Panevėžio menininkų entuziastų grupelė šią savaitę pakvietė į džiazuojančios poezijos šurmulį – slemą. Juozo Miltinio dramos teatro scena šįkart sėkmę atnešė meistriškai poetine kalba žongliruojančiai panevėžietei Gabijai Kairytei.
Po Juozo Miltinio dramos teatro stogu jau devintąjį kartą nuvilnijo slemo – gyvos, žaismingos, improvizuotos poezijos – banga. Čia lyrika vienam vakarui virto tam tikra maišto forma.
Slemo tradicijas Panevėžyje atgaivino kultūros ir meno platformos „Fazė“ sumanytojai.
„Šios savaitės slemas buvo labai spalvingas, kadangi iki pat finalo išliko įtampa – daug dalyvių ypač išsiskyrė savo oratoryste, kūno kalba, matėsi stiprus pasiruošimas renginiui“, – teigia „Fazės“ įkūrėja Karolina Černiavskytė.
Scenoje oficialiai varžėsi 12 slemerių. Tačiau dar du savo kūrybą skaitė savanoriškai, nenorėdami varžytis. Tad iš viso į sceną kilo net keturiolika drąsių bei kūrybiškų jaunuolių.
Finale, anot K. Černiavskytės, įvyko tai, ko anksčiau niekad nėra buvę.
Paskutiniame etape nugalėtoją renka visi auditorija. Kiekvienas žiūrovas išsirenka savo vakaro favoritą, o finale plojimais, trepsėjimu ir šūksniais atiduoda savo balsą. Laimi tas, kuris sulaukia audringesnių ovacijų.
Finale šį kartą varžėsi Gabija Kairytė ir dukart slemo nugalėtojas Simas Urbonavičius.
„Kadangi mūsų auditorija lojali ir nepraleidžia nė vieno slemo, Simą jau beveik visi pažįsta. Paklausius, kas balsuoja už Gabiją, teatro sienos tiesiogine to žodžio prasme drebėjo. Parodžius ranka į Simą, salėje įsiviešpatavo visiška tyla. Kartu su publika buvome šokiruoti, bet greitai draugiškai kartu nusijuokėme, nes tai reiškė, jog visi net nejausdami susitarė, kad gražu būtų laimėti Gabijai, kuriai tai buvo tik antras kartas ant scenos“, – pasakoja K. Černiavskytė.
Balsavimą organizatoriai darsyk pakartojo ir, žinoma, Simui visi paplojo iš pagarbos.
„Manau, šįkart dar labiau atsiskleidė, kokia stipri ir didelė yra slemo bendruomenė, – sako Karolina. – Slemeriai po renginio vieni kitus sveikino, dovanojo gėles, dalijosi įspūdžiais ir pastabomis.“
Jau visai netrukus Panevėžyje griaudės jubiliejinis, dešimtasis improvizuotos poezijos vakaras.
Anot K. Černiavskytės, jis taps šių metų uždarymu ir tikrų tikriausia švente, kurioje netrūks nei sentimentų, nei prisiminimų iš visų praėjusių slemo renginių.
Triumfas per miglą
Juozo Balčikonio gimnazijos auklėtinė G. Kairytė sako visą gyvenimą prisiminsiantį tą momentą, kai skelbiant nugalėtoją išgirdo savo vardą.
„Nuoširdžiai sakau, tokio sėkmingo pasirodymo nesitikėjau, – kuklinasi Gabija. – Mano tikslas nebuvo laimėti. Žinoma, ta mintis knibždėjo galvoje, tačiau savo kūryba tiesiog norėjau paliesti bent vieno žmogaus širdį.“
Gimnazistė svarsto, jog atlydėję draugai ja tikėjo labiau nei pati savimi.
Į pergalės tikimybę G. Kairytė žvelgusi gana skeptiškai, kadangi visi tą vakarą savo kūrybą skaitę dalyviai jai pasirodė nepaprastai talentingi.
„Todėl laimėjusi jutau begalinį džiaugsmą. Atrodė, kad tuo metu buvau lyg kažkur išskridusi, nes patį momentą prisimenu lyg per miglą. Turbūt, jei nebūtų vaizdo įrašo, galvočiau, jog visa tai tebuvo sapnas“, – šypteli slemerė.
Melancholiška meilė
Slemo scena atvira visiems – ir profesionaliems poetams, entuziastams, ir naujokams.
Apie šį renginį G. Kairytė žinojo ilgą laiką, tačiau niekada neišdrįsdavo pati dalyvauti.
Draugų skatinama vasarą pirmą kartą užlipo į performatyviosios poezijos sceną. Bet, kaip pati sako, pirmasis blynas buvo kiek prisvilęs.
„Tada man tikrai nekaip pasisekė. Nesulaukiau didelio susižavėjimo nei iš komisijos, nei iš aplinkinių. Bet dėl slemo organizatorių patarimų ir padrąsinimo nusprendžiau, jog tikrai kažkada dar teks dalyvauti“, – pasakoja Gabija.
Visgi antrosioms improvizuotos poezijos varžytuvėms ypatingai nesiruošė.
„Tiesiog parepetuodavau prieš veidrodį, klausydavau savęs, galvodavau, kur labiau tinka pauzė, kur jos visiškai nereikia“, – pasakoja mergina, slemo renginyje skaičiusi šešis kūrinius.
Kadangi tokio formato varžytuvėse būna trys etapai, kiekvienam iš jų paruošė po du tekstus.
Visų gimnazistės kūrinių tema susieja vieną labai gražų ir ypatingą jausmą – įsimylėjimą ir jo baigtį.
„Turbūt ne vienam jaunam žmogui tai yra svarbi tema. Aš – ne išimtis. Mane įkvepia dainos, filmai, kitų, o ir mano pačios išgyvenimai. Turbūt rudens atnešta melancholija prisidėjo ir išėjo tokie gana liūdnoki tekstai“, – svarsto G. Kairytė.
Priklausoma nuo scenos
„Niekada neįsimylėk poeto, jei nesi pasiruošęs gyventi amžinai./ Jo žodžiuose skęs net tavo plaukai./ Žvaigždes jūroj pakabins jis, kad išgirstų tavo juoką, o jo meilės neišgąsdins net lapkričio šauksmas./ Niekada neįsimylėk poeto, jei nesi pasiruošęs mylėt jį garsiai./ Kiekvieną rytą skaityt jo eiles apie tavo šypseną./ Niekada neapsimesk, kad įsimylėjai poetą, nes tau tai bus nereikšminga, o jo eilės vėl krauju bus sutrintos./ Niekada neįsimylėk poeto…/, – tokiais žodžiais į slemo žiūrovus kreipėsi Gabija.
Asmeniškai jai mylimiausias sleme skaitytas eilėraštis „Mano vardas“.
„Jis – pats naujausias ir jo paskutinė eilutė skamba taip: „Mieloji rašys, mielasis – niūniuos.“ Ši eilutė man suteikia nepaaiškinamą jaukumo ir šilumos jausmą“, – sako Gabija.
Stovėdama prieš auditoriją scenoje, jaudulio tikina nejutusi. Tačiau prieš pasirodymą jis tikrai kaustė.
„Ir rankos drebėjo, ir vis atrodė, kad nė vieno teksto neprisimenu, – pasakoja slemerė. – Bet atsistojus ant scenos ir pradėjus kalbėti sutelkiau dėmesį ne į aplinkinius, o į patį tekstą. Svarbiausia man buvo išjausti kiekvieną emociją, perteikti viską taip, kaip norėjau.“
O tikra emocijų lavina Gabiją užklumpa jau nulipus nuo scenos.
„Pradedu galvoti, kam patiko, kam ne. Prisimenu, kaip repetavau ir kad ne visai taip išėjo. Tačiau scenoje man būti labai gera ir kuo toliau, tuo labiau priklausoma nuo jos tampu“, – šypsosi gimnazistė.
Kūrybiška siela
Anot G. Kairytės, Panevėžio slemo atmosfera tikrai ypatinga. Jai įdomu stebėti, kaip užkulisiuose slemeriai jaudinasi, kaip draugai juos palaiko ir padrąsina.
Slemas, merginos įsitikinimu, suvienija žmones.
„Visi įdėmiai klauso, vertina ir nuoširdžiai džiaugiasi dėl kitų. Manau, kuo toliau, tuo daugiau žmonių Panevėžyje atras slemą ir, tikiuosi, išbandys save, – viliasi Gabija. – Man slemas tapo renginiu, kuriame visada labai jaukiai gali jaustis, nesvarbu ar pats pasirodai, ar būni komisijoje, ar tiesiog stebi kitus.“
Jaunoji panevėžietė visada mėgo meną. Save išbandė ir muzikoje, ir teatre, šiek tiek ir dailėje. Tačiau, kaip pati sako, niekas neprilipdavo.
Septintoje klasėje G. Kairytė pradėjo rašyti. Iš pradžių – paprastus eilėraštukus ar galvoje kilusias mintis.
„Manau, kūryba taip atrado mane. Visiškai jos neieškojau, tiesiog vieną dieną pradėjau rašyti ir nebesustojau. Tai tapo viena svarbiausių gyvenimo dalių. Tuo metu tikrai nebūčiau pagalvojusi, jog su savo kūryba nueisiu taip toli“, – tikina autorė.
Detektyvai, muzika, kelionės
J. Balčikonio antrosios gimnazijos klasės auklėtinei Gabijai pirmoje vietoje visuomet buvo ir yra mokslai. Tačiau kūryba lieka daugiausia laiko atimančia veikla.
„Negalėčiau sakyti, jog tai didžiausias prioritetas, kadangi noras rašyti ateina labai natūraliai. Niekada neatsisėdu ir negalvoju: va, dabar būtinai kažką sukursiu. Tiesiog šauna idėja, pajuntu įkvėpimą ir rašau“, – pasakoja G. Kairytė.
Kai nekuria, laisvalaikį jauna mergina leidžia su draugais. Taip dažniausiai atsipalaiduoja ir tiesiog pabėga nuo įvairiausių minčių.
„Mėgstu pabūti ir viena. Pasivaikščioti ar nueiti į kokį filmą. Taip pat nemažai skaitau. Šiuo metu mano dėmesį patraukė detektyvinės knygos“, – sako ji.
Pabėgti nuo minčių panevėžietei padeda ir kelionės. Jai tai atrodo dalykas, į kurį visada verta investuoti.
Dar ji tiesiog dievina muziką. Anksčiau pati grodavo sintezatoriumi ir pianinu, bet dabar yra šiek tiek apleidusi šį pomėgį.
„Esu labai įvairiapusis žmogus, domiuosi įvairiomis temomis ir visada esu pasiruošusi išbandyti naujus dalykus“, – šypsosi slemo nugalėtoja.
Gabijos Kairytės eilės
Mano vardas
Klausia jis mano vardo,
Atsakau aš tavuoju
Lyg apsauginis prie vartų
Į rojų, rytojų.
Sako jis mano vardą,
Pamirštu jį pati…
Kažkoks keistas garsas
Veidrodžio šukių sūkury.
Išėjo ir jis,
Ir mano vardas su juo.
Mieloji rašys,
Mielasis – niūniuos…
Audra
Nušluota nuo žemės
Dėl audros,
Ar tavo pažadų?
Per pasaulį naktį
Vienai eiti darosi baisu,
Neišduoki mano paslapčių.
Nubučiuotos lūpos
Ir sudraskyta širdis
Šį vakarą pasaulį be elektros paliks!
Gydyti bandai su viena siūle,
Bet užsiūti randai įplyšta be tavęs,
Kaip meilei tą iškęst?
Nebeskęski dėl manęs
Ir tos meilės neskandink..
Tark žodį ir viską paleisim praeitin…
