Panevėžio centre, Birutės gatvėje, stūksantis Raktų medis tapo kūrybiniu įkvėpimu Vokietijoje gyvenančiam italų menininkui Frančeskui Lusai.
Važiuodamas į Panevėžį F. Lusa apie šį miestą neturėjo jokių išankstinių nuostatų, o čia atvykusio jo laukė daug pirmų kartų. Vienas tokių – fotomenininkas išdrįso prieiti prie žmonių ir paprašyti nusifotografuoti.
Kaip atrodo Panevėžys Frančesko žvilgsniu, atsiskleidžia fotoalbume „Triskart žaibo trenktas medis“. Jo pristatyti italų menininkas šią savaitę atvyko į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką.
Panevėžyje – pirmi kartai
F. Lusa Panevėžyje lankėsi tris kartus, kai 2016 m. čia buvo vykdomas projektas „Migruojantys paukščiai“. Į jį susirinkę užsienio menininkai dirbo ir dalijosi patirtimis su vietos kūrėjais.
„Važiuodamas į Panevėžį neįsivaizdavau, koks jis. Žinojau tik tiek, kad pagal gyventojų skaičių panašus į mano gimtinę Šiaurės Italijoje, šalia Bolonijos. Iškart čia pasijaučiau puikiai – šiltai mane priėmė ir miestas, ir žmonės. Svarbu tai, kad Panevėžyje pirmąsyk išbandžiau portretus. Išmokau prieiti prie žmogaus ir paprašyti fotografuotis. Žinoma, kalbos barjeras buvo, tačiau su jaunimu paprasta – anglų kalbą moka. Vyresniems turėjau popieriaus lapelį: „Esu fotomenininkas Francesco, noriu jus nufotografuoti“. Sutikdavo“, – šypsosi F. Lusa.
Menininkas pasakoja esąs ypač dėkingas pirmam žmogui – „vyrui žaliais marškiniais“. Nesišnekėjo, tačiau jautė stiprų emocinį ryšį, atvirumą. Tai paskatino daugiau portretų.
Knygoje „Triskart žaibo trenktas medis“ – Panevėžys. Jo žmonės, pastatai, architektūra, objektai, detalės, kasdienybės istorijos – tai, kaip miestą mato Frančeskas.
„Labai mėgstu tyrinėti atskirų vietovių kraštovaizdžius. Be to, svarbu, kad jau nuo devynerių metų esu riedlentininkas. Tokie kaip mes kitaip matome aplinką negu tie, kurie kiekvieną rytą įprastu maršrutu keliauja į darbą. Mes atkreipiame dėmesį į detales, kelkraščius, tylą. Mano fotografijai įtakos turi ir profesionalioji Italijos mokykla“, – pasakojo F. Lusa.
Eilės iš vidaus
Knygos pavadinime „Triskart žaibo trenktas medis“ užšifruotas Birutės gatvės senolis – turistų traukos objektu tapęs uosis, dažniausiai vadinamas Raktų medžiu.
Italų menininkui padarė įspūdį istorija, kaip išliko medis, į kurį triskart trenkęs žaibas. Tokie įgauna magiškų galių.
„Taip, knygos pavadinimas ilgas. Man tokie ir patinka – tarsi eilės. Kita vertus, pavadinimą galima sieti ir su Lietuvos istorija: okupuota – laisva – vėl okupuota – vėl laisva… Kritusi, tačiau dabar vėl stipri“, – teigia menininkas.
Knygoje po nuotraukomis teksto nėra. Kodėl? Nes F. Lusa nenori žiūrinčiojo blaškyti – leidžia pačiam bandyti susiorientuoti vizualios istorijos sukiniuose, virtinėje susijusių nuotraukų. Tarsi skėtis – autoriaus žodis knygos gale, pasakojantis Raktų medžio istoriją.
Pabūti pasakotoju
Kodėl fotografijų albumas, o ne fotografijų paroda?
„Taip turiu galimybę pabūti pasakotoju. Be to, man patinka materialumas. Patinka knygos ir tai, kaip leidžia žmonėms pajausti pasakojamas istorijas. Kita vertus, nesakau „ne“ ir parodai. Juk niekada negali žinoti“, – šypsosi F. Lusa.
Medžiagos parodai daugiau nei pakanka – menininkas sukaupė apie 500 Panevėžio nuotraukų.
„Medžiagos yra, tačiau reikia peržiūrėti, išanalizuoti, su ja padirbėti. Idėjų turiu, tačiau dar per anksti apie tai kalbėti“, – tvirtina kūrėjas.
Šiuo metu jis intensyviai dirba Berlyne, kur gyvena su šeima – lietuve grafinio dizaino kūrėja Laura Klimaite-Lusa ir dukrele.
Frančesko projektas – bandymas užfiksuoti tam tikras Vokietijos sostinės erdves ir subkultūrą (vietas ir žmones), kurių, jo teigimu, netrukus tiesiog nebeliks. Dabar jį domina ne tik fotografija, bet ir tarpdisciplininis menas, skulptūra bei instaliacijos.
Šalia ir literatūra
Dviejų kūrėjų šeima randa laiko ir knygai.
„Skaitau daug – ant staliuko nuolat guli krūva knygų. Mėgstu skirtingus žanrus, tačiau visada grįžtu prie poezijos. Šiuo metu itin domiuosi tarmiškai parašytomis eilėmis – savo gimtojo krašto kūrėjais. Turbūt taip reiškiasi mano savimonė“, – svarsto F. Lusa.
„Labai mėgstu istorinę literatūrą, ypač apie Lietuvos istoriją. Ypač vertinu rašytoją Kristiną Sabaliauskaitę. Tačiau daugiausia laiko užima profesinė literatūra. Rašau ir pati – lietuviško grafinio dizaino istoriją“, – prasitaria L. Klimaitė-Lusa.
F. Lusa, po kelerių metų grįžęs į Panevėžį, susirado daugelį nufotografuotų žmonių ir įteikė jų nuotraukas. Įdomu, kad daugelį sutiko tose pačiose vietose, kur ir buvo nufotografavęs.
