Į Panevėžį – pasisemti įkvėpimo

Panevėžio erdvėse visą savaitę buvo galima sutikti prie molberto tapančius menininkus.
Jau 21-oji vasara, kai Panevėžyje surengtas tapytojų pleneras, skirtas dailės patriarchui, Panevėžio garbės piliečiui Kazimierui Naruševičiui atminti.

Į jį susirinkusiems menininkams šįkart nebuvo nurodyta kūrybos tema, tačiau ne vienas pripažino nepajėgęs išvengti karo realijų. O ukrainietė tapytoja, Laisvės aikštėje išgirdusi grojant saksofonu, neįstengė sulaikyti ašarų.

Šiųmečiame savaitę trukusiame plenere kūrę trys Ukrainos menininkės, du klaipėdiečiai, vienas vilnietis ir du panevėžiečiai.
Ukrainietės menininkės pasakojo, jog atvykimas į Panevėžį joms tapo savotiška terapija. Čia tapydamos dailininkės tarsi vadavosi nuo jų šalyje vykstančio grobikiško karo siaubo. Plenero dalyvis vilnietis menininkas prisipažino, jog karas kaimynystėje ir jį paveikė taip, kad atidėjo visas kitas spalvas, tapo vien juodai baltus kūrinius.

Suteikė peno žiūrovams

Plenero dalyviams parūpinta po tris drobes bei dažų, vieną Panevėžyje nutapytą kūrinį kiekvienas jų paliks mūsų miestui.
Kūrėjai neslėpė, kad dirbti buvo taip smagu, jog meno darbų greičiausiai gims ir daugiau. Nepaisant to, kad pleneras reiškia darbą atvirose erdvėse, dauguma menininkų pasirinkę tapyti miesto vaikų Dailės mokyklos klasėse.
O štai į miesto erdves darbuotis išėjo klaipėdietis dailininkas, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto docentas Simonas Žaltauskas.
„Taip dirbdamas suteikiu peno žiūrovams, mano kūrybos stebėtojams. Pamatę mane tapantį, panevėžiečiai sustodavo, stebėdavo, kaip gimsta darbas. Kai kurie norėjo nufotografuoti mane tapantį, šalia fotografavosi ir patys“, – potyrius pasakojo S. Žaltauskas.
Jį sudominusios miesto šventovės, taip pat seniausias Panevėžyje Kranto gatvės namas. Šiuos vaizdinius menininkas ir perkėlė ant drobės.
„Tapau ir svarstau apie tai, kiek laiko tiems pastatams bus lemta stovėti. Jei rusai ir mus užpuls kaip ukrainiečius, kas tuomet iš mūsų paveldo liks?“ – kalbėjo S. Žaltauskas.
Menininkas pasvarstė, jog gali nutikti ir taip, kad išliks, kas jo įamžinta, o to, kas stovėjo šimtus metų, gali ir nebebūti.
Tapytojas mano esąs nuotaikos žmogus ir į plenere tapomus paveikslus sudedantis Panevėžyje sklandančią nuotaiką.

Paveiksluose karo tema

Krystyna Sirenko, paveikslus pasirašinėjanti slapyvardžiu Kris, su kitomis dviem ukrainietėmis menininkėmis į plenerą atvyko iš centrinės Ukrainos, Poltavos srities.
Pasak Krystynos, nors ten intensyvūs karo veiksmai nevyksta, baimės, nerimo, kančios ir toje vietovėje gyvenantys žmonės patiria su kaupu.
„Prasidėjus karui, su sūnumi buvome išvykę gyventi į Vokietiją, bet, neilgai pabuvę, grįžome. Sugrįžusi kuriu beveik vien karo tema. Be to, sugalvojau tapyti ant to, kas lieka iš panaudotų, tuščių šaudmenų. Ką sukuriu, parduodama aukcionuose, o gauti pinigai skiriami šalies gynybai“, – pasakojo K. Sirenko.
Atkakusi į Panevėžį, tapyti ji pasirinko ryškias spalvas. Pasak Krystynos, atspindinčias čia, Lietuvoje, užplūdusią šviesią, lengvą nuotaiką.
„Kaip gera gyventi ir kurti, kai aplink laisvė. Tiesa, ir Panevėžyje nevalingai krūpčioju, kai kas nors pravažiuoja motociklu be duslintuvo ar praskrenda lėktuvas. O šiaip džiaugiuosi čionykšte ramybe“, – kalbėjo ukrainietė menininkė.

Pravirkdė Panevėžio idilė

Kita ukrainietė plenero dalyvė Maryna Rozhniatovska pripažino neįstengusi sutramdyti ašarų, kai penktadienį, per pietus, Laisvės aikštėje išgirdo grojant saksofonu.
„Pravirkau pamačiusi lauko kavinėse kavą gurkšnojančias orias, pasipuošusias senjores ir iškart pagalvojau apie apšaudomos Ukrainos pensininkus, kurie priversti slėptis rūsiuose ir kurie turbūt nė nebeįsivaizduoja, ką reiškia prisėdus kavinukėje miesto centre gerti kavą“, – su ašaromis akyse kalbėjo M. Rozhniatovska.
Pasak menininkės, vykstant karui, Rusijos užpultos Ukrainos gyventojai suskato burtis ir į susibūrimų vietas kviečiasi muzikantus, taip pat dailininkus.
„Dabar, per karą, aš mokau moteris kūrybos paslapčių. Suėjusios draugėn ne tik kuriame, bet ir bendraujame, išsišnekame – mums visoms tampa lengviau. Kitaip gal išprotėtume nuo karo įtampos“, – pasakojo M. Rozhniatovska.

Tapant įkaista smegenys

Romualdas Balinskas į K. Naruševičiaus plenerą atvyko iš Vilniaus. Savo kūrybą jis vadina abstrakcionizmu. Menininkas tapo vien juoda ir balta spalvomis.
„Karas Ukrainoje padarė taip, kad nebesinori imtis kitų spalvų“, – prisipažino dailininkas.
Jis kūrybą juoda ir balta spalvomis palygino su nuotraukų ryškinimu prieš kelias dešimtis metų.
„Nuotrauką tuomet ryškindavai, kol pasirodydavio laukiamas vaizdas. Ir aš dirbu tol, kol juodoje ar baltoje spalvose išryškėja vaizdas“, – sako R. Balinskas.
Menininkas teigė, jog kūryba jam nėra tas pats, kas malonus pasivaikščiojimas parke.
„Tapant užkaista smegenys, pavargsti“, – prisipažino.

Sužavėjo gėlynai

Abstrakcionistės tapytojos iš Klaipėdos Dalios Kirkutienės dėmesį atkreipė Panevėžio gėlynai.
„Palyginau Panevėžio gėlynus su Klaipėdos. Mūsiškiai išsiskiria ypač raudona spalva, o štai jūsiškiai – visi skirtingi, įdomūs, subtilūs“, – gyrė kūrėja.
Jau per pirmąsias plenero dienas ji spėjo aplankyti miesto galerijas.
O tapymui menininkė pasirinko Panevėžio vaikų dailės mokyklos auditoriją.

Panevėžiečiai praturtės

Plenerą Panevėžyje organizuojančio Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininko Tomo Rudoko teigimu, konkrečios temos, turinčios nusakyti, ką suvažiavusiems menininkams kurti, nebuvo. Taigi, teptukus į rankas jie ėmė turėdami visišką laisvę. O jos rezultatą panevėžiečiai jau gali nemokamai apžiūrėti liepos 5-ąją „Galerijoje XX“ atidarytoje parodoje.
Pasak T. Rudoko, kasmet Panevėžyje organizuojami dailininkų plenerai – tai ir reklama miestui, kai žinomi kūrėjai artimiau su juo susipažįsta, o grįžę į savo namus dalinasi įspūdžiais, rengia čia sukurtų darbų parodas.
Panevėžiui tokie plenerai – šventė, beje, taip keliamas ir miestiečių kultūros lygis.
„Kūrybos darbai kelia ir pačius panevėžiečius, lavina, įkvepia. Žinia, nebūtinai visi miesto gyventojai jais susidomės, bet tie, kurie atkreips dėmesį, taps turtingesni“, – pabrėžia T. Rudokas.