Į tribūną kopia Juozo Miltinio gimnazijos kūrėjai. Jie negalėjo likti be dėmesio. Skaitytojai tą pajus.
Aistė Kriščiūnaitė (10 kl.)
Metų laikai
Šalta ir niūru,
Nenoriu, negaliu.
Bet pro langą pažiūrėjus,
Šerkšno skarą ten randu.
Gėlės pražysta,
Gyvybė atgysta,
O saulė šiltai pabučiuoja
Tas šalčio nuvargintas kojas.
Saulės nusvilintas rankas
Atgaivina ne bet kas.
Tik tas gaiviausias vandenėlis
Išgydo karčio sukeltas žaizdas.
Vėl visi vaikai sugrįžta
Į svarbiausiąją mokyklą.
O nukritę lapai siaučia –
Geltoni, rudi, raudoni.
Ji
Šiandien į mane pažiūrėjo maža mergaitė taip, kaip aš anksčiau žiūrėdavau į vyresnes.
Nusišypsojau jai, leidau suprasti, jog ją suprantu –
neseniai aš pati buvau jos vietoje,
Žiūrėdavau į mergaites, grožėdavausi ir norėdavau greičiau užaugti,
Būti kaip jos…
Šiandien pamačiau mergaitę,
Ji atrodė tokia, kokia aš norėčiau užaugusi būti,
Tokia – į kurią žiūrėtų su baime, bet gerąja prasme.
Nusišypsojau jai, nes ji man patiko.
Ji atrodė truputį pažįstama.
Tik niekur neprisiminiau, kas ji?
Ji atrodė graži.
Ji turėjo draugišką ir supratingą veidą,
Ji buvo tokia mergaitė, kokia svajoju būti užaugusi…
Šiandien pasižiūrėjau į veidrodį.
Aistė Družaitė (11 kl.)
Žemės paslaptis
Giliai apačioje,
Pačiame branduolyje,
Gyvena Žėrutė,
Nepastebima, mažutė.
Pina auksines gijas,
Veria ryškiausias upes,
Miega jaukiame kambary,
Augina pienes prieangy.
Nematantys
Sėdi vienas tarp žmonių,
Besipuikuojančių savo godumu.
Ir visas šurmulys,
Atrodo, niekada nesibaigs.
Ir jei išeitum iš erdvės,
Ar kas iš tiesų pastebės?
Ar atlaisvinsi tik dar vieną
Pasipūtėliškai užbursiančią vietą?
Nepažįstami kraštai
Smėlėtos viršukalnės Marso
Skendi smėlio audrose.
Štai neleidžia nė garso
Skaidrūs lobiai jose.
Slepiasi – lyg bijo atėjūnų,
Grėsmingų visatos klajūnų,
Ir žvilgsnių banalių
Bėgiojančių akių.
Vilko tyla
Skaidri kaip stiklas
Vilko ašara.
Nurieda lyg krislas
Tylų žiemos vakarą.
Šaltis spaudžia
Pilkšvas pėdutes
Ir kiekvieną kartą klausia savęs:
– Kiek kankinsiu aveles?
Dorotėja Golubkovaitė (12 kl.)
Smėlinis vaikas
Aš aukso dulkėm padengta
ir debesų balčiausių apsupta;
Supuosi, vis supuosi sūpynėse dangaus,
o noriu pamatyt pasaulį – tik nebe iš viršaus.
O paukščiai skrieja pas mane
ir sveikina su nauja gražia diena;
Tik žiūriu – bam – žemyn nukrinta –
bene pasaulio aplankyt?
Ir matau, kaip kelios dulkelės aukso
nuskrieja pas paukščius žemyn;
Nusprendžiu – štai jau mano laikas!
ir krentu aš paskui juos Žemelės link.
Sklandydama jos pagrindu paukščius tuos pamatau,
tik nebe skriejančius, o žemėn parblokštus.
Dar keletas dulkelių aukso nubyra nuo manęs,
O bandydama rinkti – nesugraibau,
lieku su žemėm delnuose.
(be pavadinimo)
Prigulk ir išgirsk melodijas žvaigždžių,
prigulk ir nemąstyk, kas bus rytojaus dieną.
Žinau, brangioji, tau dabar sunku,
bet, prašau, tikėk manim, mes išgyvensime ilgiau.
Išvysime kitų naktų tamsą ir žibintus,
išvysime dar daug kitų dienų šviesų.
Aš pažadu tiek ilgai išlikti,
kiek žmogui reikia laimę kad pajust.
Prigulk ir paklausyk dainos, kurią sukūriau,
prigulk ir nemąstyk, kaip vieną dieną mirsi.
Žinau, tai tavo mintyse natūralu,
bet, brangioji, išvysi, kaip man dabar baisu.
Išvysi, kaip tau nereikia būt daugiau negu esi,
išvysi, kaip naktimis tau švyti žvaigždės.
Aš pažadu tiek su tavimi išlikti,
kiek žmogui reikia, kad savo grožį pamatyt.
Ir bandančiam išlikti žmogui daug nereikia –
nereikia maisto, pinigų, draugų,
nes pavalgęs jaustųsi jis kaltas dėl visko,
o draugai net nebeatpažintų atvaizdų.
Tad kur turiu aš lėkti?
Nenoriu lėkti, noriu tik prigult.
Prigulk su manimi ir paklausyk,
kaip manos širdies ritmas juda vis lėčiau.
Laivas
Pasroviui plaukiu, kelionę vos pradėjęs;
vėjas neša ir sveikina mane gamta,
pati nepasipuošus barsto ant galvos gėles –
ir džiugu viduj, nes lydi net nakčia.
Tik tajai nakčiai pabėgėjus, rodos, kinta dar kažkas;
matau, nebe žiedus man lieja,
o mirštančias ore žvaigždes,
ir nesprunku – lėtėju lyg sapne.
Grynai sapne žmogus pabustum;
o čia vėle aukščiau materijos sklandau,
nebesuprasdamas, kaip akyse pavasarį regėjau
ir paklydau tarp bešėlstančių danguj bangų.
Masė
Paskęsk tamsoj, priprask prie jos,
Nebeieškok mėnesienos ar žvaigždžių šviesos.
Visi jau čia, pasitikėk manim,
Turi juk viską, ko tau reikia.
Neklausyk savęs – širdis meluot tegali,
Neklausyk minčių – nukreips tave ne tuo keliu.
Seki tiktai žmogų tamsoje,
nes jis žino teisingą kelią. Eik tik juo.
Mums nereikia džiaugsmo,
mes laukiam Paskutinio Teismo, kuris suteiks tą laimę.
Tik lauk, tik lauk, tik lauk,
nebandyk atrast savęs – mes taip nedarom.
Paskęsk tamsoj, priprask prie jos,
Nebeieškok šviesos, juk niekas jos nerado.
Seki tik tuo keliu, kurį tau rodom,
nes jis – vienintelis, teisingas.
Paskęsk tamsoj, priprask prie jos,
Tik lauk, tik lauk, tik lauk.
Įgimtos žymės
Sustingęs vietoje.
Rankos suteptos manu krauju,
Užstrigusios ore prieš mane su peiliu.
Neskaudėjo – net paliestas nebuvau;
Bet ryžtas akyse nutapė jas raudonai.
Apgailėtinai silpnas.
Kaip naujagimis, atvestas į pasaulį prieš jo valią,
Motinos, kuri jau turi ryšį,
Bet praras jį žiaurioje laiko tėkmėj.
Vaiką palikdama be šilumos. Pamestą.
Ginklas krenta žemėn.
Delnai, akys kas sekundę tampa vis tamsiau raudoni,
Protas tylus, krūpteli nuo garso.
Susmunku paskui nekaltą peilį;
Girdžiu, kaip smerkia už pačią egzistenciją mane.
Mintis: laikas dar ne tas.
Protas tylus: reakcijos nėra į nieką.
Tik lašas vandens krenta man ant kelio.
Žvelgiu į delnus su viltimi, kad švarūs vėl,
Bet jie raudoni tamsiai. Tampa juodi.
Tų dėmių nebenuplauna net lietus.
Erikas Šimeliūnas (12 kl.)
Banalu – žvaigždės
Žvaigždžių vos girdima ašara
Bevertiškumo pasauly nuodas
Pabaisos paveikslas ant ežero
Kaip mintys – dangus visiškai juodas
Žalia pavasarinė žolė aptraukta rasa
Nepajutau, kaip rodyklė paros ištirpo
Švelniai jaučiau gamtą koja basa
Skausmas beviltiškumo ištiko
Atsiguliau vienu šiltu mostu
Jonvabalių šoky pasiklydau ligi saulės
Vėjas krištolinis galvą švelniai glosto
Norą sugalvot progoj maudės
Išsakiau visas mintis lig vienos
Širdies akmuo nuo kalno nusirito šlaito
Pasiklausiau motinos gamtos
Nebeliks juk daugiau tiksinčio laiko
Gyvenimo neprasmybės nebekaltinau
Stojaus greitai, kartu su šviesa
Džiaugtis momentu skaidriu skatinau
Tokia pasiekė mane nauja tiesa
Ir jis prabėgo
Laikrodžio negailestinga rodyklė
Gyvenimo sunki realybė
Taip, jis nestoja niekam
Ne, net mažiausiam ,,trumpam“
Praeities išgyventa tyla
Tik filmo scenos išlindus yla
Svetimi, nepažįstami, neartimi
Sulig saule nauji vis tolimi
Negailėk rizikos momento
Nes vis dėlto mori memento
Graužatis už baimę didesnė
Ir debesis pilkas – baisesnis
Akimis nuotraukų ryškių
Prisiminimų daug, vešlių
Kalnų vėjo nepakartojamo, ramaus
Žvaigždžių vakarinio pasirodymo tylaus
Nemanyk, kad perniek
Gyvenimo dar daug vis tiek
Džiaukis, bėk iš paskos
Spalvos keičiasi nuolatos
Melomano melancholija
Jau baigėsi patefono skambesys
Ir melancholiško momento blizgesys
Širdis gailiu momentu pradangino
Albumo vinilą adata iššokdino
Kažkur ten, kur žino tik sapnai
Aš ten lauksiu tavęs amžinai
Šypsena juk nekainuoja
Sušildo kitą, nebekamuoja
Siela dega nežinoma liepsna
Gal palikim tai neištirta vieta
Vėl sugrįžta tie jausmai skaudūs
O gal ir nebuvo dingę, kad ir kaip graudūs
Ranka nepasiekiama man toji ekstazė
Laukiu, kol ateis nauja gyvenimo fazė
Nebepastebiu mėnulio įrėminto vaizdo
Nelemta tau užgesinti manojo gaisro
Dovydas Bagdonas (10 kl.)
Meilė
Kai kuriems suprasti meilę gali būt sunku,
neapmąsčius savo veiksmo gali būt graudu.
Bet tai meilė, ji ne skausmas –
gali trenkti vien tik džiaugsmas.
Trenkti stipriai lyg patranka,
šypsena paliks tik randą…
Nors tas randas nesugis,
visad bus ką pasakyt.
Meilė – deimantas ir auksas,
reik palygint, kas brangiausias.
Bet suprasti nesunku –
meile, brangus daiktas esi tu.
Jeigu meilė… ji ne čia,
tau turėtų būt kančia.
Bet supraskit tiktai viena –
bus ta laimė kitą dieną…
