Anglijoje gimusios popietės arbatos gėrimo tradicijos rado kelią ir į Aukštaitijos sostinę.
Pasitinkant vieną gražiausių pavasario švenčių – Motinos dieną – pasimokyti etiketo ir kurti bendrystę Panevėžio mamas pakvietė penkiolika metų emigrantės duoną krimtusi, o dabar seną sodybą užmiestyje su vyru Maiku restauruojanti Eglė Galiauskaitė.
Ne tik didikams
Popietės arbatėlė – ypatingas arbatos ritualas, gimęs XIX amžiaus Anglijos aukštuomenėje. Ši tradicija gyva ir šiandien. Anglai mėgsta pasimėgauti geriausiomis arbatomis bei gardžiais skanėstais, kurie patiekiami istoriją menančiuose dailiuose induose.
Arbatos popietei žmonės susitinka pasirinktoje vietoje, dažniausiai restorane ar arbatinėje, mėgaujasi skania arbata ir užkandžiais.
Šį ritualą dar 1840 m. pradėjo septintoji Bredfordo hercogienė Ana.
Ji išalkdavo apie ketvirtą valandą po pietų, o vakarienė būdavo patiekiama aštuntą vakaro. Tad hercogienė paprašė, kad vėlyvą popietę į jos kambarį būtų atneštas padėklas su arbata, duona, sviestu ir pyragu. Ilgainiui tai tapo įpročiu ir ji pradėjo kviesti draugus įsitraukti į šį ritualą, kuris šiandien tampa populiarus daugelyje šalių.
Mėgautis akimirka
Dar gyvenant emigracijoje E. Galiauskaitei kilo mintis atvežti popietės arbatėlę į gimtąjį Panevėžį. Baigusi viešbučių vadybos studijas bei penkiolika metų dirbusi viešbučių versle Airijoje, panevėžietė sukaupė nemenką patirtį, tai ją ir padrąsino įgyvendinti daugiau nei dešimt metų puoselėtą svajonę.
„Laikas dažnai tampa tik preke ir mes pamirštame mėgautis akimirka, – sako Eglė. – Popietės arbatėlė yra nuostabi galimybė susikurti sau šventę, susitikti, patirti bendrystę su draugėmis, šeimos nariais.“
Eglė įsitikinusi, jog porcelianas suartina žmones – jie netgi oficialioje aplinkoje šypsosi pamatę tokį trapų grožį ir užmezga pokalbius.
Ypatinga proga
Artėjant Motinos dienai E. Galiauskaitė nusprendė svajonę paversti realybe. Sukaupusi dailią porcelianinių indų kolekciją, ji pasidalino savo idėja viešai internete. Taip netikėtai užsimezgė pažintis, o vėliau ir graži draugystė su dekoratore Rūta Bertule.
Rūta buvo pirmoji, atsiliepusi į Eglės kvietimą prisijungti prie popiečio arbatėlės idėjos Panevėžyje.
Nestandartinio renginio stalo dekorui Rūta panaudojo tik skintas gėles, klasikines vakarienės žvakes ir šilkinius kaspinus.
„Norėjau jaukios, moteriškos aplinkos mamoms, močiutėms ir Panevėžio moterims, o Rūta tiesiog pranoko mano lūkesčius“, – sako E. Galiauskaitė.
Etiketo pamokėlė
Subtilus angliško porceliano žavesys ir noras artimiau pažinti popietės arbatėlės ritualą sukvietė renginio dalyves į šventinę popietę. E. Galiauskaitė pasakojo apie tradicijas ir etiketą, vaišino kelių rūšių arbata, atkeliavusia iš Airijos.
Ji sako esanti be galo dėkinga visoms dalyvėms, kurios ja patikėjo ir atvyko į pirmąjį tokį renginį Panevėžyje.
Anot E. Galiauskaitės, popietės arbatėlė yra daug daugiau nei tiesiog arbatos gėrimo ir valgymo procesas. Tai ritualas ir tradicija, kuri gali atnešti daugybę teigiamų patirčių.
„Popietės arbatėlė suartina, skatina malonias emocijas. Norėjau, kad moterys kokybiškai praleistų laiką tokią ypatingą – Motinos dieną“, – sako Eglė.
Anot jos, tai buvo išskirtinė galimybė sustabdyti laiką, mėgautis užkandžiais, sužinoti, kaip taisyklingai valgyti britų virtuvės pasididžiavimą – tradicines „Scones“ bandeles, ragauti desertus ir arbatą „be dugno“ (red. – arbata arbatinukuose nuolat papildoma).
Senjorams – airiškosios popietės
Dabar Eglė pasvajoja organizuoti tokią arbatos gėrimo ceremoniją ir Panevėžio senjorams.
„Airijoje senjorai susirenka į savaitinius renginius, per kuriuos mėgaujasi arbata, smagiai žaidžia „Bingo“. Tikiuosi, kad man pavyks įgyvendinti tokią idėją ir Panevėžyje“, – optimistiškai nusiteikusi pašnekovė.
Nors, kaip pati sako, Panevėžyje po emigracijos vis dar apšyla kojas, E. Galiauskaitė iš karto prisijaukino miesto kultūrinį gyvenimą. Dabar ir pati nori jį praturtinti, suteikti unikalią patirtį miestiečiams ir paskatinti jų bendrystę.
„Bendrystė ir pasitikėjimas vienas kitu gali suteikti gyvenimui prasmę. O aš to ir noriu. Džiaugiuosi matydama, kad šios vertybės gyvuoja mūsų mieste“, – šypsosi E. Galiauskaitė.
