„Jautri, kukli, meniška – tokią ją pažinau, kaip mokinę, pradėjusi mokyti 11-oje klasėje. O šiemet nuostabiausi jausmai užplūdo sužinojus, jog Marija rašo… Man atrodo, geriausiai jos kūrybą apibūdina jos pačios žodžiai“, – rašo Panevėžio 5-osios gimnazijos mokytoja Laima Kuodienė.
Marija Vaičikonytė (12 kl.)
„Esu abiturientė, 12-oje klasėje poilsį atradau kūryboje. Pastaruoju metu jaučiuosi laiminga. Manau, būtent todėl savo mintis ir užplūdusią ramybę galėjau paversti eilėmis. Kaip ir kiekvienam gyvenime būna ir nerimo, abejonių ar nesusipratimų, todėl, užuot laikiusi viską savyje, tiesiog ėmiau ir parašiau į telefono užrašų knygelę. Taip atsirado mano eilėraščiai (daugiausia apie meilę) ir pora dainų, kurias galbūt kažkada išleisiu. Norėčiau kada nors būti menininkė, na, arba dainininkė.“
…
Niekada nemėgau cigarečių kvapo, o
Tu kvepėjai cigaretėmis
Bet man nerūpėjo
Ir riebaluoti plaukai, neplauti savaitę, tau netrukdė
Bėgam kartu
Bėgam nuo gyvenimo
Tik kad keisti tie gyvenimai
Panašūs nors patirtys visiškai kitokios
Planai apie ateitį
Gal tu svajoji?
Atrodai kaip su violetiniais akiniais
Įsivaizduoji, romantizuoji, tavo paglostymai
Taip nuramina
Ir kelia klausimą
Kiek ilgai
Kiek tu
Kiek aš
Pajėgsim?
Kol kažkas neatsitiks, kol gyvenimas neužgrius tavęs
Arba manęs
Galėčiau pasakyt, kad myliu tave, kad ir dabar, bet tai būtų netiesa
Tau gera kalbėt, man gera klausyt
Vyšnios
Ar tu įstrigai?
Užuodžiu tavo kvapą ant savo rankos
Ir žvilgsnį, kai atrodo vos nepasibučiavom
Meile,
Tavęs nėra, o aš guliu ant tavo lovos
Mintimis sugrįžtu į viską, kas vyko
Vakar ir šiandien
Ir visą šį mėnesį
Viskas susimaišo
Tik milisekundės dalimi
Praskrenda tam tikri momentai
Pojūčiai
Patyrimai
Žodžiai
Frazės
Veiksmai
Viskas maišosi tarpusavyje
Net neišeina susikaupti, kad
Prisiminčiau visą įvykių eigą.
Darausi lietuvių konspektą,
Valgau „mac‘n‘cheese“su paprikom
Žiūriu „ogis ir tarakonai“
Klausausi Monikos Liu
Jaučiuosi rami ir saugi
Šią popietę
Gyvenimas tobulas
Jaučiuosi laiminga
Ir darydama visus šituos dalykus
Kartas nuo karto grįžtu į tave
Ryte stipriai rankomis
Apglėbęs mano krūtinę
Pavadinai mane „meile“
Rudens gėrybės
Ištinusios akys, bijančios šviesos
Kvepalai ir rausvos lūpos
Susipynusios su raudona berete ant galvos
Žavinga išraiška žvilgtelėjau į veidrodį
Išskubėjau
Vakar kepiau, o šiandien
Slidžios rankos nuo pyrago,
Kuriame sutilpo beveik pakelis sviesto
Saldu, saldu – smaližių svajonė
Apsalti iki tol, kol pasidarys kartu burnoje
Taip ir gyvenime:
Nenorėk per daug, nes bus kartu
Pasiilgau tavęs, tavo lūpų skonio
Aš gliukozė tavo smegenims
Ir rankų, suspaudžiančių stipriai, stipriai
Neišeik, nepabėk, kaip upė nenuplauk
Noriu, kad būtum ežeras, į kurį vis galėčiau grįžti, jame ištirpti ir išnykti…
Aš būsiu dar viena banga ežere
Tavo amžina banga
Kelionė į Vilnių
Trečiadienis.
Pamokų nemažai.
O aš, kupina energijos,
Judu į Vilnių.
Su „Bananacar“,
Tiksliau su raudona KIA
Vairuotojas – Bronislavas,
13 metų šuniukas, jaučiantis tik prisilietimus ir glostymus,
Nes yra aklas ir kurčias
Mašinoje skamba Vilkickytė,
Pokalbiai apie ruskoje radijo
Ir „50 cent” koncą Kaune.
Kelionė už 7 €
Ir septynios eilutės apibūdinančios kelionę.
Rytas
Šį žavingą rytą, pamiršusi nusiplauti veidą ir suvalgiusi naktivakarienės likučius
Kuprinėj turėdama du ryšulius raktų
Stoviu stotelėj ir matau atvažiuojantį 10 autiką
Nors šiandien sušils iki 26 laipsnių
Rytmetinio oro gūsių nemėgsta kojos basankėse ir Marija pradeda čiaudėti
Turiu daug vilties
Kuri tikiuosi bus išpildyta
Kad cigaretes vėl pakeis rožės
Kaip anąkart
Kai vietoj cigarečių pakelio išniro
Viena didelė kvapni ryški rožė
Sakei „Palauk, pamiršau cigarečių nusipirkt“
Ir grįžai su gėle.
Apkabinimas
Rytais net pasidarė nesunku atsikelti
Nes nejausdama tavo apkabinimo
Lengvai pakylu iš lovos
Joks šilumos jausmas nesulaiko
Ir jausmas kai apkabini mane
Pralenkia viską
Ir todėl ryte be jo greitai pabundu
Skaudulys
Tušti žodžiai….per vėlai pasakyti
Taip ilgėjausi tų rankų
O dabar jos mane nenoriai glaudžia
Skaudini, kad vis dar slepiesi
Juk žinai, kad suprasiu
Tai kodėl tyli ir verti mane kankintis?
Ne aš kalta, bet kodėl skaudu man?
Žaidi žaidimus (nekenčiu žaidimų),
Jie kvaili ir egoistiški
„įrodyk savo tiesą“,
„išgąsdink mane“,
„einu parūkyt cigaretę“
Nekenčiu žaidimų, sumurmu sau panosėj
Kvėpuodama grynu oru per balkoną
Vis žaidžiu laimės ratą
Kokį tave išsuksiu?
Ar verksiu, ar džiaugsiuos, ar skaudės?
Ar tu sakysi, kad tai smulkmena…
