Kaip iš Lietuvos ir Panevėžio išvesta Rusijos okupantų kariuomenė

Šiais metais minima 30 metų sukaktis, kai Rusijos armija paliko nepriklausomos Lietuvos teritoriją.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas paskelbė atkuriantis nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Vienas svarbiausių kiekvienos nepriklausomos valstybės požymių – visiška savo teritorijos kontrolė. Tuo metu Lietuvoje tebebuvo dislokuota okupacinė Sovietų Sąjungos kariuomenė – apie 34,6 tūkst. karių.
Tad jau kitą dieną, 1990 m. kovo 12-ąją, priimtas nutarimas „Dėl 1967 m. spalio 12 d. TSRS visuotinės karinės prievolės įstatymo negaliojimo Lietuvos Respublikos teritorijoje“.
Jau kitos dienos kreipimusi į SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininką, remiantis tebegaliojusia 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos taikos sutartimi, raginta pradėti derybas dėl karinių dalinių išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir dėtos visos pastangos, kad Sovietų Sąjunga sėstų prie derybų stalo.
Labai svarbi buvo tvirta Lietuvos piliečių nuomonė. Dar 1989 m. Lietuvos laisvės lyga ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis surinko 1,65 mln. parašų dėl sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Deja, Sovietų Sąjunga delsė pradėti oficialų derybų procesą, o sovietų karinių struktūrų atstovai smurtavo ir visokiais būdais persekiojo šaukiamojo amžiaus Lietuvos piliečius, atsisakiusius tarnauti svetimoje okupacinėje kariuomenėje ar iš jos pabėgusius.
1991 m. sausio mėnesį, panaudojant karinę jėgą, bandyta užgniaužti Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau Lietuvos žmonės, remiami demokratinių pasaulio jėgų, sugebėjo pasipriešinti ir apginti savo laisvę.
Didelis žingsnis normalizuojant santykius su kaimynais žengtas 1991 m. liepos 29 dieną, kai buvo pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis „Dėl dvišalių santykių“, kuria oficialiai pripažinta Sovietų Sąjungos 1940 m. įvykdyta aneksija ir pasisakyta už jos padarinių likvidavimą.
Ši sutartis vėliau buvo itin svarbi derantis su Rusija dėl kariuomenės išvedimo. Po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje, pasikeitus jėgų pusiausvyrai, Sovietų Sąjungos vyriausybė buvo priversta oficialiai pripažinti Lietuvos Respubliką.
1991 m. pabaigoje nustojus egzistuoti Sovietų Sąjungai ir sovietinę kariuomenę, dislokuotą Lietuvos teritorijoje, į savo jurisdikciją perėmus Rusijai, 1992 m. sausio 31 d. prasidėjo derybos su Rusijos vadovybe dėl okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.
Lietuvos valstybinei derybų delegacijai vadovavo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Vytautas Stankevičius. Derybos buvo įtemptos ir sudėtingos. Lietuva laikėsi principinės nuostatos, kad Rusijos kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje yra ir buvo neteisėtas, nepripažino jokių okupacinės kariuomenės teisių į jos Lietuvoje naudotus ar pastatytus pastatus ir kitokį nekilnojamąjį turtą.
Svarbūs derybų eigai buvo ir 1992 m. vykusio referendumo rezultatai: 90,79 proc. dalyvavusių referendume Lietuvos Respublikos piliečių pasisakė už tai, kad Rusijos kariuomenė būtų išvesta iš Lietuvos dar tais pačiais metais.
Galiausiai Lietuvos derybininkams pavyko pasiekti, kad 1992 m. rugsėjo 8-ąją Maskvoje būtų pasirašytas Rusijos kariuomenės išvedimo grafikas.
Įsipareigota kariuomenę išvesti iki 1993 m. rugpjūčio 31 d., o visas procesas turėjo vykti keturiais etapais.
Iš tikrųjų kariuomenės išvedimas buvo gana komplikuotas: Rusijos pusė ne kartą jį stabdė, bandė išsiderėti įvairių Lietuvos pusei nepriimtinų nuolaidų, o Rusijos kariuomenė sistemingai pažeidinėjo Lietuvos įstatymus, savivaliavo. Uždraudus Rusijos karinius dalinius Lietuvoje papildyti naujokais, tai buvo daroma nelegaliai tiek geležinkeliais, tiek oro transportu, dėl to Lietuvos institucijos buvo priverstos imtis atsakomųjų veiksmų – karinių dalinių blokavimo, karinio transporto judėjimo Lietuvos keliais suvaržymo ir kt.
Ne kartą teko kreiptis pagalbos ir į kitas pasaulio valstybes bei autoritetingas tarptautines organizacijas.
Ilgas ir sudėtingas svetimos kariuomenės išvedimo procesas, kaip buvo įsipareigota, baigėsi 1993 m. rugpjūčio 31 d. 23 val. 45 min., kai Lietuvos Respublikos sieną kirto paskutinis išvykstantis Rusijos karinis ešelonas.
Visus nesklandumus, kilusius išvedant Rusijos kariuomenę, Lietuvos Vyriausybei pavyko išspręsti derybomis, naudojantis įvairiais politiniais kanalais.
Lietuva pademonstravo, kad galima pasiekti okupacinės kariuomenės išvedimo išskirtinai derybomis, tvirtai laikantis principinių pozicijų. Okupacinė kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta vieneriais metais anksčiau nei iš Vokietijos, Latvijos bei Estijos ir tai galima laikyti svarbia jaunos valstybės diplomatine pergale. Paskutinio Rusijos kariuomenės karinio dalinio išvedimas baigė reikšmingą Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo etapą.

Rusijos kariuomenės išvedimas iš Panevėžio

Pirmajame Rusijos kariuomenės išvedimo etape šalia Panevėžio buvusį Pajuosčio poligoną pradėta perduoti 1992 m. gruodį. Krašto apsaugos ministro įsakymu Pajuosčio karinio miestelio ir aerodromo objektai perduoti lauko kariuomenės brigadai „Geležinis Vilkas“. Panevėžio motodesandiniam batalionui paskirtos kareivinės, autoparkai, kareivinių sandėliai ir kiti pastatai. Pagal pasirašytą Lietuvos ir Rusijos protokolą perduodama teritorija ir pastatai turėjo būti geros būklės ir tinkami naudoti, tačiau realybė pasirodė kitokia: Pajuosčio aerodrome buvo išimtos beveik visos buksyravimo takų apšvietimo lempos, išplėšta apie 3 tūkst. m požeminių kabelių, išardyta viena lėktuvų stovėjimo aikštelė, pastatai buvo apleisti, juose neveikė kanalizacija, sutrūkinėję vamzdžiai, išlaužytos durys, išdaužyti stiklai.
Tokį vaizdą perimdamas Pajuosčio poligoną pamatė majoras A. Vaičeliūnas.
Per antrąjį etapą Pajuostyje buvo perimti 18-osios transporto aviacijos divizijos štabo pastatai. Nelaukdamas galutinio perdavimo ir priėmimo akto pasirašymo dienos, Panevėžio motodesantinis batalionas pradėjo būtiniausius darbus. Čia įsikūrusios trys kuopos suremontavo kareivines ir jų teritoriją. Galutinai Pajuosčio poligonas perimtas 1993 m. rugpjūtį.
Panevėžyje taip pat atiduota naudoti visai geros būklės Aviacijos remonto gamykla. 338-ojoje aviacijos remonto gamykloje Panevėžyje remontuoti įvairių SSRS karinių lėktuvų elektros ir elektronikos įrenginiai ir kita aviacinė technika. Gamykloje dirbo apie 500 darbuotojų, iš jų 71 proc. laisvai samdomų. Apie 30 proc. gamyklos produkcijos buvo vartojimo prekės: suvirinimo aparatai, automobilių atsarginės dalys, medžio dirbiniai ir kt.
Verta paminėti, kad 1992 m. Lietuvos Vyriausybė jokių konkrečių veiksmų gamyklai perimti nesiėmė, o pagal kariuomenės išvedimo grafiką karines gamyklas reikėjo perimti iki 1993 m. sausio 25 d.
Prižiūrėti perdavimo ir priėmimo procesus Lietuvos Vyriausybė paskyrė laikinus atstovus. Panevėžio aviacijos remonto gamykloje juo paskirtas Medardas Kiškis, įgaliojant jį organizuoti gamyklos pertvarkymą, pritaikant Lietuvos poreikiams. Jis buvo įpareigotas imtis visų priemonių, kad gamykloje esantys įrenginiai ir kitas inventorius nebūtų išvežtas ar sunaikintas. Gamykla visiškai perimta 1993 m. spalį.
Iš Rusijos kariuomenės iš viso perimti 272 kariniai miesteliai, teritorijos ir kiti atskiri objektai, kuriuose buvo 4092 pastatai. Didelį darbą išvedant Rusijos kariuomenę atliko Lietuvos politikai – Aukščiausiosios Tarybos vadovybė ir jos nariai, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jų deleguoti delegatai bei ekspertai, visų ministerijų darbuotojai. Didžiausias techninio darbo krūvis teko Krašto apsaugos ministerijai bei krašto apsaugos kariams ir darbuotojams. Jiems teko organizuoti ir prižiūrėti išvedimo procesą, tikrinti karinius dalinius, perimti paliekamus sovietinius karinius objektus ir 1992 m. pavasarį blokuoti Rusijos karinius dalinius, kad į juos nebūtų įvežta naujų karių. Rizikuodami savo gyvybe, jie bandė priversti didesnę ir galingesnę valstybę paklusti naujos Lietuvos valstybės įstatymams ir kitiems teisėms aktams.
Labiausiai nusipelnę ir daugiausia pastangų įdėję valstybininkai apdovanoti Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos atminimo ženklu.

Emilis JOCIUS, Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas