Rugilė Paliukėnaitė – Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos jaunoji kūrėja. Ją globoja mokytoja Regina Grubinskienė.
Rugilė Paliukėnaitė (11 kl.)
„Pradėjau rašyti pirmoje klasėje, prisijungusi prie gimnazijos literatų būrelio. Be poezijos, stiprią meilę puoselėju dailei. Neretai abu pomėgiai susisieja: iš poezijos gimsta paveikslas, iš tapyto kūrinio – eilėraštis“, – sako Rugilė.
„Abu pomėgius neseniai ji sujungė į pirmąją savo kūrybos knygą intriguojančiu pavadinimu „Žmogystos ir žiogai“ – joje ir piešiniai, ir eilėraščiai. Rugilė aktyviai dalyvauja konkursuose, turi daug aukštų pasiekimų ir literatūrinės kūrybos, ir dailės srityje. Ji yra ir Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ narė“, – pratęsė mokytoja Regina Grubinskienė.
JŪRAI
Smėlio dulkės šoka vėjy
Ir ausį kutena jūros šnabždesys.
– Štai, brangioji, vėl užėjo –
Užkamavo netikėtas ilgesys.
Sugrįžtu aš rytui patekėjus –
Į tave paleidžiu vizijas ir svajones.
Ir ilgai klajoju tarsi vėjas,
Pasinėrus į tėkmės nostalgiškas gelmes.
Gyvenu prisiminimais praeities,
Krykštauju it lengvabūdis, linksmas vaikas.
O pasklidus dvelksmui nelauktos nakties,
Priverti suprast, kaip greitai bėga laikas.
…Ir tamsioj vagystėj šviesulių
Jūros sėmiaus išminties…
Atiduodu viską, ką tiktai turiu,
Laukiu josios paslapties.
Ar tyli naktis, ar giedra diena –
Jūra kalba tarsi draugė artima.
Josios prieglobsty aš nelieku viena,
Ir mano širdį aplanko ramuma.
BIOINŽINERIJOS STUDENTAS
Bioinžinerijos studentas, genetikos žinovas,
Votsono ir Kriko sugėrovas,
Atsikėlė vėlyvą sekmadienio rytą,
Nusprendė pritaikyti teoriją, bičiulių sumanytą.
Balandžio DNR nukleotidų seka ištirta,
Instrumentas eksperimentui visai po ranka.
Tik kaltės jausmas mokslininkui užspaudė krūtinę:
O jei tai balandžio diena paskutinė?
Genetinė modifikacija dar nebuvo žmogaus atlikta,
Tačiau mokslininkas save įtikino – priežastis gana gera.
Kartojo sau: „Trūksta pinigų, butas – tikra landynė,
Prasiskinsiu, kaip bičiuliai kelią prasiskynė.“
Trapi balandžio gyvybė kabo ant siūlo,
Atsakomybė užgultų protą ir širdį tūlo.
Bet mokslininkui nebedrebėjo ranka, evoliucijos sutverta,
Pasąmonėj žybtelėjo laimėjimų didžiųjų lanka.
Pakėlė balandis pilkuosius nerimo sparnus,
Nežinojo, koks gyvenimas pasidarys kartus.
Studentas laisvai gyvybės formomis manipuliavo,
Kol jėgos gamtos jam kitokį likimą planavo.
Plunksnas pakeitė kailis, oranžinis, dėmėtas,
Išaugo kojų (žiogo ir žmogaus) kvartetas.
Balandis pavogė vabzdžio skaidrius sparnus,
Įsigijo liežuvį ilgą ir dantis, baltus ir aštrius.
Šypsena sužibo studento pailgam veide,
Bet iškart pakvipo keršto valanda aitria.
Gamtos jėgos nemėgo eksperimentų suktų,
Tad dabar viens į kitą žiūri balandžiai netgi du.
KĄ REIŠKIA BŪT LAISVAM?
Tą dieną pamačiau aš paukštę vasaros šviesoj,
Žavėjo jos galia skrieti drąsiai padangėj mėlynoj.
Svajojau tokia tapti, suprasti, kur mano problema:
Kodėl aš nesugebu skrajoti, klaidžioti laisva?
– Ei, ką reiškia būt laisvam? – aidėjo mano balsas su aistra.
Atsakymo nebuvo, kritau į pievą pasauliui svetima…
Staiga išdygo prieš mane: ilgas snapas, didingi jos sparnai…
Apakino tartum šviesa, pragydo ji balsu lengvai:
– Esu laisva! Keliauju tolimais keliais
Ir mėgaujuosi atrastais vaizdais.
Verčiu save ir nesėkmes, ir baimes pripažinti –
Savam gyvenime aš viską privalau patirti.
Ir netikiu aš jokiu pažadėtu likimu.
Domiuosi tuo, kas pasirodo įdomu.
Savęs aš neriboju rėmais ar pastoviais namais –
Amžinai klajoju debesim, padangės sutvertais.
Manoji laisvė – tai vertybė, neįkainojama, amžina,
Neįtikėtina duotybė, brangiausia pasaulio dovana.
Būti laisvam – tai nesureikšminti savęs, mąstyt plačiai,
Priimti savo laikinumą ryžtingai, atvirai.
O jei rimčiau: atrasti savo laisvę labai sunku,
Tai it užburtas labirintas, kur išėjimai – tiktai du:
Pirmas – tavo pasirinktas, antrasis – nutiestas kitų.
Bet laisvę savąją surasti kiekvienam svarbu.
Būk atviras ir galimybėms, ir sunkumams.
Gyvenimas – tai ne bereikšmiai patogumai.
Suprasi tai, ir laisvė pati tave atras…
Ką reiškia būt laisvam, pajusi pats.
KARAS UKRAINOJE
Pabūgau neapykantos nasrų,
Godžių rankų, kurios siekia ir naikina.
Tik griuvėsiai likę iš margų namų,
Kritę kūnai viltį įbaugina.
Ir nė rėkti, šaukti negali –
Nutilę, it akimirksniu suakmenėję.
Žvilgsniai paklydę, pagalbai atviri –
Juos kaipmat išsklaidė vėjas.
Srūva upės, dega, bėga dienos,
Fronte vis dar nieko naujo…
Palikai it skruzdė vienas
Sustabdyti priešų pyktį sraują.
ŽIOGAS
Pažinojau aš žiogą Zigmo vardu,
Žygiavo išdidžiai ant kojų dviejų.
Žalut žalutėlis, akiniai ant akių,
Nusėtas taškų, įvairių marginių.
Zigmas kaimo žiogams pasakojo apie stoicizmą
Ir besitęsiantį vapsvų despotizmą.
Aiškino Čiurlionio darbų simbolizmą
Ir peikė šiuolaikinį optimizmą.
Žiogų akys stiklinės, išpūstos, sparnai nuleisti –
Zigmo nieks nesuprato, šokiruoti visi.
Mat kasdienių buitinių darbų apsupty
Jokia išmintis nesimaišė darbštuolių kely.
NETIKRAS GYVENIMAS ANT LENTYNOS
Saulė kepina ir augalus marina,
Kol žmonės geria šaltą itališką vyną.
Jie apsimeta nežinantys, nemato
Liūdno namų gyventojo – kaktuso aristokrato.
Jis budi pasirėmęs ant lentynos,
Pašonėj gausi dulkių šeimyna.
Trokšta aukštai augti kaip visi,
Tačiau ramybės neduoda kilmė atgrasi.
Didžiausia kaktuso Alberto problema
Plika akim lengvai pastebima:
Albertas kitoks nei aplinkiniai draugai,
Jo gyvenimas – vien apgaulė ir melai.
Augalui nereikia nei vandens, nei šviesos,
Fotosintezės nevykdė niekados.
Alberto gyvenimas visiškai netikras –
Nesibaigiantis absurdiškų abejonių ciklas.
MOTINA GAMTA
Įsisupus į klevo lapų paklodę, saulėgrąžų vainiku
Bėgi pasitikti vėjuotąjį rudenį, kol dar nevėlu.
Samanos ant rankų ir kojų, boružės ausy,
Prižadi Žemei rytojų, istoriją savą tęsi.
Priglaudi į glėbį spindulių, vadini visus vaikais,
Nutiesi takelį iš žolių ir pasaulio grožį išlaikai.
Prieglobstis, rūpestis, ramybė, atjauta –
Tai namai gyvybės, vienintelė Motina Gamta.
APGAULINGA
Vakaro šešėliai žaidžia ant veido,
Kiekvieną mostą Tavo atsargiai stebiu.
Ryškus žiedelis grakščiai nusileido
Pabalusioj vietoj prie kaklo, tarp pečių.
Atrodai džiaugsminga, kaip niekad guvi,
Taip puikiai sugebi šypseną įžiebt net many.
O gal ir klystu – žvilgsnio paslaptis atkakli,
Negaliu žinot – po ta kauke turbūt ir drebi.
Raiškiose akyse atsispindi saulėlydis,
Rūbai pritvinkę pavasario gaiva.
Galvoje klaidžioja keisčiausios idėjos,
Tačiau… argi jautiesi gyva?
