Panevėžio ,,Žemynos“ progimnazijos jaunuosius kūrėjus atrado lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aušra Vaitkienė. Ir kaip gali nepastebėti tokių, anot Vaižganto, diemančiukų! Kai kurie jau visai rimtai bandantys perprasti rimo ir ritmo paslaptis.
Ema Samėnaitė (5 kl.),
„Ema – dar vienas atrastas ,,deimančiukas“. Apie save ji pasakoja taip: ,,Labiausiai man patinka kelionės su šeima. Dar patinka piešti ant drobės ir dėlioti įvairias dėliones. Kurti mane įkvepia ramybė, tylus katino murkimas šalia. Tada galiu susikaupti ir susidėlioti mintis.“
Pavasaris
Girdi? Čiurlena po žeme
tyro vandens šaltinis.
Gyvybę neša jis visiems,
kas tiki, laukia, vilias.
Išalkę saulės šilumos
stiebeliai galvas kelia.
Ir niūrų dangų tuoj pakeis
pavasario saulelė!
Laimė
Oda nubėgo šiurpuliukai…
Nešalta man, tiktai smalsu,
kas sukelia tą šiltą jausmą,
kodėl jį jausti taip džiugu.
,,Tai laimė, – sako man mama. –
Kiekvienam žmogui ji duota.“
Laimingai jaustis man patinka,
Kai visas kūnas laime virpa.
Šviesiausias švyturys
Močiutė pasaką man sekė
prie seno ąžuolo sode
apie brangiausią žmogui turtą –
kalbėti gimtąja kalba.
Ji apkabins ir nuramins,
širdy viltis ir vėl užgims.
Ir bus ji švyturys naktų
šviesiausias iš visų kitų.
Mingailė Žalnieriūnaitė (8 kl.)
„Mingailė kuria jau seniai, tačiau tik dabar išdrįso savo kūryba pasidalinti su kitais. Mergaitė jautri, gilių jausmų, uždaro būdo. Jai patinka skaityti knygas ir kurti įvairiausias gyvenimiškas istorijas.“
Ištrauka iš romano ,,Priešas ir meilė“
***
Aš turiu mamą, turiu seserį, draugus. Aš tokia svarbi jiems, bet sau esu nieko verta. Kodėl? Juk esu tokia jauna ir, pasak kitų, graži ir protinga. Niekas nesupranta manęs, jie tiki, kad man gali padėti rūpindamiesi manimi, bet tai netiesa… Jie nepadės man… Kol aš to nenorėsiu ir pati sau nepadėsiu…
Ar aš verta viso to, ką turiu? Ar aš verta tos jų pagalbos? O gal aš tiesiog nemoku priimti visko, kas man duodama? Gal man per sunku tai priimti… Todėl aš atsisakau bet kokios paramos… Žinau, man reikia stengtis dėl tų, kuriems aš brangi. Aš tikrai tai sugebu, tik bėda viena… Aš slepiu emocijas. Gal man reikia jas paleisti? O kaip jas paleisti? Aš nemoku, bet žinau, kad galiu. Gal man vis dėlto reikia pagalbos? Bet bijau jos. Turiu išdrįsti priimti. Juk esu drąsi, nesu jau tokia maža, kad viską slėpčiau ir visko bijočiau. Aš jau didelė, pakankamai didelė, ir aš sugebėsiu. Man pavyks, aš tai žinau. Man tikrai pavyks… Juk tai, kas mane gniuždo, kas baugina, tik mano mintys, jos nėra tikros, tai mano vaizduotės vaisius, ir tai nėra tikra, ką mąstau. Tai tik mano laki vaizduotė. Jei nemiegosiu naktį, būsiu pavargusi dieną… Jei nekalbėsiu su draugais, jie pamirš mane… Jei užsidarysiu nuo visų, jie nepasiges manęs… Aš negaliu to daryti, aš turiu šeimą. Ji rūpinasi manimi ir suteikia man namus. Kodėl aš esu tokia? Aš visko bijau, kai nėra ko bijoti. Aš visko labai bijau. Gal aš tiesiog per daug mąstau? Gal man reikia pailsėti nuo visko? Nuo savo minčių… Nuo vienatvės… Ir pagaliau pabūti laimingai su draugais? Manau, man to ir tetrūksta… Taip ir padarysiu. Aš esu stipri. Juk aš labai daug sugebu. Esu ganėtinai stipri prašyti pagalbos. Juk aš jau nebe maža mergaitė. Šeima, draugai palaiko mane… Jie man padeda…
,,Tu pasikeitei… Nuo to laiko, kai susipažinai su juo, tu visiškai kitokia… Tu pasidarei laiminga, drąsi ir stipri. Jis tavo parama… Jis tau tikrai padės, tik nebijok… Viskas bus gerai, nesijaudink. “
Šiandien gavau gėlių… Iš jo gavau gėlių… Pirmą kartą iš jo gavau gėlių… Buvau tokia laiminga, kad pamiršau viską, galvojau tik apie jį, o jis pasakė, kad aš tokia pat graži kaip tos rožės. Man patinka, labai patinka… Myliu jį, bet ne dėl gėlių… Myliu jį už tai, kad yra toks, koks yra. Jis rūpestingas, supratingas, užjaučiantis, palaikantis. Jis palaikė mane, kai man buvo labai sunku. Rožės man primena tėtį: kai jis grįždavo iš darbo ir pranešdavo mums po raudoną rožytę, aš jį taip mylėjau… Ir miela, ir skaudu tai prisiminti… Apsikabinusi prigludau prie man tokio mielo veido…
Aistė Židonytė (8 kl.)
„Aistė – jaunoji kūrėja, 2023 metais tapusi ,,Sidabrinio Nevėžiuko“ laureate. Jos kūryboje vis svaresnės, brandesnės mintys. Tai džiugina.“
Gimtoji kalba
Gimtoji kalba – palaima,
dovana. Kiekviename žodyje spindi
praeities vingiai.
Kiekvienas garsas toks
žavingas… Tų garsų melodija
širdin sminga.
Gimtoji kalba sukuria
mintis, slapčiausius
troškimus,
kursto aistras,
uždega jausmus.
Gimtosios kalbos didžiausi
lobynai, turtai,
kurie suteikia galią
svajoti, kurti.
Gimtoji kalba –
pasididžiavimo šaltinis,
ji mūsų sielas apšviečia,
guodžia, ramina.
Išsaugota Laisvės šviesa
Nuo ankstyvo pavasario aukščiausio Lietuvos bokšto viršūnėje sušvito Trispalvė. Laisvė lyg švytinti saulė suliepsnojo lietuvių širdyse ir suspindo jų darbuose. Žmonės ištiesė ranką tiems, kuriems jos reikia, ir padėjo sėti dorybės sėklas. Žmonių žodžiai kaip medus teikė paguodą ir ramybę. Jų veiksmai kaip balzamas atnešė saldžią malonę. Jų rankos saugojo nuo svetimų apgaulės. Jų meilė vedė į slėptą teisybę. Bet… Tą Laisvės šviesą šaltą žiemos naktį pabandė užstoti šešėliai. Jie sunkiais geležiniais tankais nusprendė sutrypti žmonių džiaugsmą, atimti tai, be ko tikroji laimė neįmanoma. Jų darbai lyg durklai pervėrė ramybę. Jų liežuviai skleidė melą, nešė nesantaiką. Jų veiksmai, nuodijantys ir žudantys, nešė kančią ir širdgėlą. Jiems džiaugsmo teikė kitiems sukeltas skausmas. Tačiau šiame skausme slypi stiprybė, kančios viduje uždega ugnį, kuri pakyla, kovoja su visais siaubais ir padeda jaustis stipriems. Todėl šešėliams nepavyko užtemdyti saulės, nes jų nepabūgo drąsuolių minia. Šviesa išsklaidė šešėlius. Bet… Jie nepranyko.
