Batalione atgimsta dvaro paveldas

Panevėžio Karaliaus Mindaugo husarų batalione naujam gyvenimui prikelta buvusi Pajuosčio dvaro sodybos ledainė.

Istorinis pastatas atgavo savo pirmykštę išvaizdą ir tarnaus karių reikmėms.

Visuomenė jį taip pat gali išvysti – iš toliau vaikščiojant paupiu arba batalione vykstančių atvirų durų dienomis. Pernai kariai pasirūpino ir kad nenyktų dar du dvaro pastatai – tarnų namas ir vienas ūkinis pastatas.

Kultūros paveldo departamento Panevėžio-Utenos teritorinio skyriaus vyriausioji specialistė Rasuolė Kerbedienė pasakoja, kad ši buvusio dvaro ledainė – unikali. Kadaise ji turėjo smailą bokštelį.

„Turbūt vienas toks objektas su tokiu smailu stogeliu ir tėra. Daug kur šaltiniuose rašoma, kad tokia mada buvo atėjusi iš Kinijos“, – teigia paveldosaugininkė.

Laikui bėgant šio stogelio neliko, dabar jis atstatytas remiantis senomis nuotraukomis.

Buvusioje dvaro ledainėje batalionas planuoja įrengti koplyčią.

Kareivinės dvaro teritorijoje

Karaliaus Mindaugo husarų batalionas įsikūręs išskirtinėje vietoje – kadaise čia būta Pajuosčio dvaro.

„Kad dar kur nors dvaras būtų Lietuvos kariuomenės valdomoje teritorijoje, man neteko girdėti“, – sako R. Kerbedienė.

Kai 1923 metais Lietuvos valdžia konfiskavo Pajuosčio dvarą, į sodybą įsikėlė Lietuvos kariuomenės 4-asis pėstininkų pulkas. Naujos kareivinės buvo statomos dvaro teritorijoje. Sovietmečiu čia iškilo visas karinis miestelis, atsirado svetimkūniais tapusių pastatų, daug autentikos suniokota.

Pačių dvaro rūmų nelikę. Kiek žinoma, jie susprogdinti Antrojo pasaulinio karo metais.

Visą Pajuosčio dvaro kompleksą sudaro devyni išlikę pastatai: minėta ledainė, elektros pastotė, šeši ūkiniai pastatai ir tarnų namas. Pastarąjį ir dar vieną ūkinį pastatą Lietuvos kariuomenė savo lėšomis sutvarkė 2022 metais.

Pasak R. Kerbedienės, ledainė sutvarkyta iš esmės, o minėti du pastatai buvo tik apsaugoti nuo nykimo – sutvarkytos perdangos, stogai.

Paveldosaugininkės žiniomis, ūkinį pastatą batalionas naudoja savo reikmėms, o tarnų namą dar planuojama panaudoti ateityje.

Dėmesys paveldui

Likę dvaro pastatai tebėra netvarkyti ir tebelaukia savo eilės.

„Kariuomenė labai pagarbiai elgiasi su paveldo objektais. Jie labai šauniai tvarko po vieną pastatą. Stengiasi, kad dvaras negriūtų“, – tokiu dėmesiu paveldui džiaugiasi R. Kerbedienė.

Anot jos, artimiausiuose kariuomenės planuose – tilto, vedančio į batalioną, tvarkymas.

Jis statytas iš tašytų akmenų ir paremtas dviem vadinamaisiais taurais (į juos remiasi tilto perdanga, ant kurios važinėjama).

Valdžia konfiskavo

Pasak R. Kerbedienės, Pajuosčio dvaras ėmė kurtis XVI amžiaus pabaigoje. Tuomet jis priklausė Komajevskiams, o nuo 1592 metų – Sumorokovui, 1604 metais – Jaroslavcams, vėliau Vizgirdoms. Apie 1667 metus – Blinstrubams. Nuo XVII amžiaus pabaigos iki pat Pirmojo pasaulinio karo dvaras priklausė Meištavičių giminei.

Kaip yra rašęs šio dvaro istoriją tyrinėjęs žinomas Panevėžio krašto kraštotyrininkas Petras Juknevičius, paskutinis šio dvaro savininkas buvo Aleksandras Meištavičius. Ši labai prieštaringa asmenybė ėjo įvairias valstybines pareigas carinėje Rusijoje ir tarpukario Lenkijoje. Su žmona A. Meištavičius susilaukė septynių vaikų, kurių žymiausias – kunigas, istorikas Valerijonas Meištavičius, parašęs keletą atsiminimų knygų. Vienoje jų nemažai vietos skirta ir atsiminimams iš Pajuosčio.

Tarpukariu blogėjant Lenkijos ir Lietuvos santykiams, dvaro savininkas A. Meištavičius pabėgo į Lenkiją. P. Juknevičius rašė, kad ten jis užimdamas įvairius postus vykdė antilietuvišką politiką. Apleistą dvarą Lietuvos valdžia konfiskavo.

Didelis dvaras

Pasak R. Kerbedienės, dvaro sodyba stovėjo toje vietoje, kur Juosta įteka į Nevėžį. Nukasus aukštą įkalnę, tarp abiejų upių besileidžiantys kalvos šlaitai sudarė taisyklingą keturkampį, kurio viduryje ir stovėjo dvaras. Patys rūmai, kiek žinoma, ne kartą degė. Paskutinį kartą rūmai atstatyti po 1830–1831 metų sukilimo.

Turima duomenų, kad kambariai buvo dideli, aukštomis lubomis, tobulų proporcijų. Juose buvo galerija su kolonomis, apaugusi laukiniais vynuogienojais. Į kairę nuo įėjimo driekėsi erdvus valgomasis su portretais ant sienų. Visus kambarius skyrė aukštos dvivėrės durys, kambariai buvo apstatyti raudonmedžio baldais.

Rūmuose kabėjo ir garsaus dailininko Jono Rustemo tapyti portretai. Pasak R. Kerbedienės, prieš namą buvo apsodintas kiemas, aukštų klevų ir maumedžių guoto padalytas į dvi dalis: viena skirta reprezentacijai, su gėlynais ir pievele, kurią apvažiuodavo vežimai, antra tolimesnė, atskirta nuo pastato medžiais, skirta ūkiui su arklidėmis, tvartais.

Pajuosčio parke augo šimtamečiai ąžuolai, liepos, įvairių rūšių pušys, amerikietiški klevai, auksaspalviai piramidiniai ąžuolai ir bukai, akacijos.

Pajuosčio dvarui priklausė apie tris tūkstančius dešimtinių laukų, pievų, miško.

Buvo sukurti nauji, dideli, gražiai pastatyti palivarkai: Kurhanas, Trakiškis, Taruškos. Pagrindinis kelias iš Panevėžio ėjo pro visus palivarkus, o jo atšakos siekė kaimyninius kaimelius prie Nevėžio.