Visus metus vaikščiojome Panevėžio gatvėmis, domėjomės jų praeitimi, kaita, raida, o svarbiausia – pavadinimais, atskleidžiančiais išskirtinius įvykius, reiškinius bei pasakojančiais apie iškilių asmenybių gyvenimus ir jų paliktus pėdsakus Panevėžyje ir ne tik jame.
Visus šiuos metus „Aukštaitijos senvagės“ puslapiuose žingsniavome Panevėžio gatvėmis, jų pavadinimuose ieškodami istorinio palikimo, atminties, jose prabėgusių įvykių ir užfiksuotų faktų.
Juose užfiksuoti įžymių žmonių vardai, iškilios datos, tautai svarbūs žodžiai bei reiškiniai, vietovės požymiai, kryptys.
Panevėžio gatvių pavadinimuose nestokojama tik mūsų kraštui svarbių vardų bei būdingų reiškinių įamžinimo. Bet ar pakankamai?
Panevėžietis istorikas Juozas Brazauskas mano, jog ne pro šalį būtų surengti diskusiją ir žmonių paklausti: „Kokių garbių asmenybių vardais derėjo, bet nebuvo pavadinta nė viena Panevėžio gatvė? Koks nusipelnęs, bet galbūt pamirštas žmogus vertas savo vardo gatvės?“
„Manau kad diskusijos rengėjai išgirstų daug įdomių pasiūlymų, prisimintų pamirštas, nusipelniusias asmenybes. Ir teikiant naujus ar keičiant senus gatvių pavadinimus būtų paprasčiau atsirinkti, kas svarbu, o kas nelabai“, – svarsto istorikas.
Atsižvelgti į asmenybę
Pats J. Brazauskas labiausiai norėtų, kad teikiant gatvei pavadinimą, susijusį su asmeniu, būtų atsižvelgiama ir į to asmens svarbą Panevėžio bei visos šalies istorijoje.
„Man atrodo, kad J. Lindės-Dobilo vardui pasirinkta pernelyg kukli gatvė. Tiesa, vieta lyg ir labai tinkama – šalia kito nusipelniusio asmens G. Petkevičaitės-Bitės vardu pavadintos gatvės. Tačiau, pastaroji, kaip ir dera, didelė, įdomi gatvė, o štai J. Lindės-Dobilo – labai jau kukli“, – mano istorikas, ypatingas J. Lindės-Dobilo gerbėjas, jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas.
Apie šį nusipelniusį asmenį J. Brazauskas yra išleidęs ir knygą „Skaisčios širdies žmogus – Julijonas Lindė-Dobilas“.
Iš tikrųjų J. Lindės-Dobilo asmenybė buvo neeilinė. Kunigas, literatūros kritikas, filosofas, pedagogas pasirinko tokį tarnystės Lietuvai būdą – ieškojo žmogaus ir jam tarnavo, siekė kūryboje atrasti tiesą, gėrį, grožį, žmoniškumą, tautos dvasią, ugdyti tautinę ir religinę toleranciją.
J. Brazauskas mano, kad tokių dorų, dvasingų žmonių, koks buvo Dobilas, šiandieninėje visuomenėje labai trūksta.
„Jis buvo tas, kuris sakė tai, ką galvoja, ir lygiai taip pat dirbo“, – teigia istorikas.
G. Petkevičaitės-Bitės vadintas dvasios milžinu J. Lindė-Dobilas apie save yra sakęs:
„Nelaikau savęs kokiu nepaprastu kūrėju ar meno žinovu, tik tą drąsiai tvirtinu, kad man – nežinau, nei kada, nei kas tai buvo – vieną sykį dangus buvo prasivėręs ir aš, nors akimirką, bet mačiau tikrojo meno nuostabų vidų.“
Kuo daugiau savųjų
Kad liko pamirštų kadaise miestui nusipelniusių, bet neįamžintų asmenybių, pritaria ir krašto patriotė, šviesuolė, Metų panevėžietė Stasė Mikeliūnienė.
„Šiuolaikinis jaunimas jau daug ko nežino, ir nors kai kurie ir nenori apie praeitį žinoti, vis dėlto yra besidominčių ir miesto, ir jo gyventojų istorija. O pamatytas gatvės pavadinimas su negirdėtu vardu ir paskatintų sužinoti, o kas toks buvo, ką nuveikė šis žmogus“, – mano S. Mikeliūnienė.
Labiausiai jai, sako, buvo liūdna, kai sovietmečiu gatvės vadintos visiškai su Panevėžiu nesusijusių asmenų vardais, pavyzdžiui, J. Gagarino.
Laimei, tos svetimybės jau visos pakeistos.
Vis dėlto ir dabar norėtųsi, kad kuo daugiau gatvių pavadinimų būtų susiję su Panevėžiu – su miesto įvykiais, čia gyvenusių bei dirbusių žmonių vardais.
Juk gatvių pavadinimai – tarsi pamokos besidomintiems miesto istorija, jo kultūra, pasiekimais.
Keistos ne kartą
Panevėžyje registruotos 538 pavadinimus turinčios gatvės.
Kaip teigė tokius duomenis pateikęs miesto Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus geografinės informacinės sistemos specialistas Andrius Sviderskis, į tą skaičių įeina ir takai, kaip Maironio takas, ir keliai, kaip Velžio kelias, ir akligatviai, kaip nauja miesto gatvė – Nevėžio akligatvis, ir alėjos, ir skersgatviai.
Tarp gatvių pavadinimų yra ir visoje Lietuvoje populiarių, bene kiekviename mieste įamžintų, tokių kaip Dariaus ir Girėno, Laisvės, J. Basanavičiaus, taip pat ir rečiau pasitaikančių, kitur neminimų, savojo krašto garbių žmonių vardais pavadintų – Kazio Naruševičiaus, Marijos Rusteikaitės, Antano Belazaro ir kitų.
Visų gatvių pavadinimus priima ir patvirtina prie Savivaldybės esanti komisija.
Panevėžyje, kaip ir visuose Lietuvos miestuose, yra gatvių, kurių pavadinimas, veikiant laikui ir jo permainoms, keistas ne kartą.
Ypač daug gatvių buvo pervadinama santvarkų kaitos metais. Po karo okupantų valdžia daug pavadinimų koregavo pagal savo vertybių sampratą.
Istoriniai pavadinimai sugrąžinti tik atgavus nepriklausomybę.
Ideologiją bruko ir vardais
Ne tik dabarties spaudoje rašoma ir diskutuojama apie miesto gatvių pavadinimus. Informacijos gausu ir senuose leidiniuose.
Štai viename 1934 metų „Panevėžio balso“ numeryje išspausdintas tekstas „Panevėžio gatvių sąrašas“.
Jame abėcėlės tvarka išvardinami 137 gatvių pavadinimai.
Dauguma jų panevėžiečių ausims įprasti, gerai žinomi: Aguonų, Algirdo, J. Basanavičiaus, Elektros, Liepų, Naujamiesčio, Respublikos, Senamiesčio, Sirupio, Smėlynės, Šermukšnių, Ukmergės ir kt.
Surasime ir jau nebesančių, negirdėtų vardų.
Šiame sąraše pateikiami paskutiniame ano meto miesto Tarybos posėdyje pakeisti gatvių pavadinimai: Marijos gatvė tapo Prez. Smetonos, Novadolio – Suvalkų, Obelių – Ąžuolų, Januškevičiaus – Berčiūnų ir kt.
Dar viena įdomi informacija – pateikiamas naujų gatvių sąrašas suplanuotame miesto rajone tarp Nevėžio, geležinkelio stoties, „Maisto“ kombinato ir Liepų alėjos.
Jame minimas „Jakšto prospektas – Nevėžio krantinė nuo stoties tilto lig lieptų ties aps. ligonine“ ir naujos Raginėnų, Kanklių, Poškos bei kitos gatvės.
O štai po dvidešimties metų, 1954-aisiais – Panevėžio gatvių sąrašas jau visai kitoks. Juk nuo pat 1944 metų liepos vienas pirmųjų naujosios valdžios darbų buvo pakeisti jų pavadinimus.
Iš to sąrašo matyti, kad tuo metu Panevėžyje iš viso buvo 170 gatvių.
Dauguma jų ir aikščių gavo lietuviui svetimus ir bauginančius vardus – Lenino aikštė, Komjaunimo aikštė, Oriolo, Vorošilovo, Kutuzovo, Gorkio gatvės, Dzeržinskio bulvaras ir daugybė kitų svetimybių.
Apie gatves tokiais pavadinimais nei girdėti, nei pasakoti nebereikia – jų tiesiog nebėra.
Dabar į Panevėžį kviečia daugybė šviesių, gražių, įdomių gatvių prasmingais ir savais vardais.
Ne visos aplankytos
Bet štai į redakciją prieš kelias dienas paskambinusio panevėžiečio priekaištas buvo lyg ir teisėtas – žmogus buvo nepatenkintas, kodėl apie Panevėžio gatvių vardus ir jų istorijas rašiusi „Sekundė“ nė karto neužsuko į jo gyvenamą rajoną – Rožyną.
„Kiek daug čia gatvių įdomiais vardais, surasite ne tik Rožių, Bijūnų, Alyvų, bet ir prasmingų vardų – tokių kaip Žalgirio, ir netikėtų, pavyzdžiui, Amerikos, ir daug kitokių. O ir gyventojai galėtų daug įdomių tos vietovės istorijų papasakoti“, – tvirtino skaitytojas Zigmas.
Ir iš tikrųjų, Rožyno gatvės, kaip ir dar šimtai kitų Panevėžio vietovių, liko už šio projekto ribų – juk mieste daugiau kaip 500 gatvių, o penktadienių, kai skaitytojams pateikiami straipsniai, metuose tik kiek per 50.
Tad pirmiausia dėmesys ir buvo skirtas seniausioms, daugiausia istorinės patirties turinčioms miesto vietoms.
O Rožyno gyvenamasis kvartalas Panevėžio pakraštyje, į šiaurę nuo geležinkelio pradėtas formuoti dar tarpukariu.
1929 metais inžinieriaus M. Stanevičiaus sudarytame „Panevėžio miesto situacijos plane“ pažymėtos Geležinkelio, Alyvų, Rožių, Rūtų, Pušyno, Žalgirio, Piniavos, Bijūnų, Aguonų ir Jurginų gatvės.
„O štai 1944 metais vokiečių darytoje aeronuotraukoje šiaurinėje geležinkelio pusėje jau aiškiai matoma pirmoji naujai pastatytų namų eilė“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė Emilija Juškienė.
Ji teigia, kad individualių namų statybos Rožyno kvartale naują pagreitį įgavo 1953 metais ir nuo tada gatvės pradėtos tiesti ten, kur anksčiau buvo tuščios, tik medžiais ir krūmais apaugusios pelkėtos vietos.
1971-aisiais Rožyno gatvės nužvyruotos, išlygintos ir sutvarkytos, įrengti vandens rinktuvai.
Rajonas po truputį augo, gražėjo, keitėsi, atsirado daug naujų gatvių, kurios į ateitį nešis savas istorijas ir naujus pasakojimus.
