Spalio 14-ąją pasaulyje minima Tarptautinė donorystės
diena. Vakar miesto Savivaldybėje Aukštaitijos krašto nefrologinių ligonių
asociacijos “Nefrita” surengtoje konferencijoje “Dovanokim viltį gyventi”
pagerbti labiausiai donorystės ir organų transplantacijos srityje nusipelnę
asmenys, apžvelgtos transplantacijos realijos, metodika, nefrologinių ligonių
paruošimas transplantacijai, teisiniai donorystės aspektai. Vienas iš pranešėjų
docentas Arūnas Želvys kvietė pamąstyti, ar visame pasaulyje minima Donorystės
diena yra šventė, ar ne, nes ji siejasi ir su skausmo, ir su džiaugsmo ašaromis.
Jis pabrėžė, kad ši diena išties dviprasmiška šventė, tačiau kvietė
įsisąmoninti, kad žmogus, duodamas savo artimam viltį, yra vertas gyvenimo.
Pagerbti aktyviausieji
Pradėjusi konferenciją Aukštaitijos krašto nefrologinių ligonių asociacijos “Nefrita” prezidentė Gražina Dimšienė teigė, kad pats gražiausias žmogaus apsisprendimas yra esant galimybei dovanoti savo organus. Ji įteikė asociacijos garbės narių pažymėjimus ir sidabrinius ženklelius labiausiai donorystei, jos propagavimui, organų transplantavimui nusipelniusiems žmonėms. Tarp jų buvo ir VšĮ Panevėžio ligoninės vyriausiasis gydytojas Česlovas Gutauskas, šios ligoninės Intensyviosios terapijos skyriaus vyriausioji gydytoja Eugenija Reinikovienė, UAB “Nefromeda” generalinis direktorius gydytojas Virginijus Sirevičius.
Padėti artimam žmogui
“Svarbu pamatyti šalia esantį žmogų ir esant galimybei jam padėti,- kreipdamasis į konferencijos dalyvius sakė miesto vicemeras Petras Luomanas.- Reikėtų tik džiaugtis, kad atsiranda vis daugiau žmonių, suprantančių, kad gali padėti. Reikėtų apie donorystę daugiau kalbėti, rašyti, reklamuoti besiaukojančiuosius kitų labui”.
Apskrities gydytoja Raimonda Ulianskienė, akcentavusi, kad šiemet sukanka 35 metais nuo pirmosios organų transplantacijos Lietuvoje, Apskrities viršininko administracijos padėkos raštus įteikė donorystės judėjimo aktyvistams G.Dimšiemei, Č.Gutauskui, E.Reinikovienei, V.Sirevičiui.
Svarbiausia – donoras
Docentas A.Želvys pabrėžė, kad svarbiausias organų transplantacijos procese yra donoras, o gydytojai – antraeiliai asmenys. Anot jo, organų transplantacijos idėja gimė prieš kelis šimtus metų, tačiau prireikė daug metų, kad svajonės taptų realybe: pirmoji inkstų persodinimo operacija atlikta Bostone 1954 metais. A.Želvys informavo, kad pirmą kartą pasaulyje kasa buvo persodinta 1966 m., kepenys ir širdis – 1967 m., plaučiai – 1981 m.
Bus taikoma genų inžinerija
A.Želvys sakė, kad organai gali būti pakeisti naujais, dirbtiniais, kitų gyvūnų organais. Docentas neslėpė, kad žmogaus anatomijai ir fiziologijai yra artimiausia kiaulė.
A.Želvys sakė, kad dabar specialiais skiedikliais konservuotas inkstas transportuojant izoterminiuose konteineriuose gyvas išlieka 48 val., o širdis – 10 val., todėl organus galima nugabenti į bet kurį pasaulio kraštą. Tačiau svarbiausia, kad persodintas organas prigytų, būtų parinkti atmetimą slopinantys vaistai. Docentas sakė, kad ateityje bus labiau pritaikoma genų inžinerija, organų išauginimas iš kamieninių ląstelių. A.Želvys pažymėjo, kad šiemet Lietuvoje atliktos vos 46 organų transplantavimo operacijos. 43 kartus persodinti mirusių žmonių ir tik 3 kartus – gyvųjų organai.
Sunku susitaikyti
E.Reinikovienė pažymėjo, kad organų donorystė yra labai svarbi, tačiau ir labai sudėtinga tema. Gydytoja tvirtino per 27-erius metus mačiusi labai daug mirčių. Pasak jos, kai miršta jaunas žmogus, artimiesiems labai sunku susitaikyti su nelaime, tad nelengva apsispręsti dėl donorystės. Gydytoja sakė, kad transplantacijai tinka organai, kai nukentėjusio avarijoje, patyrusio kokią nors traumą ir kt. žmogaus smegenys miršta, tačiau jo organų veikla būna palaikoma aparatais ir vaistais.
Nėra kam kalbėtis su mirusiojo artimaisiais
E.Reinikovienė pabrėžė, kad nėra kam bendrauti su ant mirties slenksčio atsidūrusio žmogaus giminaičiais, be to, tai labai sunku daryti. Smegenų mirtis fiksuojama tam tikrais aparatais, po stebėjimų ją turi patvirtinti trijų gydytojų konsiliumas, jiems tenka ilgai ir taktiškai įrodyti, kad žmogaus išgydyti nepavyks. Tik įtikinus artimuosius, kad mirusio žmogaus (nors jo vidaus organai palaikomi dirba) niekaip nepasiseks išgelbėti, galima užsiminti apie donorystę. Gydytojos teigimu, bet koks skubėjimas ar pernelyg aktyvus prašymas gali sukelti netekties skausmo kamuojamų artimųjų pasipriešinimą.
Kiti konferencijos dalyviai kalbėjo apie transplantavimo parinkimo metodiką, nefrologinių ligonių paruošimą transplantacijoms, donorystės teisinius aspektus, Panevėžio apskrities gyventojų sveikatą. Pasibaigus konferencijai joje dalyvavusioms slaugytojoms buvo įteikti sertifikatai.
Gintautas Subačius
tel. (8-655) 04726, gintas@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Asociacijos “Nefrolita” prezidentė G.Dimšienė apdovanojo labiausiai prie donorystės prisidėjusius žmones.
