ir dailė merginai ne svetima…“
Širdies tapsmas gamta
Paukščių sparnai liepsnoja,
Audra švelniai murma apie save,
O gėlės kaip žvaigždės dainuoja
Šioje gamtos rūstyje.
Ežerų vanduo, tykus rytas,
Gyvenimas teka šviesiai.
Širdis rimuojasi su švyturiu,
Su vienybe ir meile džiugiai.
Medžiai linksmai šakojas vasaros link,
Žalumynai kilimais kviečia žygiuot:
Kiekviena žolė, kiekvienas akmuo akompanuoja –
Gyvenimo harmonija yra šviesi: mylėk!
Rudens šokis
Šešėliai lėtai ilgėja, saulė leidžias švelniai,
Rudens spalvos šoka, lyg jų paslaptis
Lapai šnabžda keistai, tarsi žvaigždė
Širdis pulsuoja ritmu – tai šokis rudens.
Žemė aptemsta, lyg nakties uždanga
Ruduo neša savo paslaptis ir viltis.
Kiekviena rudens spalva – širdies dainavimas,
Kuris skleidžia praeities ir ateities mįsles.
Medžių lapai šokio melodijoj žaidžia…
Ruduo, tavo grožis – baltas tango,
Kaip gyvenimo aistros sprogimas,
Naujos gyvenimo prasmės atradimas.
Širdis šoka begarsių paukščių šnabždesy,
Rudens šokis, džiaugsmo ir liūdesio derlius,
Gyvenimo paslaptis, amžina tylėjimo mįslė,
Manoji širdis lyg rudens šokio melodija.
Tavo akimirkos
Tavo akimirkos tarsi žvaigždės nakties danguje,
Lyg švyturys širdyje, kaip rytojus aušroje.
Jų švelnumas veržiasi pro tamsą,
Pripildo žvilgsnius šilumos ir šviesos.
Kiekviena tavo šypsena – saulės spindulys,
Apšviečiantis mano dieną,
Tavo meilės lietus liejasi širdyje,
Sugrąžindamas viltį ir džiaugsmą gyvenimo sode.
Kiekvienas tavo žodis – tai melodija sielai švelni,
Sudrumsta oro bangos, balsingos, savos.
Tavo buvimas šalia – tai rojus žemėje,
Kai širdys pulsuoja ritmu, švelniu, jaukiu.
Tavo akimirkos – tai mano gyvenimo bruožai,
Keičiančio formas mano pasaulio dalis,
Tavo meilė globoja ir neša:
Kiekvieną akimirką jaučiu, kad gyvenu.
Lietuvos širdis
Širdis Lietuvos plaka švelniai
Kaip Baltijos jūros banga tyli.
Medžiai ištaria senovės pasakas,
O dainos sklinda paukščiais laisvai.
Lietuvos pievose saulė kyla raudona,
Per miškų tarpus spindi jaunystės šviesa.
Tai šalis, kur slypi tūkstantmečių paveldas,
Istorija kalba kaip vėjas kalvų šneka.
Žemė žalia prisiminimų sodais,
Kiekvienas akmuo ne nebylys.
Auga miestai kaip paslaptis,
Kur kas žingsnis – ir mano kelionės pradžia.
Lietuva – tai daina, ji širdį globoja,
Senovės puošnumas ateitį saugo.
Tai mano tėvynė, šalis, laimėj gyvena
Didžiulė širdis – ji kiekvieną sušildo.
