„Mokinės eilėraščiuose jaučiamas poreikis būti savimi, maištas prieš įvairius suvaržymus. Kai kurie eilėraščiai nustebina ironišku santykiu su pasauliu, netikėta pabaiga“, – taip apie savo mokinę Pauliną Medeckytę rašo mokytoja Danguolė Smalinskienė.
Paulina Medeckytė (11 kl.)
Neklausk
Karšta…
Karštas oras, karštas dangus.
Karštas puodelis arbatos ir
Karštas šiltnamio efektas, dengiantis mus.
Žmonės…
Žmonės, kurie geria, žmonės, kurie rūko.
Žmonės, kurie verkia, ir žmonės, kuriems
Visko pritrūko.
Mes…
Mes mylime, mes juokiamės.
Mes norime gyventi, jausti.
Mes tie, kurie vis visko tikimės.
Bet…
Bet ar meilė buvo verta visko?
Bet ar kada nors nebus minčių pabaiga?
Bet ar tu nenukentėsi nuo savo girto
Tėvo, kuris išgėrė paskutinį lašelį
Brangiausio pasaulyje viskio?
Aš noriu mokėti gyventi
Per jaunas, per senas
Negaliu būti savimi.
Visada turiu tilpti
Į kažkokio senio
Sukurtas ribas.
Negaliu kvėpuoti,
Negaliu mąstyti,
Ir negaliu jausti.
Jausti tai, ką aš noriu.
Padarau klaidų,
Esu baudžiama už jas.
Kodėl žmogus tampa toks niūrus?
Gal dėl to, kad nori, kad aš suaugčiau?
O gal dėlto, kad nori padaryti savo kopiją.
Aš noriu būti savimi,
Savo pačios kopija,
O ne kažkokia protėvių istorija.
Negaliu būti, kuo noriu.
Negaliu gyventi taip, kaip man
Atrodo būtų geriau.
Aš dar tik jaunas žmogus.
Silpnas, drovus, persigalvojantis…
Žmogus, kuris nori tik žinoti.
Žinoti, kaip gyventi teisingai.
Noriu gyventi pasaulyje, kur nereikėtų
Stresuoti, verkti ir nervintis
Dėl bereikšmių pažymių.
Nenoriu grįžti namo, žinodama,
Kad vėl nesijausiu laisva.
Aš noriu laisvos tautos, laisvos sielos,
Savo teisės kurti, mąstyti,
Verkti nesijausdama blogai.
Bet tai tik kvaila ironija.
Visada turime lįsti į kito iliuziją.
Vafliu gimusi, tortu netapsiu,
Nors torto gabaliukas visai praverstų.
Gal tada gyvenimas būtų lengvesnis.
Gal tada saulės rankos apglėbs.
Pasaulis ne vieta
Jaustis man prasta.
Aš tik mažas vaikas,
Norintis žinoti.
Žinoti, kaip susirasti darbą,
Kaip mokėti mokesčius
Ir mokėti jausti,
Jausti viską be jokių pretenzijų.
Aš tik mažas žmogus
Per daug dideliame pasaulyje.
Per mažas suprasti,
Per mažas pajusti.
Per mažas žinoti,
Bet per didelis pažinti.
Kartais
Kartais, tik kartais pasaulis atrodo gražesnis.
Kartais, tik kartais norisi apkabinti visus stipriau.
Kartais, tik kartais pagalvoji, kaip gera yra gyventi.
Kartais, tik kartais norisi kalbėti su visais daugiau.
Kartais, tik kartais kvėpuoti yra lengviau.
Ir kartais, tik retais kartais gyventi pasidaro lengviau.
Bet kartais nėra.
Todėl aš kasdien noriu, kad tas kartais būtų dabar.
Gal tada gyventi būtų linksmiau.
Lengviau
Kartais norėtųsi, kad viskas būtų daug lengviau.
Lengviau būti savimi.
Lengviau išreikšti save ir suprasti kitus.
Lengviau pasveikti nuo sunkiausios ligos
Ir lengviau numirti.
Lengviau… Viskas lengviau.
Lengviau pasiekti tolimus mylimus žmones.
Lengviau keliauti po pasaulį.
Lengviau uždirbti pinigus.
Lengviau turėti stogą virš galvos.
Nežinia, kas tas lengvumas…
Gal galų gale lengvumas taps
Pykčio dalele.
Gal man užteks visko, kas sunkiau,
Nes man baisu, kad galų gale…
Lengviau tai tik pasakos pabaigoje.
Kava pas katiną
Baltas puodelis,
Jame jau atšalusi kava.
Vis dar negaliu patikėti,
Kaip tą tamsią naktį pradingo jis.
Esu čia, mažam kambary.
Keturios sienos, keturi langai.
Ir keturios durys, kurios veda
Ten, kur nieko nežinai.
Baltas puodelis,
Jame jau atšalusi kava.
Vis dar negaliu patikėti,
Kad dingo ne jis,
O… Aš…
Spalvos
Niekada nesupratau spalvų asociacijų su emocijomis. Gal todėl, kad emocijos neatitiko spalvų, o gal ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, raudona – raudoniausių rožių žiedlapiai, meilė, aistra, bet man raudona yra ir pyktis, neapykanta, ir žodis rašomas ne didžiosiomis raidėmis. Mėlyna – dangus, jūra, bet taip pat ir liūdniausios dienos, tačiau man ši spalva asocijuojasi ir su ramybe.
Juoda – mirtis, baimė, visos niūrios emocijos… Kaip tai klaidinga! Ši spalva niekada nebuvo ir nebus taip suvokiama mano pasaulyje. Juoda man komforto spalva: dėvėdama juodą suknelę, jaučiuosi gražiai ir patogiai, matydama juodai apsirengusį žmogų, jaučiuosi saugiai.
Žalia, o ta nuostabioji žalia! Ją daug kas sieja su ramybe, bet ar mano žalios akys nėra panašios į mišką? Mišką, kuriame aš verkiau, rėkiau, šokinėjau iš laimės, kai norėjau nebebūti savo pasaulio valdove. Niekada nesupratau ir nesuprasiu spalvų ryšio su emocijomis, gal dėl to, kad visos šitos asociacijos atėjo iš Dievo, kurio mano pasaulyje nėra.
