Vidos Bernadišienės namai, kasdienybė, o ir visas gyvenimas pripildyti spalvų. Tokį jį, kupiną įvykių, malonių patirčių bei kūrybos, moteris susikūrė pati.
Vidos Bernadišienės namai, kasdienybė, o ir visas gyvenimas pripildyti spalvų. Tokį jį, kupiną įvykių, malonių patirčių bei kūrybos, moteris susikūrė pati.Žodžio „nuovargis“ Vidos žodyne tarsi išvis nebūtų: ant 70-ies metų slenksčio raguvei kaip tik maga išbandyti save dar daugiau veiklų.
„Kad tik dėl kokių nors ligų neprarasčiau nuovokos, – nerimauja, kad taip greitai bėgant metams, gali nebespėti įgyvendinti visų savo norų. – Nors, manau, net ir negalių į vežimėlį pasodinta ar paguldyta į lovą aš turėčiau ką veikti: megzčiau, siuvinėčiau, gaminčiau suvenyrus iš paprasčiausių laukų žolynų.“
Skendi žieduose
Iš Pasvalio krašto kilusi, prie pat Lėvens upės augusi V. Bernadišienė jau daugiau nei tris dešimtis metų gyvena Raguvoje. Ir dar kaip gyvena!
Didžiulė jos sodyba skendi gėlėse, dekoratyviniuose krūmuose, veši daržų gėrybės, sode sirpsta vaisiai, į avilius medų neša bitės. Viskas itin sužiūrėta, dailu.
„Turiu prisipažinti, kad sodo darbus dirbu, taip pat ir daržus prižiūriu ar valgį gaminu jausdama ne pernelyg didelį malonumą, – šypsosi Vida. – Atlikti šiems darbams man gaila laiko – norisi ne ravėti piktžoles ar bulves skusti, o kurti rankdarbius. Va juos tai tikrai galiu megzti, nerti, siuvinėti, austi nesustodama!“
„Man kultūra – tai visų pirma kultūringas gyvenimas, kultūringi santykiai. Pagarba kitam, o ne tai, kad žinai garsiausių kompozitorių pavardes ar gali pavardyti koncertų, kurių esi klausęsis, programas.“
V. Bernadišienė
Kad išpuoselėta sodybos aplinka byloja visai ką kita, anot šeimininkės, yra paprastas paaiškinimas:
„Visus ūkio darbus darome kartu su vyru – taip ir lengviau, ir smagiau.“
Ant stalo garuojant ką tik iškeptam pyragui, Vida kviečia į kieme suręstą pavėsinę-muziejų, kuriame priima svečius, atvažiuojančius į jos rengiamas edukacijas.
Čia iš Vidos pririnktų žolynų, jai mokant ir aiškinant, gimsta patys įvairiausi ir įdomiausi dirbiniai. Dar ji moko siuvinėti įvairiomis technikomis ir būdais, velti vilną, lieti tikro vaško žvakes.
Išsinešti ne pirktą, o savomis rankomis susikurtą gaminį visiems itin smagu.
Pavėsinėje gausu ir pačios Vidos vaikščiojant po senas sodybas pririnktų dar užpraėjusiame amžiuje buityje naudotų rakandų. Dauguma vyresniųjų juos yra matę, atpažįsta, o štai jaunimui tenka aiškinti jų paskirtį.
Nespėja suktis
„Sudėję ir suskaičiavę mudviejų su vyrų pensijas pamatėme, kad jos nesiekia ir 500 eurų. Bet pinigų mums tikrai užtenka – ir ne vien išgyvenimui, bet ir gausioms pramogoms“, – V. Bernadišienės teigimu, gyventi įdomiai nedidelės išmokos nė kiek netrukdo.
„Greit baigsis vasara, o dar nebuvo nė vieno savaitgalio, kurį būčiau praleidusi namuose. Esu kviečiama vesti edukacijas, važinėju po ekskursijas, lankome giminaičius“, – vardija Vida.
Tiesa, jai keliauti tenka gerokai dažniau nei sutuoktiniui, tad šis kartais žmonos net pagaili – ar nereikėtų nuo tokio intensyvaus gyvenimo kartais pailsėti.
„Bet man reikia bendravimo – aš pailsiu išvykose, – tikina ji. – Net po gimtąjį Pasvalio kraštą ekskursuodama keliavau nebežinau kiek kartų. Girdžiu kitas moteris klausiant, ką gero tame Pasvalyje galima pamatyti ir ko ten važiuoti. O man įdomu viskas. Įdomu ir kaip žmonės gyvena, ir kaip atrodo Pasvalio smegduobės, ir kokių girnų pririnkta ten esančiame girnų muziejuje.“
Toks pat įdomus, traukiantis Vidai yra kiekvienas Lietuvos kampelis. Todėl stebisi, kaip kas nors, net kviečiamas būti nuvežtas, atsisako keliauti.
„Matydami mane tokią veiklią žmonės galbūt mano, kad gyvenime neturėjau vargo, mane aplenkė nelaimės, – šypteli Vida. – Ne, taip nėra.“
„Dar visai jaunutei, neseniai ištekėjusiai, man teko palaidoti vyrą, – pasakoja. – Būdama tikrai jautri, labai sunkiai išgyvenau šią traumą. Gal kiti šyptels tai išgirdę, bet ne mažiau sunku man buvo palaidojus mamytę, kuriai buvo jau virš 90-ies.“
V. Bernadišienė neslepia, kad po abiejų netekčių gniužo, neprisivertė ko nors imtis. Netgi teko kreiptis į gydytojus.
„Atsigavau tų pačių gydytojų paklausta: „Negi manai, kad mirusiems tavo vyrui ar mamai geriau, kad tu galuojiesi ir raudi jų be perstojo? Gyvenk, veik, dėkok už tai, kad juos turėjai“, – mena moteris.
Be to, ir likimas, atėmęs pirmą pasirinktąjį gyvenimo draugą, padovanojo Vidai kitą puikų sutuoktinį. Tokį, šalia kurio ir gera, ir jauku, ir jauti, kad esi suprasta, ir žinai, kad bėdoje neliksi viena.
Dienos per trumpos
Raguvos, kitų Panevėžio rajono bei Lietuvos vietovių žmonės V. Bernadišienę pažįsta kaip ilgametę Raguvos kultūros centro vadovę.
Šia veikla Vida sako kvėpavusi gerą dešimtmetį: su įvairiais kolektyvais važinėjusi po Lietuvą, daugybę įdomių renginių suorganizavusi pačioje Raguvoje. O ji juk visai ne kultūrininkė, o diplomuota buhalterė, turinti įspūdingą tokio darbo stažą.
„Kaip tik dirbdama buhaltere aš labai aktyviai ir įsitraukiau į kultūrinę veiklą, – pasakoja. – Buvau pastebėta, įvertinta, o galop man suteikta galimybė vadovauti kultūros centrui.“
„Net jei ir būčiau jauna, dabar tokio darbo nebegalėčiau dirbti – reikia kultūros srities diplomus turinčiųjų“, – priduria.
Kūryba, rankdarbiai Vidą traukė nuo pat jaunumės. Moteris sako viena pati, dargi niekieno nepamokyta, ėmė groti akordeonu ir armonika. Būdama penktokė, vėlgi pati nusinėrė apykaklę ir rankogalius sovietinei mokyklinei uniformai. Paskui, paprašyta klasės draugių, pradėjo nerti ir joms.
„Man maža dienos – apskritai mažai laiko nuveikti viskam, ką esu užsimojusi“, – guodžiasi Vida.
Pastaruoju metu ji dar pamėgo ir savitomis trikampėmis audimo staklėmis austi įvairiaspalves skaras.
„Tokių nėra daug ir moterims jos patinka, tad mane kviečia rengti jų parodas“, – sako.
Nagingos raguvės skaros po Lietuvą keliauja sudėtos į XX amžiaus vidurio lagaminėlius. Kur nors nusivežtas, toks irgi tampa akį traukiančiu eksponatu.
V. Bernadišienė mena vaikystėje matydavusi didžiulėmis staklėmis audžiančią savo močiutę. Bet jos, vaiko, prie jų šiukštu neprileisdavo – kad nesugadintų sudėtingų raštų, vėliau netektų ardyti audinio.
„Užsidirbti į Norvegiją nuvykę giminaičiai man papasakojo, kad ten labai populiarus audimas nedidukėmis staklėmis. Austi audinius tautiniais raštais ten mokomi ir vaikai ne tik mokyklose, bet ir darželiuose. Tad ir aš užsiprašiau tokių nedidukių staklių – būtinai jomis ausiu. Noriu išbandyti ir šį amatą“, – kuria planus Vida.
Džiaugsmas dovanoti
Neišmokyta austi, tačiau ypač žavėdamasi audimo raštais, Vida ėmėsi juos siuvinėti.
„Vyro tėviškės namuose aptikau gerokai nudėvėtą austą vilnonę lovatiesę, persipiešiau jos raštus ir išsiuvinėjau. Man ir gražu, ir brangu“, – sako moteris.
Vida džiaugiasi perkandusi ir vadinamojo simegrafinio siuvinėjimo techniką. Darbuojantis adata, siūlais, iš popieriaus atraižų gimsta knygų skirtukai, paveikslėliai, kuriuos autorė paprastai išdovanoja.
Unikaliomis dovanomis tampa ir spalvingu vilnų rūbu „aprengti“, o tiksliau – apvelti muilo gabalėliai.
V. Bernadišienės namuose – ir viduje, ir lauke, – apstu šeimininkės prinertų ar primegztų kilimėlių, servetėlių ir net angeliukų, iš vaško lietų įvairiausių formų žvakių. Tai irgi būsimos dovanos.
„Neparduodu nieko iš to, ką esu sukūrusi, – pabrėžia Vida. – Man džiaugsmą suteikia dovanojimas. Tiesa, bet kam irgi nedovanoju. Prieš tai įvertinu, ar žmogui patinka rankdarbiai. Jei nepatinka, kam apkrauti jo namus?“
Aukštąją kultūrą randa ir kaime
Kūrėja neslepia nesyk girdėjusi klausimą, ką galima veikti „toje Raguvoje“.
„Neslėpsiu, atvykusi gyventi į Raguvą, aš ilgokai ją pratinausi“, – pasakoja V. Bernadišienė. – Man ši vieta irgi neatrodė pati geriausia ir gražiausia. Bet begyvendama Raguvoje sutikau tiek puikių, darbščių, kūrybingų žmonių, su kuriais man gera ir su kuriais randame bendros veiklos. Per miestelio žmones aš ir pamilau Raguvą.“
Tad dabar Vida su džiaugsmu skuba į Panevėžio rajono Trečiojo amžiaus universiteto Raguvos fakulteto užsiėmimus, dalyvauja miestelio bendruomenės veikloje, Raguvoje įkurtame Kultūrinėtojų klube.
„Esu girdėjusi ir tokių teiginių, kad žmogų ugdo tik aukštoji kultūra, kad turėtume važiuoti klausytis operų, simfoninių orkestrų. Taip, reikia ir jų, – sutinka. – Bet man kultūra – tai visų pirma kultūringas gyvenimas, kultūringi santykiai. Pagarba kitam, o ne tai, kad žinai garsiausių kompozitorių pavardes ar gali pavardyti koncertų, kurių esi klausęsis, programas.“
V. Bernadišienės patikinimu, ko jau ko, bet kultūros raguviai tikrai nestokoja. Renginių patys prasimano, tik spėk lankytis: tai vasaros palydos, tai rudens sutiktuvės, pavasario išleistuvės, kitos šventės. O kai nešvenčia, susiorganizuoja išvykas – pavyzdžiui, pakeliauti po Panevėžio rajoną.
„Koks vis dėlto įdomus tas mūsų lygumų kraštas“, – atkreipia dėmesį Vida.
Žiemomis Raguvos šviesuoliai skaito knygas, organizuoja jų aptarimus, kviečiasi ir autorius.
„Kaip mes papildome vieni kitus aptarinėdami tai, ką būname perskaitę, ir kaip tai įdomu!“ – V. Bernadišienė neslepia nebuvusi skaitytoja nuo jaunumės – jai visada norėdavosi veikti. Skaitymas atrodė pernelyg pasyvi veikla. Dabar knygos įtraukė taip, kad be jų negali.
„Mane labai nustebina kai, pavyzdžiui, pažįstamos panevėžietės pamėgina sukritikuoti Panevėžį – esą jame nėra ką veikti, – gūžčioja Vida. – Jei mes Raguvoje susigalvojame tiek veiklų, kaip galima nerasti ką veikti Panevėžyje! Juk mieste tiek visokių kolektyvų, tiek būrelių ir tiek veiklų. Tereikia nueiti ir tapsi bendruomenės nariu, įsijungsi į bendrą veiklą, jausiesi gerai.“
Raguvei Panevėžys – gražiausias, o drauge ir jaukiausias pasaulio miestas. Į jį iš Raguvos sako važiuojanti kaip į šventę.
„Apeinu Senvagę, prisėdu tokioje gražioje Laisvės aikštėje, užeinu į kavinukę ir grįžtu tiek daug pasisėmusi – parvažiuoju į Raguvą laiminga. Tad džiaugtis kviečiu ir kitus. Juk tikrai yra kuo!“
