Puslankiu išriestu keliu gyvenamąjį kvartalą su parku jungianti Parko gatvė Panevėžio šimtmečių gyvavimo fone atrodo labai jauna – vos pusę amžiaus skaičiuoja. Nors ji negali pasigirti paveldo objektais, istorinėmis vertybėmis, tačiau turi tai, kuo didžiuojasi kiekvienas panevėžietis – įstabų parką, prieš penkias dešimtis metų pasodintą visų miesto žmonių.
„Nekeisčiau jos į nieką“, – taip apie Parko gatvę sako joje gyvenanti panevėžietė, teatro ir kino aktorė, legendinio režisieriaus Juozo Miltinio mokinė Dalia Melėnaitė.
„Pati gražiausia mieste, tiesiog svajonių gatvė“, – jai pritaria kolega tos pačios gatvės gyventojas aktorius, taip pat J. Miltinio mokinys Enrikas Kačinskas.
Puslankiu išriestu keliu gyvenamąjį kvartalą ir parką prie Nevėžio jungianti ir dabar jau visų panevėžiečių traukos bei pasididžiavimo centru tapusi gatvė anksčiau vadinta kitaip. Parko vardą ji turi tik nuo 1990-ųjų lapkričio.
O pats Kultūros ir poilsio parkas, prieš porą metų jau ir auksinę penkiasdešimties metų sukaktį minėjęs, yra vienas iš tų akcentų, dėl kurių nei kalbinti aktoriai, nei šimtai kitų panevėžiečių savo gyvenamosios vietos Parko gatvėje į jokią kitą nenorėtų keisti.
E. Kačinskas mano, kad tokios gatvės ir tokio pastaruoju metu nepaprastai išgražėjusio parko galėtų pavydėti net įspūdingiausių užsienio šalių piliečiai.
„Gyvename dabar kaip stebuklų šalyje“, – tikina aktorius.
Dalyvavo talkoje
Viena ištikimiausių Parko gatvės gerbėjų D. Melėnaitė šią vietą pažįsta kaip savo penkis pirštus – nuo 1983-iųjų, kai su šeima apsigyveno ką tik pastatyto namo vienuoliktajame aukšte.
Iki dabar aktorę kiekvieną dieną galima sutikti vaikštinėjančią visai šalia namų, kitapus gatvės esančiame parke.
Svarbiausias ir būtinas pasivaikščiojimas rytais po gerą valandą: ir anksčiau, kol dar gyvas buvo didžiulis šuo – su juo, ir dabar, jau viena.
„Per keturiasdešimt metų nesu praleidusi nė vienos dienos be parko“, – tvirtina aktorė.
Vis gražėjantis parkas jai brangus ir tuo, jog pati jame keletą liepaičių pasodino – dabar jau didelėmis liepomis netoli teniso kortų ošiančių.
1974-aisiais, tuo metu dar Parko gatvėje negyvenusi, D. Melėnaitė dalyvavo visuotinėje parko sodinimo talkoje kartu su kitais Panevėžio dramos teatro darbuotojais.
Sodino visas Panevėžys
Panevėžio pasididžiavimu tapusį Kultūros ir poilsio parką sodino ne tik teatro, bet ir beveik visų tuomečių Panevėžio įstaigų ir įmonių žmonės.
Šis miško tipo parkas Aukštaitijos sostinėje pradėtas sodinti 1971-ųjų rudenį.
Į spalio 2 dieną vykusią pirmąją medelių sodinimo talką buvo susirinkę apie 5 tūkstančius panevėžiečių.
Patį pirmąjį medelį simboliškai pasodino tuometis miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Kačkus.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė Emilija Juškienė pasakoja, kad 62 hektarų plote tarp Nevėžio upės ir Klaipėdos daugiaaukščių namų pagal tuometinės landšafto architektės Godos Bimbienės projektą pasodinta tūkstančiai įvairių rūšių augalų.
Pirmasis parko sodinimo etapas truko mėnesį ir buvo užbaigtas 1971 m. spalio 29 d. Tuo metu buvo apsodinta dalis parko – iš suplanuotų pasodinti 65 tūkstančių medelių tąkart šaknis įleido beveik 27 tūkstančiai.
Parko sodinimo darbams vadovavo Komunalinio ūkio valdybos apželdinimo trestas.
Paskui būta daugybės talkų ir jos įėjo į Panevėžio miesto istoriją kaip masinis reiškinys, kuriame dalyvavo kas antras miesto gyventojas.
Parką sodino dešimtis tūkstančių panevėžiečių – ir pramonės įmonių, ir kultūros įstaigų darbuotojai, ir miesto moksleiviai, ir kt.
„Prie pasodintų medžių plotų buvo pridėtos lentelės, kuriose pažymėta, kur koks kolektyvas darbą atliko. Vėliau tų lentelių nebeliko“, – sako E. Juškienė.
Pasodinti medeliai nebuvo palikti likimo valiai – kitų metų pavasarį pastebėta, kad prigijo apie 80 proc. medžių, tik kai kuriose vietose stypso sausi žagarai.
Geriausiai prigijo liepos, klevai, šermukšniai, kaštonai, blogiau – beržai, uosiai, ąžuolai.
Naujuoju parku ir toliau rūpinosi jį sodinę Stiklo fabriko, Prekybos valdybos, „Ekrano“ gamyklos, Mėsos kombinato ir kitų įmonių darbuotojai.
Keitėsi akyse
Parkas įsteigtas kairiajame Nevėžio krante – nuo Taikos alėjos gale esančio pušynėlio iki Savitiškio gatvės tilto rajono.
Kaip teigia miesto istorijos faktus kaupianti Kraštotyros muziejaus darbuotoja, medeliai parkui sodinti buvo vežami iš Kauno rajono Dubravos miškų mokslinio tyrimo instituto medelyno, Panevėžio, Kėdainių, Biržų miškų pramonės ūkių medelynų.
Parko sodinimo projektas įgyvendintas dviem etapais: pirmiausia parkas užsodintas medžiais, vėliau – dekoratyviniais medžiais ir gėlynais, nutiesti pėsčiųjų takai.
Parko gimimas ir jo nuolatinė kaita vyko šimtų Parko gatvės gyventojų akyse.
Jie dar prisimena ir ilgai parke styrojusį apžvalgos ratą, velnio ratu vadintą, daugybę surūdijusių apleistų objektų, neramius ir pavojingus laikus parko teritorijoje.
„Pro savo buto, kuriame apsigyvenau beveik prieš penkiasdešimt metų, langą iš pradžių mačiau tik dykynę, tuščius laukus, kuriuose kažkas dar ir burokus augindavo. Vėliau, kai jau įkurtas parkas, būta ir daug nemalonių akimirkų – muštynių, avarijų, neramumų. Bet viskas pasikeitė į gera – dabar matau spalvotus fontanus, daugybę žalumos, pilnas vaikų žaidimų aikšteles. Parko permainų šuolis į priekį, kaip šiuolaikinių technologijų – nė numanyti negalėjai, kad taip gali būti“, – svarsto aktorius E. Kačinskas.
Pripažįsta net paukščiai
Daug kaitos momentų įstrigo ir D. Melėnaitės atmintyje.
Kadaise vaikščiodama lauku per kalnelį į Nemuno gatvėje buvusį knygyną nė neįsivaizdavusi, kad čia išdygs arena, sporto kompleksas, baseinas.
Daug parko draugų, tokių pat gamtos mylėtojų sutinka aktorė vaikštinėdama – šis žmonių rankomis sukurtas gamtos kampelis turi didelį gerbėjų būrį.
Tuos vaikštinėtojus net paukščiai savais pripažįsta.
Štai D. Melėnaitė vienu metu varną prisijaukino, sausainiais iš kišenės vis pavaišindavo – paukštis ir priprato, nebijojo, sekiodavo iš paskos ir pėsčias, ir nuo medžio ant medžio purptelėdamas, ir net nuo aktorės vedžiojamo didelio šuns nugaros plaukų savo būstui prisipešdavo.
Labiausiai tinkamu vardu
Panevėžio šimtmečių gyvavimo fone Parko gatvė atrodo labai jauna – vos pusę amžiaus skaičiuoja.
Nors jos istorija neilga, visgi gatvė spėjo ir pavadinimą pakeisti, ir savo kaupiama turtinga praeitimi išgarsėti.
Kaip sako E. Juškienė, ši gatvė Panevėžyje atsirado Klaipėdos daugiaaukščių gyvenamųjų namų rajonui plečiantis į šiaurę, Nevėžio upės link.
Nutiesus gatvę, jai buvo suteiktas pirmasis pavadinimas – Broniaus Grigo.
Sovietmečiu, kaip buvo paplitę tais laikais, naujai gatvei skirtas revoliucinio judėjimo tarpukario Lietuvoje dalyvio B. Grigo (1912–1938) vardas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990 lapkričio 5-ąją B. Grigo gatvė miesto valdžios sprendimu pavadinta kitaip – Parko gatve.
Labiau tinkamo vardo jai turbūt ir negalėjo būti.
Šios gatvės gyventojai, vos perėję į kitą jos pusę, grožisi ir mėgaujasi nuostabia ąžuolų, kaštonų, ievų, šermukšnių, beržų, liepų, maumedžių, uosių, guobų, gluosnių, juodųjų pušų kaimynyste.
Nuo 2019 metas parkas ypatingai atnaujintas: pasodinta naujų medžių ir krūmų, rekonstruoti ir įrengti nauji pėsčiųjų takai, sutvarkytas apšvietimas, įrengtos apžvalgos, sporto, vaikų žaidimų aikštelės, sutvarkyta Nevėžio pakrantė.
Užsukęs į miesto parką visada čia sutiksi žmonių – ir pėsčiomis vaikštančių, ir dviračiais, paspirtukais važinėjančių, vežimėlius stumiančių, sportuojančių ar šiaip ant suolelių besiilsinčių.
Parkas – visų. Visiems jis atviras, visiems grožio ir jaukumo dosnus.
Iki parko – autobusu
Parko gatvė, kaip ir pats parkas, neatsirado vienu metu – kūrėsi iš lėto, pastatas po pastato.
Kilo gyvenamieji namai, tad juose apsigyvenančioms jaunoms, vaikus auginančioms šeimoms buvo būtini darželiai.
Ir jie dygo vienas po kito. 1978 metais tuomet dar B. Grigo vardu vadintos gatvės 19 name jau veikė vaikų lopšelis-darželis „Snaigė“. Dabar šiame pastate daug metų yra įsikūrusi Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykla.
Gretimame 17 numeriu pažymėtame name taip pat atsirado vaikų lopšelis-darželis „Riešutėlis“, veikiantis iki šiol, kiek toliau, 49 name, „Rugelis“, 79-ame – „Pumpuras“, dabar pastarajame įsikūrę Panevėžio moksleivių namai.
Įvairių gamyklų darbuotojams šioje gatvėje buvo statomi bendrabučiai, taip 39 name pradėjo kurtis Panevėžio stiklo fabriko darbuotojai.
1986 metais kartu su bendrabučiais jau iškilo ir visuomeninės paskirties pastatų – štai 35 name, Tiksliosios mechanikos gamyklos bendrabutyje, įkurta Stomatologijos poliklinika, 37 name, Autokompresorių gamyklos bendrabutyje, tuometės Panevėžio viešosios bibliotekos filialas, dabar čia Parko biblioteka.
B. Grigo gatvės 41 name duris atvėrė ir 12-oji vidurinė mokykla, šiais laikais jau senokai nebeveikianti.
„Šioje gatvėje taip pat buvo 3-ioji ilgalaikio mašinų stovėjimo aikštelės, viena iš tuo metu penkių buvusių mieste. Vėliau B. Grigo gatvėje buvo įrengta galutinė 10-ojo maršruto autobuso stotelė“, – pasakoja E. Juškienė.
Kadaise keleiviai autobusuose į dėžutę turėdavo įmesti 4 kapeikas – tiek tuomet kainavo važiavimas, ir patys iš ritinėlio atsiplėšti bilietėlį.
Ne visi būdavo sąžiningi – ir mažiau kapeikų, ir kokią sagą vietoj jų įmesdavo.
1972 m. miesto laikraštyje rašyta, jog kai kurių pramonės įmonių darbininkai važinėdami miesto autobusais taupo kapeikas – vietoj jų į autobusų kasų automatus meta įvairias detales. Tokius zuikius pašiepdavo gamyklų sienlaikraščiuose.
Tais pačiais 1972 metais Panevėžio autobusuose įdiegta nauja atsiskaitymo už važiavimą sistema.
Bilietus reikėjo iš anksto įsigyti kioskuose ar parduotuvėse ir juos autobuse kiekvienąkart važiuojant pažymėti.
