Tolimoji Pietų Korėja daugumai pažįstama iš vadovėlių, dokumentinių laidų ar knygų. Tačiau korėjiečiai Panevėžį žino ne tik kaip mažytį taškelį žemėlapyje. Praėjusią savaitę Aukštaitijos sostinė sulaukė išskirtinių svečių. Panevėžietės studentės Eglės Mataitytės dėka susipažinti su jos gimtuoju miestu atvyko grupelė studentų iš Pietų Korėjos.
Ilgai galvoti, ką bičiuliams parodyti, Eglė daug laiko neturėjo – per vieną dieną svečiams spėjo aprodyti ir gražiausias Panevėžio vietas, ir supažindinti su turtinga miesto istorija.
Meilę pagimdė muzika
E. Mataitytės ryšys su Rytų Azijos kultūra itin artimas.
Pažintis su Pietų Korėja prasidėjo dar 2017 metais, atradusi šios šalies popmuzikos grupę BTS.
Septyni charizmatiški jaunuoliai netruko tapti tikra K-pop sensacija gimtojoje Pietų Korėjoje, o netrukus – ir Japonijoje. Sumaniai išnaudodami socialinės medijos kanalus, jie netrukus įsiveržė ir į tarptautinę erdvę, o pernai vaikinų populiarumas tiesiog sprogo. Pasaulinė sensacija iš Pietų Korėjos laužo stereotipus ir keičia ne tik muzikinę sceną, bet ir pasaulio istoriją.
Šis septynetukas – daugiausia albumų pardavę atlikėjai per visą Pietų Korėjos gyvavimą.
Eglę grupė iš karto sudomino – tada Lietuvoje ji nebuvo mačiusi atlikėjų, kurie tuo pat metu ir šoktų, ir dainuotų.
Planuose – Seulas
Panevėžietės meilė korėjiečių kultūrai tik augo, atėjo laikas dar nematytoms televizijos laidoms, o galiausiai – ir sudėtingai naujai kalbai. Korėjiečių kalba Eglės ausims pasirodė labai maloni ir švelni.
„Nors per šešerius metus mano skonis ir pasikeitė, Rytų Azijos šalių kultūrose sugebėjau atrasti dalykų, kurie man visgi išliko įdomūs. Pietų Korėja mane žavi turtinga istorija, savitu maistu, kultūra, papročiais, gyvenimo būdu“, – vardija E. Mataitytė.
Nors E. Mataitytė jau ilgą laiką brandina mintį nuvykti į Pietų Korėją ir savo akimis pamatyti virtualiai ją užbūrusią šalį, kol kas tai lieka svajonė.
„Sau pasižadėjau apsilankyti Pietų Korėjoje 2027 metais, kai šalies sostinėje Seule vyks Pasaulio jaunimo dienos“, – planuoja Eglė.
Jungiantys skirtumai
Tarp Eglės bičiulių – ne vienas korėjietis.
Išvykusi studijuoti į Kauną, E. Mataitytė ieškojo bendruomeninės veiklos. Taip atrado „ESN VMU“ organizaciją. Jos tikslas – organizuoti renginius ir padėti studentams, atvykusiems iš užsienio.
„Ten daugiau sužinojau ne tik apie kitų šalių kultūras, tačiau užmezgiau ir itin svarbių draugysčių“, – pasakoja Eglė.
Su šių metų rudens semestrui atvykusiais studentais iš Pietų Korėjos panevėžietė susipažino rugpjūčio pabaigoje.
„Su jais tikrai nebuvo sunku užmegzti ryšį. Mes susitikdavome renginiuose ar eidavome tiesiog pasivaikščioti po Kauną. Korėjiečiai niekuo nesiskiria nuo lietuvių. Abiejų šalių gyventojai gali pasigirti turtinga kultūra ir papročiais, o papildyti vienas kitą gali tradicinių patiekalų receptais“, – šypsosi E. Mataitytė.
Gidė vienai dienai
Vieną vakarą naujieji E. Mataitytės draugai paklausė jos patarimo, kokį miestą Lietuvoje pasiūlytų jiems aplankyti. Net nedvejojusi Eglė pamėtėjo mintį ruoštis į jos gimtąjį Panevėžį.
„Dar tą patį vakarą paskambinau mamai ir paklausiau, ar neprieštarautų šiai idėjai. Taip staiga suplanavę kelionę jau savaitės pabaigoje vykome į Panevėžį“, – pasakoja Eglė, prieš savaitę bičiulius iš Pietų Korėjos atvežusi susipažinti su gimtuoju miestu.
Gide vienai dienai tapusi E. Mataitytė bičiuliams aprodė gražiausias Panevėžio vietas, nusivedė į Laisvės aikštę, Senvagę, Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią.
„Vaikščiojant miesto gatvėmis stengiausi kuo plačiau papasakoti ne tik apie savo vaikystę, bet ir apie miesto istoriją. Draugai dėkojo, jog daug sužinojo apie Panevėžį. Iš jų girdėjau tik gerus atsiliepimus. Jie labai džiaugėsi, kad galėjo pamatyti miestą, kuriame užaugau“, – sako Eglė.
Didžiausią įspūdį korėjiečiams padarė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.
„Jie puikiai pastebėjo, jog „net ir niūriu metų laiku Panevėžys pilnas gyvybės ir kultūros“. Grįžusi į Kauną iš jų sulaukiau padėkos žinučių už puikiai praleistą laiką“, – pavykusia viešnage džiaugiasi E. Mataitytė.
Traukia Panevėžys
Kaune studijuojanti E. Mataitytė į Panevėžį parvyksta tik savaitgaliais.
„Nors didžiąją laiko dalį praleidžiu ne gimtajame mieste, man jis labai artimas ir svetingas. Esu ne kartą apmąsčiusi, kad po studijų mielai grįžčiau gyventi į Panevėžį“, – sako Eglė.
Geriausių įspūdžių jai suteikė mokslai Juozo Balčikonio gimnazijoje.
„Gimnazija man suteikė galimybę ne tik įgyti gerą išsilavinimą, bet ir pasijusti tikra bendruomenės dalimi“, – dėkinga Eglė.
E. Mataitytė gimė ir užaugo Panevėžyje. Nors paauglystėje šis miestas ir neatrodė toks patrauklus, jis suteikė daug galimybių tobulėti ir išbandyti save.
Dar J. Balčikonio gimnazijos suole ji bandė įsitraukti į kuo daugiau veiklų. Lankė būrelius, savanoriavo renginiuose ir visaip stengėsi įsilieti į miesto bendruomenės veiklas.
Taip prisijaukinus Panevėžį išvykti studijuoti kitur nebuvo lengva.
„Nors dauguma bendraklasių pasirinko studijas sostinėje, manęs šis miestas niekada netraukė. Pasirinkusi studijų kryptį, nudžiugau, kad studijuoti ir gyventi galėsiu ir Kaune“, – pasakoja Eglė.
Įvertino mokytojo profesiją
E. Mataitytė yra Vytauto Didžiojo universiteto antrojo kurso specialiosios pedagoginės pagalbos (specialiosios pedagogikos) studentė.
Eglė pamena, kad kai daugelis jau mokyklos suole žinojo, ką studijuos, ji tik atmetimo būdu stengėsi atrasti, kuo norėtų būti „užaugusi“.
„Nerimavau, kad nežinau, kuo noriu būti, tačiau visada jaučiau tėvų palaikymą, jie skatino nebijoti ir rinktis, kas mane džiugina“, – sako Eglė.
Nors Rytų Azijos šalių kultūrų ir kalbų studijos tikrai buvo vienas iš galimų pasirinkimų, vis dėlto E. Mataitytė nusprendė sukti kita kryptimi.
„Kadangi savanoriavau ne viename renginyje, supratau, jog nesvarbu, ką studijuočiau, noriu būti naudinga kitiems žmonėms. Man visada patikdavo padėti kitiems, bendradarbiauti siekiant gero tikslo. Nors apie specialiosios pedagogikos studijas prieš stodama žinojau tikrai nedaug, vis dėlto pasiryžau pasirinkti pedagogo profesiją“, – pasakoja Eglė.
Nors studijuoja šiek tiek daugiau nei metus, E. Mataitytė pastebi, kad šios studijos jai labai daug suteikė.
„Studijuodama išmokau ne tik savo profesijos subtilybių, bet ir geriau pažinau save, išmokau pakovoti už savo įsitikinimus. Specialioji pedagogika man padėjo suvokti, kokia svarbi mokytojo profesija. Šiuo metu tikrai jaučiuosi savo vietoje“, – tvirtina panevėžietė.
Pagarbi kalba
Universitetas suteikė Eglei galimybę iš arčiau pažinti ir Pietų Korėją. Kiekvienas studentas kasmet pasirenka, kiek ir kokių kalbų mokysis iš siūlomų trisdešimties. Panevėžietės akys išsyk nukrypo į korėjiečių.
E. Mataitytė neslepia, jog iš pradžių šioji pasirodė kietas riešutėlis dėl kitokių, kaip tada atrodė, sudėtingų raidžių simbolių ar sakinių struktūros. Visgi gana greitai sugebėjo ją perprasti.
„Korėjoje itin vertinama pagarba kitiems, tai atsispindi ir jų kalboje. Iki šiol man vis dar nelengva parinkti tinkamą žodžio ar sakinio pabaigą, priklausomai nuo žmogaus, su kuriuo kalbu, statuso“, – pasakoja Eglė.
Širdis priklauso Lietuvai
E. Mataitytė neabejoja, kad tik baigusi studijas kibs į darbą pagal profesiją.
Nors šiuo metu galvoje sukasi universiteto darbai ir atsiskaitymai, Eglė stengiasi nepamiršti pasirūpinti savo emocine savijauta. Dažnai ji laiką leidžia su draugais, dalyvauja renginiuose ar tiesiog išeina pasivaikščioti.
„Anksčiau manydavau, kad gyvenime dėmesį reikia sutelkti vien tik į ateitį ir tikslo siekimą, bet dabar vis dažniau bandau sustoti ir pasimėgauti esama akimirka“, – šypteli studentė.
Nors Pietų Korėją vadina savo svajonių šalimi, visgi Eglė mano, kad visą gyvenimą liks mylimoje Lietuvoje.
Šiais metais ji turėjo galimybę atlikti praktiką pasirinktoje užsienio šalyje. Džiaugiasi, jog vienu šūviu pavyko nušauti du zuikius – pamatyti Ispanijos sostinę Madridą ir pasisemti patirties ten įsikūrusioje specialiojo ugdymo mokykloje.
„Stebėjau pedagogo darbą su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių, pati galėjau prisidėti prie tokių vaikų ugdymo. Galėjau palyginti Ispanijos ir Lietuvos švietimo sistemas. Taip pat turėjau galimybę ir šiek tiek pakeliauti po miestą“, – pasakoja E. Mataitytė.
Madride panevėžietė labai daug sužinojo apie miesto kultūrą, nacionalinius patiekalus, architektūrą. Laikas, praleistas svetur, panevėžietei buvo labai naudingas ne tik kultūrine ir įspūdžių prasme, bet ir profesiniu tobulėjimu.
„Praktika truko du mėnesius. Per tą laiką suvokiau, kad pakeliauti po pasaulį itin svarbu ir naudinga, tačiau ilgesniam laiku apsigyventi svetimoje šalyje vis dėlto negalėčiau“, – įsitikino Eglė.
