Mokytojai šią savaitę dėmesio centre atsidūrė ne tik dėl minėtos profesinės šventės. Mokyklose vyksta savotiškos pilietiškumo pamokos, kai streikuojantys pedagogai praktiškai rodo, kaip demokratinėse valstybėse kovojama už savo teises. Šįkart panevėžiečių klausiame, ar jie turėjo mokytoją autoritetą, ko reikia, kad ši profesija taptų prestižine?
Gintaras PETRAITIS
„Vyturio“ progimnazijos meno vadovas ir choreografijos mokytojas
Autoritetas yra tas mokytojas, kuris moko savo pavyzdžiu, o ne prašymais, liepimais, nurodymais, moralais. Toks mokytojas, pamatęs šiukšlę, pats ją paims ir išmes, o ne lieps tą padaryti mokiniui. Rodydamas tokį pavyzdį, pedagogas nesunkiai užsitarnaus autoritetą.
Autoritetas yra tas, kuris kryptingai mokiniui padeda siekti savo tikslų, kartu su juo ieško sprendimų, kartu su vaiku mokosi. Mokinys, pajutęs mokytojo pasitikėjimą, į jį žvelgs pagarbiai.
Aš pats turėjau labai įvairių mokytojų. Man didžiausias autoritetas buvo istorijos mokytoja, savo pavyzdžiu skiepijusi vertybes. Jos pamokos buvo be galo įdomios.
Dabartinėje mokykloje didelė problema yra mokytojų darbo krūvio ir atlyginimų neatitikimai. Pedagogams sakoma, kad gali uždirbti daugiau dirbdami viršvalandžius, bet taip gresia perdegti. Pusantro etato dirbantis mokytojas yra pervargęs, išsekęs, jam sunku laviruoti tarp darbo ir šeimos. Kaip jis turi jaustis, jei negali savo vaikui padėti paruošti namų darbų, nes pačiam reikia taisyti moksleivių sąsiuvinius, ruoštis rytojaus pamokoms? Kai vaikai mato nelaimingą mokytoją, ir patys taip jaučiasi. Pirmiausia mokytojai turi gerai jaustis darbe. Tad ir streiko tikslas – laimingi mokytojai, nes tuomet ir mokiniai bus laimingi.
Jau prieš penkerius metus dalyvavau streike ir buvau vienas iš tų, kurie apsigyveno Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje.
Dabar streikuojančių dar daugiau.
Streikas – savotiškas impulsas mokytojui susimąstyti, kas aš esu šioje valstybėje, ką turiu padaryti, kad man būtų gerai. Kas kitas, jeigu ne patys mokytojai susivieniję pasieks tikslą, išjudins tuos akmenis iš vietos.
Valentinas PEČININAS
Karatė mokytojas
Be abejo, turėjau mokytoją – autoritetą. Tai buvo klasės vadovė, ją labai vertinau ir gerbiau, nes jos žodžiai atitikdavo veiksmus. Kai mokytojas daro tai, ką deklaruoja, jis yra pavyzdys.
Vaikai gerai mato, kada teorija nesutampa su praktika.
Yra drausmė, mokyklos taisyklės. Jeigu pats mokytojas jas pažeidinėja – vėluoja, rėkauja ant vaikų, jis netaps autoritetu.
Aš esu reiklus mokytojas, bet mano griežtumas normalus.
Nustatau taisykles ir pats jų laikausi. Tėvai arba priima mano taisykles, arba ne. Pastebiu, kad ir vaikai, ir tėvai nori drausmės ir tvarkos.
Vaikas visų pirma žiūri, kas vyksta šeimoje, o paskui – į mokytoją. Rytų filosofija sako: tėvai duoda mums gyvenimą, o mokytojas padaro žmogumi.
Mokytojo profesija buvo prestižinė sovietiniais laikais. Kai 1980-aisiais baigiau Kūno kultūros institutą, mokytojo prestižas buvo maksimalus.
Dabar sugrąžinti šitai profesijai prestižą turi būti valstybės interesas. Kol kas pas mus visada kaltas mokytojas, o, sakykime, Norvegijoje jis yra viskas.
Reikėtų nustatyti taisyklę, kad mokytojas visada teisus. Antras punktas, jeigu mokytojas neteisus, skaityti pirmą punktą. Ir tada mokytojams rengti rimtą atranką.
Mokytojas turi atrodyti sveikas, tvarkingas nuo išorės iki kalbos, išmanyti dėstomą dalyką. Ir mokėti bendrauti.
Juk jis ne vien mokslo žinias perduoda. Jis moko atskirti gėrį nuo blogio, priimti sprendimus, siekti tikslo.
Marija ŠILEIKAITĖ-ČIČIRKIENĖ
Fotomenininkė
Man tikras autoritetas buvo lietuvių kalbos mokytoja Rita Tėvelytė tuometėje Panevėžio 6-ojoje vidurinėje. Dabar joje veikia Jaunimo mokykla.
Į Panevėžį tėvai persikraustė gyventi, kai baigiau 6-ias klases. Tada 6-oji vidurinė Šiaulių gatvėje buvo neseniai pastatyta, dar visai nauja. Gyvenome Oriolo, dabartinėje Suvalkų, gatvėje ir 4-o maršruto autobusu važinėdavau į mokyklą. Kitos miesto mokyklos man netiko, nes tik toje mokė prancūzų kalbos, o aš juk atvažiavau iš mažo miestelio, kur mokykloje negalėjai rinktis kitos užsienio kalbos, tik prancūzų.
Aš labai gerai rašiau rašinius. R. Tėvelytė gal ką nors manyje įžvelgė, jaučiau jos palaikymą. Paskui mane lietuvių kalbos mokė Petraitis, gaila, vardo nebepamenu. Jis irgi buvo Mokytojas iš didžiosios raidės.
Ir pačiai buvo minčių tapti lietuvių kalbos mokytoja, bet brolis atkalbėjo. Prigąsdino jis mane, kad gausiu paskyrimą į kaimą ir ką aš ten veiksiu.
Vietoje lietuvių kalbos įstojau į ekonomiką. Ir niekada dėl to nesigailėjau. Baigusi studijas gavau paskyrimą į Panevėžio tiksliosios mechanikos gamyklą.
Suprantu streikuojančius mokytojus. Pati tiek metų išdirbusi kultūros srityje žinau, ką reiškia maži atlyginimai.
Bet turbūt ne vien dėl jų streikuojama. Reikėtų visiems susiimti ir trenkti kumščiu į stalą, kad vaikai turėtų ne tik teises, bet ir pareigas.
Mes mokytojų bijojome. Pamenu, kai bendraklasės nuėjo į šokius klube Geležinkelio gatvėje, paskui prieš klasę sustatytos iš gėdos mirė.
Agnė ŠIDLAUSKAITĖ
„Saulėtekio“ progimnazijos šokio ir verslumo ugdymo mokytoja
Mokytojas iš didžiosios raidės pirmiausia yra žmogus, savo gyvenimo vertybes perduodantis mokiniams. Vedlys, sudarantis sąlygas kiekvienam vaikui patirti ugdymosi džiaugsmą. Net ir mažas laimėjimas gali užauginti didžią asmenybę.
Mokyklą baigiau prieš 14 metų. Tada mokytojus vertinome pagal jų griežtumą. Jei reiklus ir griežtas, vadinasi, gebantis išmokyti. Dabar manau, kad ne tik žinios svarbu.
Didžiausia vertybė yra sudaryti mokiniams sąlygas tyrinėti, pamokos temas sieti su gyvenimo patirtimi, vaikus paruošti įsilieti į visuomenę.
Mokykloje turėjau mokytoją autoritetą. Viena mokytoja sugebėdavo sukurti tokią aurą klasėje, kad į pamokas eidavau su džiaugsmu, nors kartais ir ne viską išmokdavau.
Viena vertus, tai draugiškas santykis, gebant išlaikyti taktišką atstumą, kita vertus – gebėjimas perteikti žinias, kai mokinys nepatiria streso ar baimės.
Kad mokytojo profesija taptų prestižine, manau, turėtų dėstyti savo srities profesionalai, jiems reikia užtikrinti reikiamas darbo priemones, sudaryti sąlygas kūrybiškumui atsiskleisti ir, aišku, atitinkamą atlygį.
Švietimo įstaigos negauna tiek lėšų, kad spėtų su atsinaujinančiomis priemonėmis. Visi žino, kad mokykla padeda pagrindus vaiko ateičiai, tačiau retai kas atsižvelgia į mokinio norus ir poreikius, nes pamokoje sėdi daugiau nei 26 mokiniai.
Taip pat ne visi tėvai linkę palaikyti mokytojus. Kartais net prie vaiko pasakomas negatyvus požiūris į mokytoją. O juk kiekvienas pedagogas stengiasi, kad vaikai išmoktų naujų dalykų ir įgytų žinių.
Tapti mokytoja tikrai nebuvo mano svajonė. Kai baigiau mokyklą, norėjau studijuoti kriminologiją, bet gyvenimu džiaugiausi šokio sūkuryje. Balerina netapau (juokiasi).
Pagalvojusi, kad galima suderinti darbą ir malonumą, pasirinkau šokio pedagogikos studijas. Kai įstojau mokytis, apie darbą mokykloje net nemąsčiau. Vėjavaikiškos svajonės turėti šokių studiją sugriuvo, kai studijuodama pradėjau dirbti Vilniaus šokių studijoje.
Supratau, kad ne taip paprasta išlaikyti studiją, šokėjus ir profesionalius vadovus. Todėl ketvirtame kurse atlikusi praktiką mokykloje supratau, kad turiu savybių, kurios leidžia jausti malonumą dirbant su mokiniais.
Tuo metu negalvojau nei apie atlyginimą, nei apie problemas, su kuriomis galima susidurti.
Dirbu mokytoja jau 11 metų. Kad darbas netaptų monotoniškas, įgijau dar vieną specialybę. Esu ekonomikos ir verslumo mokytoja.
Kartais su kolegomis juokaujame, kad mokytojo darbą dirbame mažiausiai – dažniausiai tenka pabūti psichologais, pareigūnais, medikais, teisininkais.
